Atnaujintas 2002 m. lapkričio 27 d.
Nr.89
(1096)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Literatūra
Nuomonės
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Bretkūnas ir jo svarbiausias rankraštis

J.Bretkūno „Biblijos“ rankraščio antraštinis puslapis

Šiemet Lietuvoje ir Vokietijoje įvairiais renginiais pažymimas lietuviškos Biblijos 400 metų jubiliejus. Kaip žinoma, pirmasis Biblijos vertimas nebuvo išspausdintas jos autoriui gyvam esant. Visas Jono Bretkūno Šventojo Rašto tekstas nėra išspausdintas ir iki šių dienų. Iš pradžių saugotas Prūsijos kunigaikščio administracijoje, vėliau Karaliaučiaus valstybiniame archyve, po Antrojo pasaulinio karo rankraštis kurį laiką buvo laikomas dingęs be žinios. Vėliau aštuoni Biblijos foliantai aptikti Getingene, iš kur perkelti į Berlyną, į Slaptąjį valstybinį Prūsijos archyvą. Dabar, pirmą kartą po 400 metų, iš Berlyno trims savaitėms atvežtą Bretkūno Biblijos originalą galima pamatyti Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, kur šiandien (lapkričio 27-ąją) atidaroma paroda „Jono Bretkūno gyvenimas ir kūryba“.
Kokį pėdsaką lietuvių kultūroje paliko šis neeilinis rankraštis? Apie tai kalbamės su šešiatomės „Lietuvių kalbos istorijos“ autoriumi akademiku Zigmu Zinkevičiumi.

Bretkūnas Šventąjį Raštą vertė iš Liuterio Biblijos, kurios įtaka vokiečių kalbai ir kultūrai neįkainojama. Ji davė pradžią dabartinei vokiečių bendrinei kalbai. Bretkūno Biblija, deja, nebuvo išleista. Tad kokia jos įtaka mūsų kalbai ir kultūrai? Ar ji įdomi tik kalbos mokslui?
Jeigu Bretkūno Biblija būtų buvusi išspausdinta, galimas dalykas, kad nuo to laiko būtų nusistovėjusi ir mūsų bendrinė rašomoji kalba. Net neabejoju, kad taip būtų buvę. Apskritai lietuvių kultūrai būtų turėjusi labai didelę reikšmę. Deja, ji nebuvo išspausdinta, vėliau gabalais leista ir, žinoma, tokios reikšmės turėti negalėjo. Dabar ji turi didelę reikšmę lietuvių kalbos istorikams kaip vienas didžiausių XVI amžiaus mūsų kalbos paminklų.
Kokia ta Bretkūno lietuvių kalba – ar ji išraiškinga?
J.Bretkūnas gimė Bambliuose, t.y. kokie 5 km nuo Frydlando, dabartinio Pravdinsko. Bambliai tada buvo lietuvių kalbos vakarinė riba, kur ši kalba siekėsi su senąja prūsų kalba. Bambliai, be abejo, buvo dvikalbė vietovė – prūsų ir lietuvių. Be jokių abejonių, dvikalbis buvo ir Bretkūnas. Jo motina buvo prūsė, tėvas – mano giliausiu įsitikinimu, irgi buvo prūsas. Žymus vokiečių baltistas prof. Viktoras Falkenhanas, parašęs vokiškai didelį veikalą “Lietuviškosios Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo talkininkai”, tame darbe teigia, kad Bretkūno tėvas buvo vokietis. Bet 1983 metais Vilniuje vieno renginio metu, man esant (yra ir daugiau liudininkų), Falkenhanas prisipažino, kad melavo. Jis paaiškino: jeigu nebūčiau parašęs, kad Bretkūnas vokietis, tai Hitlerio laikais ta knyga nebūtų išėjusi (knyga išleista 1941 metais). Jis sakė esąs įsitikinęs, kad Bretkūno tėvas buvo suvokietėjęs prūsas. Be to, pačios Bretkūno pavardės vokiškas variantas yra Bretke. O Bretke, be jokių abejonių, yra prūsiškas asmenvardis. Lietuviškas variantas padarytas iš Bretke su priesaga -ūnas. Bet su priesaga –ūnas iš seno lietuvių kalboje tėvavardžiai buvo daromi tik Rytų Lietuvoje. Bretkūnas gyveno Vakarų Lietuvoje, vadinasi, turėjo būti Bretkaitis. Bet su priesaga –ūnas tėvavardžius sudarydavo prūsai. Vadinasi, prūsiška Bretkūno kilmė nekelia abejonių. O lietuvių kalbą Bretkūnas mokėjo nuo ankstyvos vaikystės.
Bet gimtoji jo kalba buvo vokiečių?
Ne, greičiausiai, ir prūsų, ir lietuvių. Nors motina prūsė, tose vietose gyventojai kalbėjo daugiausia lietuviškai. Prūsų kalba buvo išnykstanti, o lietuvių hercogo Albrechto dėka – prestižinė. Albrechtas įvedė lietuvių kalbą į valstybės kanceliariją, visur, kur tik gyveno lietuviai, bažnyčiose įsakė lietuviškai laikyti pamaldas, steigė lietuviškas mokyklas. Todėl nenuostabu, kad Bretkūnas rašė lietuviškai, ne prūsiškai.
Lietuvių kalbą Bretkūnas mokėjo tobulai, o tokia tobula kalba niekada negali būti išmokstama.
Tame krašte, kur Bretkūnas gimė, lietuviai vartojo vakarų aukštaičių pietinės dalies patarmę. Ji pasižymėjo tuo, kad buvo labai gerai išlaikytos senosios lietuvių galūnės, netrumpinamos. Bet Bretkūnas maždaug 25 metus dirbo parapijos klebonu Labguvoje. O Labguva – tos pačios vakarų aukštaičių dalies šiaurinė patarmė, kuri pasižymi stipriu galūnių trumpinimu. Tad abiejų šių patarmių ypatybės labai gerai atsispindi Bretkūno raštuose.
O Bretkūno Biblijos žodyno turtingumas, išraiška, vaizdingumas?
Bretkūno kalba labai vaizdinga. Be to, kadangi rengė spaudai, teksto paraštėje dažnai nurodydavo kokio nors žodžio dar kelis variantus, palikdamas redaktoriams pasirinkti. Tie variantai labai įdomūs – be galo žodinga kalba.
Ar Bretkūnas Bibliją vertė kieno nors užsakymu, ar savo iniciatyva? Ar žinoma, kodėl ji nebuvo išspausdinta?
Ir vienas, ir kitas klausimas nėra labai aiškūs. Biblija liuteronams yra pagrindinė knyga, ir kur tik liuteronizmas įsigalėjo, ten visur būdavo stengiamasi išversti jei ne visą, tai bent Naująjį Testamentą. Todėl negalėjo nekilti minties versti Šventąjį Raštą ir liuteronų hierarchams, ir pačiam Bretkūnui. O žmonių, kurie galėtų tai padaryti, tada beveik nebuvo. Bretkūnas jau buvo pasireiškęs, išleidęs didžiulę dviejų tomų “Postilę”, giesmyną, maldaknygę, aišku, kad jį galėjo paraginti. O jei ir neragino, jam tai buvo natūralu.
Kodėl nebuvo spausdinama, daug sunkesnis klausimas. Galiu pasakyti, kaip aš galvoju. Mažvydo laikais, t.y. viena karta anksčiau, kol dar Prūsiją valdė kunigaikštis Albrechtas, lietuviai buvo proteguojami ir keliami. Labai rūpintasi lietuvių kalba. Tai buvo svarbu ir politiniu požiūriu, nes Lietuvą ir Lenkiją valdė bevaikis Žygimantas Augustas. O kunigaikštis Albrechtas buvo Žygimanto Augusto sesers sūnus – artimiausias giminaitis, todėl ne atstumdamas, o proteguodamas lietuvius galvojo lengviau pasieksiąs ir Lietuvos – Lenkijos sostą. Antras dalykas, tuomet buvo aktualus Livonijos ir Prūsijos susijungimas. Kunigaikštis manė: jeigu žemaičius pavertus liuteronais, jie labiau orientuosis į Karaliaučių negu į Vilnių, ir natūraliai bus pasiekta tai, ko nepavyko pasiekti kryžiuočiams. Albrechtas buvo labai gudrus ir toliaregiškas politikas. Be to, pačioje Prūsijos valstybėje liuteronizmas dar buvo neįsigalėjęs. Liuteronai ėjo per liaudį, todėl mokyti lietuvius lietuviškai liuteronizmo buvo be galo aktualu. O lietuviai sudarė didžiąją dalį to meto valstybės.
Bretkūno laikais padėtis labai pasikeitė. Kraštas jau liuteroniškas. Jau nebėra jokios vilties užsidėti Lietuvos ir Lenkijos karūną, nes po Žygimanto Augusto mirties buvo išsirinktas naujas karalius. Ir kas svarbiausia, Prūsija jungėsi su Brandenburgu, ir bendroje Brandenburgo ir Prūsijos valstybėje lietuviai jau sudarė nedidelę dalį. Lietuviai neteko reikšmės, kokią iki tol turėjo.
Anais laikais spauda buvo be galo brangi. Bibliją leisti reikėjo labai daug lėšų. Todėl kunigaikštis Georgas Fridrichas Bretkūno rankraštį tik nupirko ir padėjo į archyvą. Ten šis vertimas ir pragulėjo. Praėjus šimtui metų, Jonas Rėza išleido Bretkūno verstas psalmes, bet smarkiai paredaguotas. Paskui atskiras Biblijos dalių ištraukas skelbė kiti autoriai. Ir tik XVIII amžiuje, praėjus daugiau kaip 200 metų, buvo naujai organizuotas ir išleistas lietuviškas Biblijos vertimas. Jo leidėjai kažkiek naudojosi Bretkūno tekstu.
Kadangi Bretkūno Biblijos rankraštis gulėjo archyve, kiek juo buvo naudojamasi?
Jis veikė netiesiogiai – ir Evangelijas, ir visą Bibliją leidžiant. Kaskart atnaujinant vertimus visą laiką buvo naudojamasi Bretkūno rankraščiu. Dabar tas rankraštis praktinės reikšmės neturi, vien tik mokslinę. Tas rankraštis buvo Karaliaučiaus slaptajame archyve. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukdami vokiečiai vertingiausius veikalus, tarp jų ir Bretkūno Bibliją, išsivežė. Vėliau rankraštis įvairiais keliais pateko į Berlyną. Dabar profesorių Fridricho Šolco ir Jocheno Rangės pastangomis Bretkūno Biblijos rankraštis Vokietijoje leidžiamas fotografuotiniu būdu. Tai įspūdingas darbas.
Lietuvoje sovitiniais laikais valdžia leido išleisti vienatomę Bretkūno rinktinių raštų knygą, kurioje išspausdinta nemažai Senojo Testamento ir kitų raštų ištraukų. Ją parengė prof. Jonas Palionis ir Julija Žukauskaitė.
Populiarioje literatūroje dažnai rašoma, kad be Bretkūno raštų, jo sukurtų naujų kalbinės raiškos priemonių vargu ar būtume sulaukę ir Donelaičio “Metų”. Kiek čia tiesos? Ar Donelaitis buvo susipažinęs su Bretkūno Biblijos rankraščiu?
Donelaitis, studijuodamas Karaliaučiaus universitete, lituanistikos seminare mokėsi iš religinių knygų, kurios buvo parašytos sekant Bretkūnu – ne tik Biblija, bet ir “Postile”. Tam tikras ryšys yra, bet Bretkūnas nebuvo Donelaičio mokytojas.
Vokiečių slavistas ir baltistas Fridemanas Kluge atkreipia dėmesį, kad Bretkūnas vertė Bibliją laikais, kai nebuvo laikraščių, žodynų, enciklopedijų, net lietuviškos gramatikos. Patikimesnių žinių apie pasaulį žmonės gaudavo nebent iš keliautojų. Kad tokiomis sąlygomis išverstum Bibliją, įtaigauja mokslininkas, reikia būti genijumi, mažų mažiausia - renesansinio tipo žmogumi. Ar sutinkate su tuo?
Be abejo, Bretkūnas tikrai buvo aukštos filologinės erudicijos žmogus. Jo parapijos vakarinėje dalyje buvo dar ir žemaičių. Palei Kuršių marias žmonės vartojo kuršių kalbą. Yra išlikęs dokumentas, kuriame rašoma, jog Bretkūno negalima iškelti iš Labguvos, nes jis moka visas čia vartojamas kalbas – lietuvių, prūsų, kuršių, vokiečių. Be to, žinome, kad jis labai gerai mokėjo lotynų kalbą, nes vertė iš jos. Mokėjo senąją graikų kalbą, iš jos vertė Naująjį Testamentą. Jis ne šiaip vertė iš Liuterio Biblijos, bet lygino su originalais. Šiandien sunku pasakyti, iš kur kas imta. Tikrai žinom, kad jis mokėjo hebrajų kalbą. Jo duktė buvo ištekėjusi už liuteronų kunigo lenko. Karaliaučiaus Šteindamo bažnyčioje, kur jis klebonavo, pamaldos vyko lietuviškai ir lenkiškai. Taigi Bretkūnas šiek tiek mokėjo ir lenkų kalbą.
Bretkūnas iš tiesų buvo nepaprastų gabumų. Jis neturėjo jokių pavyzdžių, iš naujųjų kalbų buvo tik Liuterio Biblijos vokiškas vertimas. Į kitas kalbas tik vertė. Todėl tokiam darbui reikėjo didelės erudicijos ir drąsos.
Jeigu Bretkūnas nebūtų Biblijos išvertęs, ar daug būtume praradę? Juk, šiaip ar taip, į platesnę apyvartą ji nepateko…
Pirmiausia iki XVIII amžiaus nebūtų pasirodę svarbūs Biblijos darbai – Jono Rėzos “Psalteros Dovydo” (Bretkūno perdirbtos psalmės), o šis veikalas laikomas mūsų bendrinės kalbos prototipu. Nebūtų parengti kiti darbai, nes lietuviškų religinių raštų leidėjai daug ką ėmė iš Bretkūno.

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS
Vilnius

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija