Bretkūnas ir jo svarbiausias
rankraštis
|
J.Bretkūno Biblijos
rankraščio antraštinis puslapis |
Šiemet Lietuvoje ir Vokietijoje
įvairiais renginiais pažymimas lietuviškos Biblijos 400 metų jubiliejus.
Kaip žinoma, pirmasis Biblijos vertimas nebuvo išspausdintas jos
autoriui gyvam esant. Visas Jono Bretkūno Šventojo Rašto tekstas
nėra išspausdintas ir iki šių dienų. Iš pradžių saugotas Prūsijos
kunigaikščio administracijoje, vėliau Karaliaučiaus valstybiniame
archyve, po Antrojo pasaulinio karo rankraštis kurį laiką buvo
laikomas dingęs be žinios. Vėliau aštuoni Biblijos foliantai aptikti
Getingene, iš kur perkelti į Berlyną, į Slaptąjį valstybinį Prūsijos
archyvą. Dabar, pirmą kartą po 400 metų, iš Berlyno trims savaitėms
atvežtą Bretkūno Biblijos originalą galima pamatyti Vilniuje,
Taikomosios dailės muziejuje, kur šiandien (lapkričio 27-ąją)
atidaroma paroda Jono Bretkūno gyvenimas ir kūryba.
Kokį pėdsaką lietuvių kultūroje paliko šis neeilinis rankraštis?
Apie tai kalbamės su šešiatomės Lietuvių kalbos istorijos autoriumi
akademiku Zigmu Zinkevičiumi.
Bretkūnas Šventąjį Raštą
vertė iš Liuterio Biblijos, kurios įtaka vokiečių kalbai ir kultūrai
neįkainojama. Ji davė pradžią dabartinei vokiečių bendrinei kalbai.
Bretkūno Biblija, deja, nebuvo išleista. Tad kokia jos įtaka mūsų
kalbai ir kultūrai? Ar ji įdomi tik kalbos mokslui?
Jeigu Bretkūno Biblija būtų buvusi išspausdinta, galimas dalykas,
kad nuo to laiko būtų nusistovėjusi ir mūsų bendrinė rašomoji
kalba. Net neabejoju, kad taip būtų buvę. Apskritai lietuvių kultūrai
būtų turėjusi labai didelę reikšmę. Deja, ji nebuvo išspausdinta,
vėliau gabalais leista ir, žinoma, tokios reikšmės turėti negalėjo.
Dabar ji turi didelę reikšmę lietuvių kalbos istorikams kaip vienas
didžiausių XVI amžiaus mūsų kalbos paminklų.
Kokia ta Bretkūno lietuvių kalba ar ji išraiškinga?
J.Bretkūnas gimė Bambliuose, t.y. kokie 5 km nuo Frydlando, dabartinio
Pravdinsko. Bambliai tada buvo lietuvių kalbos vakarinė riba,
kur ši kalba siekėsi su senąja prūsų kalba. Bambliai, be abejo,
buvo dvikalbė vietovė prūsų ir lietuvių. Be jokių abejonių,
dvikalbis buvo ir Bretkūnas. Jo motina buvo prūsė, tėvas mano
giliausiu įsitikinimu, irgi buvo prūsas. Žymus vokiečių baltistas
prof. Viktoras Falkenhanas, parašęs vokiškai didelį veikalą Lietuviškosios
Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo talkininkai, tame darbe
teigia, kad Bretkūno tėvas buvo vokietis. Bet 1983 metais Vilniuje
vieno renginio metu, man esant (yra ir daugiau liudininkų), Falkenhanas
prisipažino, kad melavo. Jis paaiškino: jeigu nebūčiau parašęs,
kad Bretkūnas vokietis, tai Hitlerio laikais ta knyga nebūtų išėjusi
(knyga išleista 1941 metais). Jis sakė esąs įsitikinęs, kad Bretkūno
tėvas buvo suvokietėjęs prūsas. Be to, pačios Bretkūno pavardės
vokiškas variantas yra Bretke. O Bretke, be jokių abejonių, yra
prūsiškas asmenvardis. Lietuviškas variantas padarytas iš Bretke
su priesaga -ūnas. Bet su priesaga ūnas iš seno lietuvių kalboje
tėvavardžiai buvo daromi tik Rytų Lietuvoje. Bretkūnas gyveno
Vakarų Lietuvoje, vadinasi, turėjo būti Bretkaitis. Bet su priesaga
ūnas tėvavardžius sudarydavo prūsai. Vadinasi, prūsiška Bretkūno
kilmė nekelia abejonių. O lietuvių kalbą Bretkūnas mokėjo nuo
ankstyvos vaikystės.
Bet gimtoji jo kalba buvo vokiečių?
Ne, greičiausiai, ir prūsų, ir lietuvių. Nors motina prūsė, tose
vietose gyventojai kalbėjo daugiausia lietuviškai. Prūsų kalba
buvo išnykstanti, o lietuvių hercogo Albrechto dėka prestižinė.
Albrechtas įvedė lietuvių kalbą į valstybės kanceliariją, visur,
kur tik gyveno lietuviai, bažnyčiose įsakė lietuviškai laikyti
pamaldas, steigė lietuviškas mokyklas. Todėl nenuostabu, kad Bretkūnas
rašė lietuviškai, ne prūsiškai.
Lietuvių kalbą Bretkūnas mokėjo tobulai, o tokia tobula kalba
niekada negali būti išmokstama.
Tame krašte, kur Bretkūnas gimė, lietuviai vartojo vakarų aukštaičių
pietinės dalies patarmę. Ji pasižymėjo tuo, kad buvo labai gerai
išlaikytos senosios lietuvių galūnės, netrumpinamos. Bet Bretkūnas
maždaug 25 metus dirbo parapijos klebonu Labguvoje. O Labguva
tos pačios vakarų aukštaičių dalies šiaurinė patarmė, kuri pasižymi
stipriu galūnių trumpinimu. Tad abiejų šių patarmių ypatybės labai
gerai atsispindi Bretkūno raštuose.
O Bretkūno Biblijos žodyno turtingumas, išraiška, vaizdingumas?
Bretkūno kalba labai vaizdinga. Be to, kadangi rengė spaudai,
teksto paraštėje dažnai nurodydavo kokio nors žodžio dar kelis
variantus, palikdamas redaktoriams pasirinkti. Tie variantai labai
įdomūs be galo žodinga kalba.
Ar Bretkūnas Bibliją vertė kieno nors užsakymu, ar savo
iniciatyva? Ar žinoma, kodėl ji nebuvo išspausdinta?
Ir vienas, ir kitas klausimas nėra labai aiškūs. Biblija liuteronams
yra pagrindinė knyga, ir kur tik liuteronizmas įsigalėjo, ten
visur būdavo stengiamasi išversti jei ne visą, tai bent Naująjį
Testamentą. Todėl negalėjo nekilti minties versti Šventąjį Raštą
ir liuteronų hierarchams, ir pačiam Bretkūnui. O žmonių, kurie
galėtų tai padaryti, tada beveik nebuvo. Bretkūnas jau buvo pasireiškęs,
išleidęs didžiulę dviejų tomų Postilę, giesmyną, maldaknygę,
aišku, kad jį galėjo paraginti. O jei ir neragino, jam tai buvo
natūralu.
Kodėl nebuvo spausdinama, daug sunkesnis klausimas. Galiu pasakyti,
kaip aš galvoju. Mažvydo laikais, t.y. viena karta anksčiau, kol
dar Prūsiją valdė kunigaikštis Albrechtas, lietuviai buvo proteguojami
ir keliami. Labai rūpintasi lietuvių kalba. Tai buvo svarbu ir
politiniu požiūriu, nes Lietuvą ir Lenkiją valdė bevaikis Žygimantas
Augustas. O kunigaikštis Albrechtas buvo Žygimanto Augusto sesers
sūnus artimiausias giminaitis, todėl ne atstumdamas, o proteguodamas
lietuvius galvojo lengviau pasieksiąs ir Lietuvos Lenkijos sostą.
Antras dalykas, tuomet buvo aktualus Livonijos ir Prūsijos susijungimas.
Kunigaikštis manė: jeigu žemaičius pavertus liuteronais, jie labiau
orientuosis į Karaliaučių negu į Vilnių, ir natūraliai bus pasiekta
tai, ko nepavyko pasiekti kryžiuočiams. Albrechtas buvo labai
gudrus ir toliaregiškas politikas. Be to, pačioje Prūsijos valstybėje
liuteronizmas dar buvo neįsigalėjęs. Liuteronai ėjo per liaudį,
todėl mokyti lietuvius lietuviškai liuteronizmo buvo be galo aktualu.
O lietuviai sudarė didžiąją dalį to meto valstybės.
Bretkūno laikais padėtis labai pasikeitė. Kraštas jau liuteroniškas.
Jau nebėra jokios vilties užsidėti Lietuvos ir Lenkijos karūną,
nes po Žygimanto Augusto mirties buvo išsirinktas naujas karalius.
Ir kas svarbiausia, Prūsija jungėsi su Brandenburgu, ir bendroje
Brandenburgo ir Prūsijos valstybėje lietuviai jau sudarė nedidelę
dalį. Lietuviai neteko reikšmės, kokią iki tol turėjo.
Anais laikais spauda buvo be galo brangi. Bibliją leisti reikėjo
labai daug lėšų. Todėl kunigaikštis Georgas Fridrichas Bretkūno
rankraštį tik nupirko ir padėjo į archyvą. Ten šis vertimas ir
pragulėjo. Praėjus šimtui metų, Jonas Rėza išleido Bretkūno verstas
psalmes, bet smarkiai paredaguotas. Paskui atskiras Biblijos dalių
ištraukas skelbė kiti autoriai. Ir tik XVIII amžiuje, praėjus
daugiau kaip 200 metų, buvo naujai organizuotas ir išleistas lietuviškas
Biblijos vertimas. Jo leidėjai kažkiek naudojosi Bretkūno tekstu.
Kadangi Bretkūno Biblijos rankraštis gulėjo archyve, kiek
juo buvo naudojamasi?
Jis veikė netiesiogiai ir Evangelijas, ir visą Bibliją leidžiant.
Kaskart atnaujinant vertimus visą laiką buvo naudojamasi Bretkūno
rankraščiu. Dabar tas rankraštis praktinės reikšmės neturi, vien
tik mokslinę. Tas rankraštis buvo Karaliaučiaus slaptajame archyve.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukdami vokiečiai vertingiausius
veikalus, tarp jų ir Bretkūno Bibliją, išsivežė. Vėliau rankraštis
įvairiais keliais pateko į Berlyną. Dabar profesorių Fridricho
Šolco ir Jocheno Rangės pastangomis Bretkūno Biblijos rankraštis
Vokietijoje leidžiamas fotografuotiniu būdu. Tai įspūdingas darbas.
Lietuvoje sovitiniais laikais valdžia leido išleisti vienatomę
Bretkūno rinktinių raštų knygą, kurioje išspausdinta nemažai Senojo
Testamento ir kitų raštų ištraukų. Ją parengė prof. Jonas Palionis
ir Julija Žukauskaitė.
Populiarioje literatūroje dažnai rašoma, kad be Bretkūno
raštų, jo sukurtų naujų kalbinės raiškos priemonių vargu ar būtume
sulaukę ir Donelaičio Metų. Kiek čia tiesos? Ar Donelaitis buvo
susipažinęs su Bretkūno Biblijos rankraščiu?
Donelaitis, studijuodamas Karaliaučiaus universitete, lituanistikos
seminare mokėsi iš religinių knygų, kurios buvo parašytos sekant
Bretkūnu ne tik Biblija, bet ir Postile. Tam tikras ryšys
yra, bet Bretkūnas nebuvo Donelaičio mokytojas.
Vokiečių slavistas ir baltistas Fridemanas Kluge atkreipia
dėmesį, kad Bretkūnas vertė Bibliją laikais, kai nebuvo laikraščių,
žodynų, enciklopedijų, net lietuviškos gramatikos. Patikimesnių
žinių apie pasaulį žmonės gaudavo nebent iš keliautojų. Kad tokiomis
sąlygomis išverstum Bibliją, įtaigauja mokslininkas, reikia būti
genijumi, mažų mažiausia - renesansinio tipo žmogumi. Ar sutinkate
su tuo?
Be abejo, Bretkūnas tikrai buvo aukštos filologinės erudicijos
žmogus. Jo parapijos vakarinėje dalyje buvo dar ir žemaičių. Palei
Kuršių marias žmonės vartojo kuršių kalbą. Yra išlikęs dokumentas,
kuriame rašoma, jog Bretkūno negalima iškelti iš Labguvos, nes
jis moka visas čia vartojamas kalbas lietuvių, prūsų, kuršių,
vokiečių. Be to, žinome, kad jis labai gerai mokėjo lotynų kalbą,
nes vertė iš jos. Mokėjo senąją graikų kalbą, iš jos vertė Naująjį
Testamentą. Jis ne šiaip vertė iš Liuterio Biblijos, bet lygino
su originalais. Šiandien sunku pasakyti, iš kur kas imta. Tikrai
žinom, kad jis mokėjo hebrajų kalbą. Jo duktė buvo ištekėjusi
už liuteronų kunigo lenko. Karaliaučiaus Šteindamo bažnyčioje,
kur jis klebonavo, pamaldos vyko lietuviškai ir lenkiškai. Taigi
Bretkūnas šiek tiek mokėjo ir lenkų kalbą.
Bretkūnas iš tiesų buvo nepaprastų gabumų. Jis neturėjo jokių
pavyzdžių, iš naujųjų kalbų buvo tik Liuterio Biblijos vokiškas
vertimas. Į kitas kalbas tik vertė. Todėl tokiam darbui reikėjo
didelės erudicijos ir drąsos.
Jeigu Bretkūnas nebūtų Biblijos išvertęs, ar daug būtume
praradę? Juk, šiaip ar taip, į platesnę apyvartą ji nepateko
Pirmiausia iki XVIII amžiaus nebūtų pasirodę svarbūs Biblijos
darbai Jono Rėzos Psalteros Dovydo (Bretkūno perdirbtos psalmės),
o šis veikalas laikomas mūsų bendrinės kalbos prototipu. Nebūtų
parengti kiti darbai, nes lietuviškų religinių raštų leidėjai
daug ką ėmė iš Bretkūno.
Kalbėjosi Arvydas JOCKUS
Vilnius
© 2002"XXI amžius"