Ypatingas
požiūris
Dar prieš pirmąjį Prezidento rinkimų
ratą žinomas žurnalistas ir politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis
kalbėjo apie runkelių mentalitetu persiėmusius mūsų tautiečius
ir priminė, jog, jeigu Lietuva nenori tapti pastumdėle, ji, kaip
valstybė, privalo turėti tam tikrą ambiciją, o ne amžinai dejuoti,
kaip toj dainoj mažas esi ir pakeisti nieko negali. Aišku,
demokratinėje valstybėje pirmiausia nuo jos piliečių priklauso
valstybės siekiai ir ambicingumas. Tačiau, kaip pažymėjo A.Bačiulis,
itin didele dalimi ir nuo to, kokius politikus, kokius valstybės
vadovus šie piliečiai išsirenka. Kadangi mūsų vieta euroatlantinėse
struktūrose taps aiški per kelerius artimiausius metus, tai ir
šalies ateitis priklausys nuo to, ką netrukus išsirinksime. Vadovą,
sugebantį pažvelgti toliau ir patempti Lietuvą bei jos visuomenę
iki pagarbos vertų, ar vadovą, kuris toliau savo nosies nemato
ir yra laimingas vien galėdamas raudonu kilimu pasivaikščioti
(Veidas, 2002, Nr. 48).
A.Bačiulis dūrė kaip pirštu į akį. Kad ir kaip kalbėtume apie
tai, jog tautos apsisprendimą reikia besąlygiškai gerbti, tačiau
tenka pripažinti, kad kaip tik tokių rinkėjų balsai ir lėmė, kad
Prezidentu išsirinkome politinio perbėgimo mėgėją. Gal rinkėjų
ir nestebintų, kad dar LDDP laikais būsimasis Prezidentas buvo
aktyvus šios partijos veikėjas, dargi dalyvavo jos tarybos veikloje.
Tačiau štai 1995-aisiais, laiku pajutęs, kad LDDP reikalai gerokai
pašlijo, staiga persimetė pas konservatorius. Tie, iš džiaugsmo
pametę galvas, padarė perbėgėlį sostinės meru, o netrukus - ir
širdžių premjeru. Tolesnės išrinktojo Prezidento odisėjos irgi
gerai žinomos. Iki pat dabar, kai Maskvos reklamos agentūra Al
Max ir jos šefas Aleksandras Potninas, sėkmingai sukūręs jauno
ir energingo gelbėtojo įvaizdį, garantavo jam elektorato balsus.
A.Potninas puikiai išmano savo darbą, nes žino tokių pat žmonių
Rusijoje mentalitetą. Jokia kita, net ir garsiausia Vakarų reklamos
agentūra nebūtų sugebėjusi net už didžiulius pinigus sukurti tokio
įvaizdžio, nes ir garsiausi sovietologai, turintys profesorių
titulus, iki šiol nesuvokia, koks tas sovietinių dešimtmečių suluošintas
žmogus. R.Paksas ir jo įvaizdžio kūrėjai, metę išganingąją frazę
apie dvi Lietuvas, - praturtėjusių nuvorišų, politinio elito
Lietuvą ir viskuo nusivylusios daugumos Lietuvą išlošė partiją.
Tiesą sakant, yra ne dvi, o trys Lietuvos. Ta trečioji atsirado
jau nepriklausomybės laikais. Tai iš valstybės pašalpų ir kitokių
išmokų parazituojanti visuomenės dalis. Kaip tik šiai daliai ir
buvo pažadėta visokiausių gėrybių. Tik įdomu, kokiai Lietuvos
daliai priskiria save išrinktasis Prezidentas? Negi tiems pažemintiesiems
ir nuskriaustiesiems, dėl kurių gerovės ir laimės išliejo tiek
graudžių verksmų? Bet nereikėtų pamiršti, kad dar pogorbačiovinio
chaoso metu Paksas, aplenkdamas kitus apsukruolius ir pasinaudodamas
ryšiais Rusijoje, įkūrė statybos bendrovę Restako. Tie ryšiai,
be abejo, išliko ir tolydžio stiprėjo.