|
Anarchija
ar demokratija?
Aš už tai, kad Lietuvoje būtų
demokratija, bet nenoriu anarchijos. Tačiau ar nėra anarchija,
jei tie, kurie kelia politinį sąmyšį, nors policija to jiems neleidžia
daryti, žiniasklaida skelbia, jog tada pažeidžiama demokratija?
Kai jaunuolių su plakatais prieš JAV policija neleido į Vilniaus
Rotušės aikštę, kur galėjo sukelti netvarką, kai kas teigė, kad
pažeista demokratija. Bet jei būtų leidę, o ten būtų įvykusios
muštynės ar neramumai, ką tuomet sakytų? Nuomonę reikšti galima,
tik reikia saugotis, kad tos nuomonės reiškimas nesukeltų neramumų.
Per futbolo, krepšinio rungtynes leidžiama reikšti nuomonę, palaikyti
vieną ar kitą komandą, bet jei kvepia krauju, neleidžiama. Ir
nieko bloga. Demokratija nepažeista. Tačiau politikoje kažkodėl
demokratijos nėra. Ir dar. Ar demokratijos reiškėjai, ginami
žiniasklaidos, nepasijus didvyriais, neliečiamaisiais ir galės
kelti dar didesnius demokratinius reikalavimus? Toks požiūris,
manau, sudaro sąlygas atsirasti anarchijai. To nereikėtų užmiršti.
Nuomonę reikšti galima, tik negalima peržengti ribos, už kurios
jau anarchija. Nesvarbu, Kinijos, JAV, Rusijos ar kitos valstybės
atvyktų prezidentai, turi būti tvarka.
Ir dar. Ar neinama prie kažkokios netvarkos, kai dar gerokai prieš
Kalėdas statomos ir puošiamos eglės, lyg jau būtų šventės? Tas
pats ir dėl Kūčių vakarienės valgymo. Ar neprarandama tos šv.
Vakarienės tikroji reikšmė? Seniau Kūčių vakarienė buvo valgoma
tik Kūčių vakarą. Dabar valgyk kada nori, ir viskas gerai. Ruošia
Kūčių vakarienę našlaičiams, seneliams, kaliniams dar prieš Kūčias.
Gerai, ruoškite, bet tik tą dieną, kada ją ruošti priklauso.
|
|
| Kaimas
jau pasikeitęs
Gerai prisimenu vaikystę pas tėvus.
Tuomet dar nebuvo kolūkių ir gyvenviečių. Žmonės gyveno vienkiemiuose.
Išėjai iš kiemo ir čia pat tavo žemė, tavo pievos ir gyvuliai
aplink sodybą. Vaikai nuo pat mažens tėvus matydavo laukuose dirbančius.
Jie tai linus raudavo, tai rugius kirsdavo ar šienaudavo. Vaikai
tėvams padėdavo, todėl ir išmoko nuo mažens visus darbus dirbti.
Daugelis mūsų tėvų ir protėvių nebuvo ragavę jokių mokslų. Vaikus
išauklėjo gerais žmonėmis tik darbu ir tikėjimu. Juk darbas užgrūdina
kūną, o tikėjimas dvasią.
Prisimenu anuos senus laikus, kai būdavo Kryžiaus dienos. Susirinkdavo
pusė kaimo prie Kryžiaus, ir visi giedodami eidavome prie kito Kryžiaus,
ten užbaigdavome. Kita pusė kaimo gyventojų eidavo prie kito Kryžiaus,
kur kam arčiau. |
|
| Pripažįstamos
teisės
Pirmą kartą iš labai aukštai girdime
išvardytas kaip pagrindines žmogaus teises ne tik jo teisę į maistą,
į būstą, bet ir teisę į tautos apsisprendimą ir nepriklausomybę.
Paprastai ta teisė būdavo neminima nei pripažįstama: gal todėl,
kad tai yra politika. Tiesą sakant, visi žmonių veiksmai yra politika,
bet šitas - arčiau politikos taip, kaip mes pratę ją matyti.
Žodžiai yra iš Popiežiaus kreipimosi Pasaulinei taikos dienai, išspausdinti
XXI amžiuje (2002, Nr. 97) pavadinimu Naujoji globalinė tvarka
negali būti atsieta nuo moralės principų. |
|
Nepamirštame
Lietuvos didvyrių atminimo
Štai jau 45-eri metai, kai MGB žiauriai
nukankino Lietuvos partizaną, LLKS gynybos pajėgų vadą gen. Adolfą
Ramanauską-Vanagą. Lapkričio 29 dieną vyko jo žūties minėjimas.
Mes, Vysk. Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio ansamblio Giedra
dainininkai, dalyvavome šv. Mišiose Vilniaus Arkikatedroje. Pasibaigus
šv. Mišioms, pagerbimo ceremonija vyko Genocido aukų muziejuje,
buvusio KGB kalėjimo kameroje Nr. 1, kurioje mūsų tautos kovotojas
buvo kalinamas, tardomas. Susirinkę Vilniaus įgulos karininkų ramovėje
dainavome patriotines partizanų dainas. Išklausėme mūsų prezidento
Valdo Adamkaus, prof. Vytauto Landsbergio kalbas. Visur dalyvavo
jauni Lietuvos kariūnai. |
|
Kelionė
po Žemaičių vyskupiją
Praeitą rudenį būrys Viekšnių vidurinės
mokyklos pedagogų, pakviesti kanauninko Vincento Gauronskio, išsirengė
kelionėn. Jos pradžioje aplankytą Kelmės rajone esantį Palendrių
šv.Benedikto vienuolyną sudaro šiuolaikiškai atrodantys pastatai,
pastatyti pagal vienuolynams būdingus reikalavimus: uždaras kiemelis,
visi statiniai tarp savęs susieti. Vienuolynui priklauso net 70
ha žemės, kurioje, kaip vėliau sužinojome, auginamos įvairios daržovės,
vaismedžiai ir kitos reikalingos kultūros.
Mus sutiko giedro veido besišypsantis vienuolis Bernardas. Žavu
buvo klausyti taisyklingos, tačiau su prancūzišku akcentu lietuviškos
šnektos. Tai vienintelis vienuolyno gyventojas, bendraujantis su
atvykėliais, nes šiaip benediktinai, siekią gyventi tik Dievo artumoje
pagal šv.Benedikto regulą, yra pašaukti maldos tarnystei. Jie visiškai
nebendrauja su išoriniu pasauliu, ir vienuolyno gyvenamoji dalis
yra uždara bet kokiems lankytojams. Norintiesiems praleisti keletą
dienų dvasiniame susikaupime yra skirti svečių namai.
|
|