|
Mūsų
dienų knygnešio netekus
 |
Paulius Petronis |
AA Paulius Petronis (1916
10 22-2003 01 11)
Sausio 11 dieną, sulaukęs 86
metų amžiaus, Vilniuje mirė Paulius Petronis, politinis kalinys,
uolus katalikas, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos
literatūros platintojas, publicistas ir keleto knygelių - Klastingi
spąstai, Žinoti, kada gana, Už aukštuosius idealus ir kitų
- autorius.
P.Petronis gimė 1916 m. spalio 22 d. Aukštaitijoje, Biržų rajone.
Mokėsi pradžios mokykloje. Vėliau susižavėjo vienuolių saleziečių
veikla ir svajojo išvykti į Italiją, įstoti į saleziečių vienuolyną
ir tapti misionieriumi. Kaip liudija savo atsiminimuose, šią svajonę
iš dalies pavyko įgyvendinti, tačiau dėl prastos sveikatos turėjo
sugrįžti į Lietuvą. Grįžęs kurį laiką gyveno Saleziečių namuose
Vytėnuose, kur lankė progimnaziją ir rengėsi tapti vienuoliu,
tačiau sovietų okupacija Lietuvoje šiuos planus galutinai sužlugdė.
Sovietmečiu P.Petronis įgijo medicinos felčerio specialybę, po
to pagal šią specialybę darbavosi įvairiose Lietuvos vietovėse.
Būdingiausia jo veikla šiuo laikotarpiu - krikščioniškas švietėjiškas
darbas. Kaip liudija savo atsiminimuose, matydamas Lietuvos žmonių,
ypač jaunimo, dvasinį skurdą bei aktyvią valdžios kovą prieš krikščionybę,
Paulius ryžosi įsitraukti į švietėjišką veiklą. Leido sovietų
valdžios draudžiamą spaudą. Iš pradžių darbas pogrindyje vyko
perrašinėjant vertingus veikalus mašinėle, o vėliau, apie 1965-uosius,
suorganizavo pogrindinių spaustuvių tinklą visoje Lietuvos teritorijoje.
Tokiu būdu dešimtys tūkstančių maldynėlių, katekizmų ir kitų religinio
bei dorovinio turinio knygelių buvo spausdinama, įrišama ir išvežiojama
po visą Lietuvą. Po kelerių metų sovietų valdžios buvo susektas,
areštuotas ir nuteistas ketveriems metams griežtojo režimo lagerio.
|
|
Nepasakyti
žodžiai
Klasės draugo Antano atminimui
Nelinksmos pernai buvo Kalėdos.
Per pačias šventes, gruodžio dvidešimt penktosios vidudienį, Alytuje
amžino poilsio atgulė klasės draugas Antanas Turauskas. Tai buvo
vienas geriausių gyvenime sutiktų žmonių, o paskutiniais metais
- ir vienintelis draugas, su kuriuo susitikę pajusdavome šventę.
Ir štai Antano nebėra.
Antaną pažinojau nuo 1946 metų, kai iš Notėnų atėjo į Salantų gimnazijos
pirmą klasę. Buvo gražus, mielas, bet truputį baikštus berniukas.
Skrupulingai laikėsi tvarkos ir drausmės. Net tada, kai trečioje
klasėje visi pabėgome iš pamokos, jis liko savo suole. Pamažu išmoko
ir vaikiškų išdaigų, ir gimnazistiškų gudrybių, bet visada liko
pavyzdingas mokinys.
Antano asmenybės patrauklumą pajutau vėliau, jau studijų metais.
Per susitikimus ir laiškus atsiskleidė kelios ryškios jo ypatybės.
Ilgėjosi tėviškės, su meile minėdavo mokytojus ir klasės draugus.
Mokėjo bendrauti, lengvai užmegzdavo ryšį su sutiktais žmonėmis.
Turėjo subtilų humoro jausmą, mėgo pasakoti, kaip Salantuose vienas
siuvėjas patarė imtis proto mesti mokslus ir mokytis amato.
Pats to patarimo nepaklausė ir studijų dienas leido nelabai sočiai.
Būdamas vargdienio vaikas, sugebėjo suktis ir mažu pasitenkinti.
O svarbiausia mokėjo atjausti kitus. Viename laiške pasigyrė nusipirkęs
paltą, turįs du ir, jeigu laikau tikru draugu, vieną siūlo paimti.
Ir ironiškai priduria, kad čia jau būsiąs nelabai draugiškas ir
pakiš blogąjį, bet ir šis būsiąs, jo žodžiais, daug vertingesnis
už manąjį lietpaltį, ypač žiemos metu.
Tas pavyzdys rodo Antano būdą ir moralinę nuostatą. Tokį jį prisimena
ir visada prisimins visi, kas pažinojo. Tiesa, į abstrakčius visuomenės
gyvenimo svarstymus tada nesileisdavo, ir nuo politikos stengėsi
būti kuo nuošaliau. Jo politika buvo tikėjimo reikalai ir bažnyčia.
Net specialybę pasirinko tokią, kuri buvo toliau nuo ideologijos
studijavo farmacijos fakultete.
|
|