XXI amžius

Žemės ūkio skyrių sugrįžimas

Alvydas Rimdeika

Vytautas Šniauka

Leonardas Deglius

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Praeitų metų balandžio mėnesį iš apskričių viršininkų administracijų į rajonų savivaldybes buvo sugrąžinti žemės ūkio skyriai. Pasibaigus metams, jau galima aptarti, kokie tokio pertvarkymo rezultatai, ką reikėtų daryti, kad kaime būtų daugiau tvarkos, daugiau dėmesio būtų skiriama žemdirbiui, jo šeimai. Apie tai savo mintimis su "XXI amžiaus" laikraščio skaitytojais dalijasi buvęs Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas, šiuo metu - Kauno rajono savivaldybės žemės ūkio skyriaus vedėjas Alvydas RIMDEIKA, buvęs rajono Žemės ūkio skyriaus vedėjas, dabar - skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas ŠNIAUKA ir buvęs Kauno apskrities Kauno rajono žemės ūkio valdybos viršininkas, dabar - rajono savivaldybės administratoriaus pavaduotojas, kuruojantis žemės ūkį, Leonardas DEGLIUS.

,,XXI amžius“. Pirmiausia norėtume paklausti, ar reikėjo iš rajonų atimti žemės ūkio skyrius ir perduoti juos apskričių administracijoms? Kam tai buvo naudinga?
L.DEGLIUS. Nenorėčiau kalbėti apie kažkokią tendencingą praktinę naudą, nesąžiningumą, panašius dalykus, tik pagal turėtą ilgametę patirtį galiu pasakyti, kad žemės ūkio padaliniai galėjo likti savivaldybėse. Bet sprendėme ne mes. Taip apskričių administracijose buvo suformuotos žemės ūkio valdybos. Jos sudėtyje buvo žemės ūkio skyriai.
Sudarius tokią struktūrą, mes nepuolėme į paniką, nenuleidome rankų, o pasinėrėme į darbą naujomis sąlygomis. Mums priklausė melioracijos įrengimų priežiūra, keliai, žemėtvarka, ūkininkų ūkių elektrifikavimas, kiti dalykai. Per maždaug pustrečių metų, tai yra iki naujų Seimo rinkimų, šį tą nuveikėme. Bendromis jėgomis, kiek tai leido mūsų galios ir įstatymai, stengėmės padėti kaimui. Labai žiūrėjome, kad nebūtų skriaudžiamas eilinis ūkininkas - kad jam kuo greičiau būtų grąžinta žemė, įvesta elektra ir panašiai.
Čia norėčiau atkreipti dėmesį, kad, kaip kiekviename darbe, taip ir čia, daug reiškia vadovo vaidmuo, jo kompetencija, organizaciniai sugebėjimai, geranoriškumas, kitos panašios savybės. Tokie bruožai buvo būdingi tuometiniam Kauno apskrities administracijos viršininkui Petrui Mikelioniui. Jis jautriai reaguodavo į eilinio žemdirbio problemas, to paties reikalavo iš savo pavaldinių. Jautėme ir Žemės ūkio ministerijos dėmesį žemės ūkiui. Tad vien tvirtinti, kad žemės ūkio padalinių perėjimas iš rajonų į apskričių administracijas buvo šiurkšti klaida, vargu ar būtų teisingiausia išvada. Kaip sakiau, daugiausia įtakos turėjo tai, kas sudėtingomis sąlygomis vadovavo administracijai, kokie žmonės joje dirbo.
Po Seimo rinkimų daug kas pasikeitė, deja, ne į gerąją pusę. Sumažėjo ministerijos dėmesys žemės ūkiui, kitokie žmonės atėjo, šiuo konkrečiu atveju - į Kauno apskrities administraciją, sumažėjo dėmesys Kauno apskrities kaimui. Labai smuko Žemės ūkio skyriaus darbuotojų atlyginimai.
Gal būsiu nenuoseklus, tačiau, kaip iš pradžių esu minėjęs, vargu ar tos reformos tikrai reikėjo - ji sukėlė nemažai sumaišties, kai kurių nepatogumų kaimo žmonėms ir mums.
A.RIMDEIKA. Jeigu prieš tai kaimo žmogus savo reikalus galėjo tvarkyti rajono savivaldybėje, tai, atsiradus apskritims, jis, pavyzdžiui, iš Kėdainių, Raseinių, Prienų, kitų rajonų turėjo važiuoti į Kauną. Dažnai vieno važiavimo neužtekdavo, tad žmogus ir vargdavo.
V.ŠNIAUKA. Maža to, Žemės ūkio skyrius neturėjo teisės kokiu nors reikalu kreiptis tiesiogiai į Žemės ūkio ministeriją. Tik - per apskrities administraciją. Dažnai žmogui norėdavome padėti kuo skubiau, bet tekdavo apsukti tą ratą. Kai kada mes būdavome išvadinami biurokratais, bet kiekvienam neišaiškinsi, kad biurokratai - ne mes, o kad čia tokia sistema. Joje įsigalėjo galybė popierizmo.
Tad dabar Žemės ūkio skyrius vėl, kaip sakoma, savo namuose. Ką dabar veikiate, kokie rūpesčiai gula ant jūsų pečių šią dieną?
V.Š. Tiesą sakant, mes ir anksčiau buvome savo namuose, tuose pačiuose, kaip ir dabar, rajono savivaldybės rūmuose. Tik dabar daug kaimo reikalų sprendžiame vietoje, drauge su rajono taryba, vadovybe, be tarpininkų. Nors nuo grįžimo iš apskrities administracijos į rajoną praėjo, palyginti, nedaug laiko, tačiau jau gauname didesnius atlyginimus. Savivaldybė mums nupirko du automobilius. Nenoriu pataikauti, bet visi žinome, kad šie ir kai kurie kiti geri poslinkiai Žemės ūkio skyriuje - nemažas rajono mero P.Mikelionio nuopelnas. Žinoma, savo ruožtu jis iš mūsų visų reikalauja ir gero, nuoseklaus darbo.
A.R. O tie rūpesčiai... Tai - pasėlių deklaravimas, išmokos, kompensacijos už dyzelinį kurą, gyvulius, ūkininkų ūkių registravimas, žemės ūkio technikos priežiūra, melioracijos įrengimų defektų šalinimas, daug kitų reikalų. O skyriuje, įskaičiuojant ir techninę sekretorę, dirba tik aštuoni žmonės. Reikėtų nors vienuolikos. Bet maža ko reikėtų. Tai palikime ateičiai. O dabar nesėdime sudėję rankas.
Viena iš bėdų yra ta, kad kaimo žmonės dėl neapsižiūrėjimo, nežinojimo, kitų priežasčių praranda nemažai pinigų, tai yra įvairių kompensacijų. Norint jas gauti, reikia savo ūkius užregistruoti, o užregistravus - tvarkyti buhalterinę apskaitą. Pavyzdžiui, dešimt hektarų žemės ir galvijų turintis kaimo žmogus gali per metus gauti apie pusantro du tūkstančius litų negrąžinamų išmokų. Toliau sumos didėja. Kai žmogui tai išaiškini, šis griebiasi už galvos: "Kaip aš to nežinojau!.." O būna, kad, užregistravęs savo ūkį, šeimininkas visus dokumentus ir kuklią buhalteriją sukiša kur į stalčius tarp kitų popierių - po to ieško, ištraukia sujauktus, kone riebaluotus, tada aiškinkis, kas juose surašyta, ko trūksta. O dokumentas mėgsta tvarką, savo vietą.Vienu ir kitu atveju aišku, kad ūkininkai turi būti šviečiami, jiems reikia aiškinti daug ir kantriai, nes ūkininkavimo naujovių kaime labai daug, jų ir toliau gausėja. Ir patys ūkininkai turėtų būti aktyvesni, labiau domėtis, kas dedasi apie jo sodybą ir toliau. Priminsiu, kad iš maždaug 4 tūkst. rajone esančių ūkių užregistruota apie tūstantis.
L.D. Dar anksčiau "XXI amžiui" esu sakęs, kaip labai svarbu šviesti kaimo žmones - ypač smulkesniuosius ūkininkus. Kodėl išskiriu kaip tik šią kaimo žmonių grupę? Mat stambieji ūkininkai neraginami patys labiau domisi žemės ūkio produktų gamybos ir jų perdirbimo, realizavimo naujovėmis. Jiems tai aktualu, nes tų produktų gamina dideliais kiekiais. Šiuos ūkininkus dažnai išvysi mūsų savivaldybėje, Žemės ūkio rūmuose, įvairiuose seminaruose, lauko dienose, parodose, kituose renginiuose. Į juos stambieji ūkininkai atvyksta ir iš toliausių šalies kampelių - matyt, apsimoka, tai investicija į ateitį. O eilinis kaimo žmogus pažangiais ūkininkavimo būdais domisi mažiau, nes esą, ką čia tuose keliuose ar keliolikoje hektarų nauja sugalvosi. Tokia nuomonė klaidinga. Ir tuose keliuose hektaruose galima ūkininkauti gražiai, tvarkingai, su nauda sau. Bet naujos technologijos - dar ne viskas. Kaimo žmogus turi žinoti, kaip tvarkyti savo ūkio buhalteriją, kur pigiau įsigyti geresnės sėklos, trąšų, kur pelningiau parduoti bulves, morkas. Žodžiu, ir eilinis kaimo žmogus turi gauti daug įvairios informacijos. Bet jis nei į rajono savivaldybę, nei į Žemės ūkio rūmus neprivažinės. Laikraščiuose irgi ne viskas surašyta. Be to, ne kiekvienas ūkininkas pajėgia laikraštį užsiprenumeruoti. Todėl tų žinių įvairovė turėtų būti kaupiama kiekvienoje seniūnijoje, ten pastatytuose kompiuteriuose. Kiekvienas į seniūniją atėjęs žmogus turėtų veltui gauti kuo išsamesnę informaciją. Tai turėtų būti tam tikra tvarkingai veikianti sistema. Kad ši ir kita pagalba ūkininkams būtų efektyvesnė, kiekvienoje kaimiškoje seniūnijoje reikėtų etatinio darbuotojo žemės ūkio reikalams. Visa tai artimiausiu laiku stengsimės įgyvendinti.
Dabar kartu su rajono Žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistais ar atskirai po kaimus važinėja, įstatymus aiškina ir Žemės ūkio skyriaus darbuotojai.
V.Š. Kai kur susirenka pora dešimčių žmonių, kitur - pusšimtis ar daugiau. Pamenu, vienoje vietoje ūkininkas mn pasakė: "Jūs tiek daug mums papasakojote, kad mes visko nė neprisiminsime..." Vadinasi, žmonės turėtų gauti informacijos ne tik žodžiu. Tiesa, nemažai įvairios informacijos yra laikraščiuose, ypač - kaimiškuosiuose.Tačiau, kaip minėta, ne kiekvienas, ypač smulkesnysis ūkininkas laikraščius prenumeruoja, nes neturi už ką. Žinau, kaip dvi ar trys greta gyvenančios šeimos prenumeruoja vieną laikraštį ir jį paeiliui skaito. Gerai, kad nors taip skaito, šiek tiek sužino, kaip geriau ūkininkauti, sumaniau tvarkytis. Kitas laikraščio beveik visai nemato, į biblioteką retai užeina.
L.D. Aiškinamąjį darbą, ypač dėl žemės reformos, kitų dalykų labai apsunkina mūsų įstatymų, potvarkių nepastovumas. Jie taip dažnai kaitaliojami, kad kai kada ir specialistams sunku susigaudyti, kodėl nuspręsta taip, o ne kitaip. Tad ką kalbėti apie eilinį ūkininką, kurį tie potvarkiai pasiekia nežinia kada. Keli mūsų Žemės ūkio skyriaus specialistai rajono ūkininkams visų įstatymų neišaiškins, juolab kad tai nėra jų pagrindinis darbas. Tačiau situaciją reikia žinoti, patiems šviestis, tobulėti, kad kitiems galėtų patarti.
Molėtų rajono Žemės ūkio skyrius pasivadino kitaip - Žemės ūkio plėtros skyriumi. Kodėl?
A.R. Taip, žinau. Manau, kad čia veikiau, kaip sakoma, ta pati mergelė, tik kita suknelė. Ten kitokios žemės, sudėtingesnės ūkininkavimo sąlygos, todėl skyriaus pavadinimas šiek tiek sureikšmintas, o esmė lieka ta pati. Visai nepeikiu molėtiškių ir dar ne vieno kitaip pasivadinusio žemės ūkio skyriaus. Tai jų reikalas, vietose geriau matyti.
L.D. Tikrai, tai ne esminis dalykas. Molėtų ir kai kuriuose kituose rajonuose žemės ūkis, palyginti su Kauno rajonu, yra gerokai žemesnio lygio. Ko norėt, ten - kalniukai, žvyras, smėlis, tokiose žemėse daug nepasieksi. Bet, matyt, ir ten nenusimenama, siekiama didesnės pažangos, žemės ūkio plėtros. Bet sutinku - ne pavadinime esmė.
A.R. Grįžtant prie mūsų reikalų, noriu pasakyti, kad ypač daug neaiškumų kaime kyla dėl ėjimo į Europos Sąjungą, dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Labiausiai gąsdinami smulkesnieji ūkininkai, kurie esą bus sužlugdyti, kone paversti baudžiauninkais. Tiesą sakant, pagrindo nerimui yra. Smulkesnieji ar vidutinieji ūkininkai SAPARD paramos gauti neįstengs. O reikalavimai, būnant Europos bendrijoje, išaugs. Stambieji ūkininkai, žemės ūkio perdirbimo įmonės tam pasirengė ir toliau rengiasi. Jie turtingesni, gali daug ką sau leisti. Betgi ir smulkesnieji nelieka visai užmiršti. Jiems numatytos kai kurios kompensacijos, kitos lengvatos, jie laikys ir karvutę, ir paršelį. Žodžiu, neliks nei baudžiauninkais, nei vergais. O jeigu kas panorės išeiti į platesnius vandenis, turės kooperuotis, burtis į kooperatines bendroves. Bet čia iškyla kai kurios mūsų kaimo bėdos. Ūkininkai ne vien bijo net šešėlio buvusių sovietinių kolūkių, bet labiausiai - nepasitiki vienas kitu. Dažnas galvoja, kad kitas kooperatyvo narys, artimesnis ar tolesnis kaimynas, būtinai jį apgaus, apvogs. Tai irgi sovietmečio palikimas, kai vogti iš kolūkių būdavo visai ne nuodėmė, o kone pareiga. Tai ir vaikai matė. Šio mūsų nepasitikėjimo vienas kitu nėra užsienio šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, Danijoje, kur kooperatinė žemės ūkio sistema turi šimtametes tradicijas. Ten gyvuoja ir daugiau gerų kooperacijos dalykų. Tiesa, tos šalys nepatyrė sovietmečio prievartos, kitų baisumų ir galėjo nuolat augti, tobulėti, siekti pažangos. Ten mūsiškiams ūkininkams yra ko pasimokyti. Atrodo, kad ir mokosi - viena po kitos į užsienį vyksta žemdirbių, valdininkų grupės, žiūri, klausosi, domisi. O grįžę į namus, "išradinėja dviratį" iš naujo, sakydami, kad užsienio patirtį reikia taikyti prie vietinių sąlygų. Tai teisinga, bet ar ne per ilgai trunka tas taikymas, derinimas? Juk mūsų žemės ūkio sistemoje dirba didžiulė armija gerai apmokamų valdininkų. Bet didžiausias priekaištas tenka tam kaimo žmogeliui - atseit žiūrėkite, koks jis bailys, nemokša ir dar kitoks.
Žinoma, iniciatyva turi eiti "iš apačios". Nei Žemės ūkio ministerija, nei Žemės ūkio rūmai, kita žinyba neprivers ūkininkų burtis į kooperatyvą. Bet jiem patarti, duoti konkrečias, aiškias rekomendacijas, parodyti gaires, sudominti žmones - būtina. Tai pasakytina ne vien apie kooperaciją, bet ir apie kitus aktualius kaimo gyvenimo reikalus. Štai, pavyzdžiui, kalbant apie pieno pardavimo kvotas, paaiškėjo, kad šalyje nėra tikslios pieno gavybos statistikos. Milžiniškas pinigų sumas kainuoja verslo planų parengimas. Šiuos reikalus sutvarkyti palankesnėmis ūkininkams sąlygomis - ne mūsų galioms. Tik kaip tai paaiškinti kaimo žmogui?
V.Š. Žemės ūkio skyrius negali daryti esminės įtakos Europos Sąjungos įstatymams, jos vykdomai politikai, mūsų šalies Konstitucijai, Seimui, Vyriausybei, nors jų dokumentuose, veikloje yra nemažai taisytinų dalykų. Nebent galime ką nors siūlyti. Kaip buvo minėta, daug keblumų sukelia mūsų šalyje priimamų įstatymų, poįstatyminių aktų, kitų nutarimų nepastovumas. Nepaisant didelio užimtumo, esame nusiteikę dar aktyviau bendradarbiauti su kitomis žemdirbių organizacijomis, visais ūkininkais.
L.D. Ir - su seniūnijomis. Jau pasiekėme, kad su visais mokesčiais kaimo žmogus atsiskaito seniūnijoje, jam nereikia važinėti į Kauną. Be to, praeitais metais visi iki vieno rajono žemės ūkio paskirties žemės naudotojai buvo atleisti nuo žemės mokesčių. Neperkame sau prabangių tarnybinių limuzinų, o stengiamės padėti žmonėms.
Šia proga norėčiau prisiminti sovietiniais metais gyvavusią rajono Žemės ūkio valdybą, kurioje ir man teko dirbti vyriausiuoju agronomu. Joje, kaip ir kituose rajonuose, dirbo daugybė žmonių - kabinetai buvo pilni specialistų, buvo sugalvota įvairiausių pareigybių.
Bet visai nepeikiu ten dirbusių žmonių - visi važinėjome po rajoną, gerai žinojome padėtį kiekviename ūkyje. Kad ir kokia buvo tuomet valdžia, ji reikalavo ne pažadų ir pagyrų, o konkrečių rezultatų. Kauno rajonas, kai kurie ūkiai daug kartų pelnė respublikines ir sąjungines vėliavas, dideles premijas. Už neūkiškumą, aplaidumą, kaip sakoma, lėkė ne viena galva. Jeigu už pasiekimus augalininkystėje rajonas nors vieną kitą metų ketvirtį nebūtų gavęs kokio nors svaraus apdovanojimo, aš, kaip Žemės ūkio valdybos vyriausiasis agronomas, būčiau kaipmat išvytas iš darbo. Tai - ne praeitų dienų nostalgija, taip buvo. Žinoma, buvo ir perlenkimų. Pavyzdžiui, dėl surežisuoto vadinamojo socialistinio lenktyniavimo. Juos ir kitus panašius stengdavomės apeiti, daug ko tarsi nepastebėdavome. Mums rūpėjo gamyba, konkretus darbas. Tas aktyvumas išliko iki šių dienų. Ir ne vien manyje... Ir dabar geras gaspadorius nelaikys savo ūkyje tinginio ar girtuoklio darbininko, prie darbo lenkia savo vaikus. Taip buvo visais laikais.
Dabar Žemės ūkio skyriuje nėra tiek specialistų kaip kadaise. Manau, kad ir nėra reikalo, nes daugiausia savarankiškumo palikta patiems ūkininkams. Dirbame be lozungų, vyrauja rinkos ekonomika, tad ir Žemės ūkio skyrius turi daug konkretaus darbo.

Pokalbį parengė Benjaminas ŽULYS