Mūsų dienų knygnešio netekus

Paulius Petronis

A†A Paulius Petronis (1916 10 22-2003 01 11)

Sausio 11 dieną, sulaukęs 86 metų amžiaus, Vilniuje mirė Paulius Petronis, politinis kalinys, uolus katalikas, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros platintojas, publicistas ir keleto knygelių - „Klastingi spąstai“, „Žinoti, kada gana“, „Už aukštuosius idealus“ ir kitų - autorius.
P.Petronis gimė 1916 m. spalio 22 d. Aukštaitijoje, Biržų rajone. Mokėsi pradžios mokykloje. Vėliau susižavėjo vienuolių saleziečių veikla ir svajojo išvykti į Italiją, įstoti į saleziečių vienuolyną ir tapti misionieriumi. Kaip liudija savo atsiminimuose, šią svajonę iš dalies pavyko įgyvendinti, tačiau dėl prastos sveikatos turėjo sugrįžti į Lietuvą. Grįžęs kurį laiką gyveno Saleziečių namuose Vytėnuose, kur lankė progimnaziją ir rengėsi tapti vienuoliu, tačiau sovietų okupacija Lietuvoje šiuos planus galutinai sužlugdė.
Sovietmečiu P.Petronis įgijo medicinos felčerio specialybę, po to pagal šią specialybę darbavosi įvairiose Lietuvos vietovėse. Būdingiausia jo veikla šiuo laikotarpiu - krikščioniškas švietėjiškas darbas. Kaip liudija savo atsiminimuose, matydamas Lietuvos žmonių, ypač jaunimo, dvasinį skurdą bei aktyvią valdžios kovą prieš krikščionybę, Paulius ryžosi įsitraukti į švietėjišką veiklą. Leido sovietų valdžios draudžiamą spaudą. Iš pradžių darbas pogrindyje vyko perrašinėjant vertingus veikalus mašinėle, o vėliau, apie 1965-uosius, suorganizavo pogrindinių spaustuvių tinklą visoje Lietuvos teritorijoje. Tokiu būdu dešimtys tūkstančių maldynėlių, katekizmų ir kitų religinio bei dorovinio turinio knygelių buvo spausdinama, įrišama ir išvežiojama po visą Lietuvą. Po kelerių metų sovietų valdžios buvo susektas, areštuotas ir nuteistas ketveriems metams griežtojo režimo lagerio.
Pastaruosius dešimt metų P.Petronis gyveno Kaišiadoryse. Kaišiadorių vyskupo Juozapo Matulaičio globojamas platino religinio ir dorinio turinio literatūrą ir, kaip minėta, parašė keletą publicistinių straipsnių ir knygelių. Paskutinioji knygelė - memuarai „Nelikti nenaudėliu“.
P.Petronis palaidotas sausio 14 dieną Pandėlio parapijoje, Salamiesčio kaimo kapinėse, artimųjų kapavietėje.
Amžinąjį atilsį duok mirusiajam, Viešpatie!

Kun. Antanas Gediminas TAMOŠIŪNAS

Sausio 11-ąją baigėsi žemiškoji Pauliaus Petronio, saleziečių bendradarbio, uolaus mūsų laikraščio talkininko ir platintojo, kelionė. Nustojo plakusi tauraus pasiaukojimo kupina knygnešio, katecheto, mylinčio krikščionio širdis.
Rudeniop jis dar buvo užsukęs į mūsų „Naujojo amžiaus“ leidyklos knygynėlį, esantį greta redakcijos, domėjosi naujais leidiniais, laikraščiu. Taip pat pasidžiaugė patogiu gyvenimu Vilniuje, Tremtinių namuose, bei pasiguodė silpnėjančia atmintimi ir prastėjančia sveikata. P.Petroniui jau buvo sukakę 86-eri metai.
Katalikiška spauda P.Petronio gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Ji kadaise išvedė berniuką - Salamiesčio apylinkių piemenėlį į platųjį pasaulį, iš jos vaikinas sėmėsi išminties, gyvendamas Vytėnuose pas saleziečius. Sovietmečiu tapo katalikiškos spaudos knygnešiu. Už tai buvo kalinamas sovietiniuose lageriuose.
Pasak mons. Alfonso Svarinsko, P.Petronis ir jo draugai knygnešiai aprūpindavo jį bei kitus kunigus maldaknygėmis, katekizmais, įvairiomis knygutėmis apie blaivystę, apie kankinį kunigą Stasį Rimkų ir kitokiomis. Monsinjoras su didele pagarba ir dėkingumu prisimena P.Petronį ir jo bendražygius, dėl šviesaus reikalo nepabūgusius kentėti bolševikų kalėjimuose.

Knygnešys

Vieno Šančių kiemo vaikiūkščiams vis atrodė, jog nešnekaus akiniuoto dėdės portfelis prikimštas šviežių bandelių po tris kapeikas. Iš jo nešulio nuolat kyšojo ir ilgas batonas. Dažnai praeidamas jo atlauždavo ir vaikėzams arba iš kišenės išsitraukdavo spalvotų leidinukų. Niekas neįtarė, kad šis dėdė savo portfelyje slėpė draudžiamą literatūrą, kurią pasiimdavo iš Petro Plumpos butuko ar iš kitų pogrindininkų.
Prieš dešimt metų užsukęs svečias prieškambaryje paliko turbūt tą patį portfelį, išsipūtusį ir senamadišką. Mano nuostabai, ir tądien portfelis buvo pilnas dažais kvepiančių knygų. P.Petronis buvo ką tik iš spaustuvės atsiėmęs savo parašytą knygutę „Klastingi spąstai“.
„Kavą man išvirėt per stiprią. Balzakas numirė nuo piktnaudžiavimo stipria kava“, - su humoru papriekaištavo tuomet P.Petronis ir padovanojo savo knygutę. Tai buvo mūsų pirmoji pažintis rengiant apybraižą „Katalikų pasaulio“ žurnalui apie šio amžiaus knygnešius.
P.Petronis papasakojo savo gyvenimo istoriją. Neišsipildžius svajonei tapti saleziečių vienuoliu ir kunigu, jis pasirinko felčerio darbą. Daug metų dirbo Žiegždrių respublikinėje psichiatrijos ligoninėje. Čia regėjo daugelio žmonių nuopuolį, kurį jie patyrė be saiko vartodami alkoholį, narkotikus. Kaip taikliai savo knygelėje pastebėjo autorius: „Guldo į patvorius, į ligonines ir - į karstą…“ Tai stengėsi aiškinti įvairiuose Lietuvos kampeliuose dirbdamas mediko darbą bei vėliau susitikinėdamas su jaunimu.
P.Petronis nemėgo svaigiųjų gėrimų, niekuomet nerūkė. Mėgo muziką, lietuviškas dainas. Knyga buvo artimiausias jo draugas.

Pėsčiomis į Italiją

„Knyga man padėjo surasti mokslų Italijoje rėmėją. Tai buvo 1933 metais“, - taip P.Petronis pradėjo pasakojimą apie savo pirmąją gyvenimo „avantiūrą“, kai jis pėsčias per Aleksoto tiltą patraukė į Italiją ieškoti kunigo J.Bosko įkurtos saleziečių bendruomenės.
Piemenaudamas gimtosiose Kupiškio apylinkėse, Gyvakarų kaime, pas šviesuolius ūkininkus Balčiūnus gaudavo pasiskaityti įdomių knygų. Ganydamas Kupreliškyje, Mikonio vienkiemyje, taip pat gaudavo paskaityti knygų. Viena sena knyga paaugliui buvo ypač lemtinga. Labai sudomino Juozo Zavadskio knygyno 1873 metais išleistas leidinys „Žinė apie gydymą duszės ir kūna“. Ypač patraukė skyrius apie kunigo J.Bosko apaštalavimą tarp neturtingų, išdykusių jaunuolių, apie jo įsteigtas saleziečių mokyklas. Sužinojo, kad kunigo J.Bosko veikla tęsiama, kad Italijoje mokosi nemažai jaunuolių iš Lietuvos. Suradęs adresą, nusprendė parašyti. Ir gavo kvietimą mokytis saleziečių mokykloje Italijoje.
Petronių šeimoje augo keturi vaikai, jie vertėsi sunkiai. Mama mirė anksti, namuose šeimininkavo pamotė. „Paskaičiavau, jog bilietas iki Italijos kainuos gana brangiai, vizai pinigų taip pat neužteks, nusprendžiau, kad Italijon eisiu pėsčias. Nusipirkau Europos žemėlapį, kompasą ir patraukiau per Aleksoto tiltą Italijon…“
Taip atkaklus lietuvaitis po daugelio vargų ir klajonių atsidūrė Turine, vėliau Peroza Ardžentinoje įsikūrusioje lietuvių saleziečių aspirantūroje.

Laimingiausias pasaulyje

Kaip pasakojo P.Petronis, atvykęs į Valdoką, saleziečių centrą, aplankė Marijos Krikščionių Pagalbos baziliką ir ten pamatė palaimintojo kunigo J.Bosko stiklinį karstą ant altoriaus.
„Suklupau prie jo ir buvau laimingiausias pasaulyje… Dėkoju Dievui ir kunigui Boskui, kuris mane pasišaukė į savo prieglobstį, kaip ir tūkstančius kitų vargdienių plačiajame pasaulyje…“ - pasakojo P.Petronis. Nors jis ir netapo saleziečiu nei kunigu, bet visą gyvenimą paskyrė salezietiškai veiklai, gyveno šios veiklos idealais ir dvasia. Jo didžiausia gyvenimo svajonė buvo atkurti Vytėnuose buvusį saleziečių centrą, kuris buvo sunaikintas Lietuvą užplūdus raudonajam tvanui.
Su kokiu užsidegimu jis pasakojo apie Vytėnuose buvusią salezietišką veiklą, apie čia pastatytus rūmus, rožynus ir parką su tvenkiniais, kuriuose buvo veisiami upėtakiai! Pasakojo per visą kelionę į Jurbarką, kur mudu vykome į rajono savivaldybėje vykstantį posėdį dėl Vytėnuose esančio saleziečių turto grąžinimo. Ir kaip ryžtingai P.Petronis kalbėjo Jurbarko rajono savivaldybės tarybos posėdyje.

„Skrajojančių spaustuvių“ direktorius

Taip pat atkakliai P.Petronis gynė krikščioniškas vertybes. Dirbant kaimo ambulatorijose reikėjo gydyti ne tik žmonių kūno ligas, bet jam labai rūpėjo kelti dvasią, moralę. Ypač skaudžiai saleziečių auklėtinis jautė ateizavimo padarinius. Iš „felčeriuko“ pacientai parsinešdavo ne tik vaistų, bet ir gerą knygą ar katekizmą. Tuo metu ypač stigo tokios literatūros.
Taigi dar 1960 metais P.Petronis ėmėsi pogrindžio spaustuvėlių „direktoriaus“ pareigų. Anot jo, pirmąją linotipinę spaustuvę jie įrengė drauge su Antanu Rimkumi-Šlinskiu (bolševikų nukankinto Kražių vikaro Stasio Rimkaus broliu) bei jų giminaičiu Steponu Girčiu, dirbusiu Tauragės rajono spaustuvės filialuose. )
S.Girčys surinko knygelės „Jėzus ir aš“ ir vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybos pirmamokslio“ tekstus. Taip pat padarė negatyvus bei spausdinimo mašinos brėžinį.
Spaudos lankais sutvarkęs linotipinius tekstus, P.Petronis juos išgabeno į Vilniaus rajoną, Salininkus. Ten Jonas Stašaitis pagal S.Girčio brėžinius MSV dirbtuvėse padarė spausdinimo įrenginį ir savo namo rūsyje išspausdino vaikų maldynėlį bei katekizmo pirmąją laidą (1 tūkst. egzempliorių tiražu).
Po to „skrajojančių spaustuvių“ (taip buvo vadinamos pogrindinės spaustuvės, kurios dėl konspiracijos buvo kilnojamos iš vienos vietos į kitą) įrenginiai buvo tobulinami, o jų filialai veikė Vilniuje, Kaune, Zapyškyje, Viršužiglyje, Kaišiadorių rajone ir kitur. Kunigo Juozo Zdebskio padedamas, P.Petronis Dzūkijos gilumoje įsitraukia į rimtą pogrindinį katalikiškos literatūros spausdinimo darbą. Pagamintus ant specialaus kartono atspaudus siųsdavo į „liejimo cechą“, įkurtą Kaišiadorių rajone, Antakalnyje. Šiame rajone P.Petroniui yra tekę dirbti felčeriu, bet iš čia teko sprukti, pradėjus saugumiečiams lipti jam ant kulnų.
1973 metais Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose, Vytauto Vaičiūno (buvusio saleziečių aspiranto) bute, P.Petronis buvo suimtas ir išvežtas į Vilnių. Saugumo rūmų požemyje jis buvo išlaikytas daugiau kaip metus. Teisiamas buvo Kūčių dieną, 1974 m. gruodžio 24-ąją, drauge su P.Plumpa, J.Stašaičiu, V.Jaugeliu ir A.Patriubavičiumi. Jie buvo teisiami už religinės literatūros - maldynėlių, katekizmų irt kitokių leidinių spausdinimą ir platinimą, ypač už „LKB kronikos“ platinimą. Šis teismo procesas aprašomas „LKB kronikos“ antrajame tome. Po teismo P.Petronis buvo išvežtas į griežtojo režimo lagerį Mordovijoje, nors tuomet jau sirgo tuberkulioze…
Grįžęs iš įkalinimo P.Petronis gydėsi, glaudėsi pas gimines ir draugus. Subyrėjus sovietinei sistemai, P.Petronis buvo globojamas kardinolo V.Sladkevičiaus, kuris 1989 m. gruodžio 14 d. išdavė pažymėjimą, kuriame rašoma, jog P.Petroniui, buvusiam Saleziečių kongregacijos apspirantui, leidžiama vidurinių mokyklų mokiniams dėstyti tikėjimo ir dorovės pagrindus. Kelerius metus jis šias pamokas vedė Kaišiadorių 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Pastarąjį dešimtmetį P.Petronis paskyrė katalikiškos literatūros leidybai ir platinimui. Jis kiekvieną sekmadienį Kaišiadorių Katedroje po šv. Mišių, apsivilkęs balta kamža, platindavo laikraštį „XXI amžius“ ir kitą katalikišką spaudą. Kol pajėgė savimi pasirūpinti, gyveno kardinolo V.Sladkevičiaus name. Už tai jis buvo labai dėkingas Kaišiadorių vyskupui J.Matulaičiui. Savo atsiminimus P.Petronis pateikė knygelėje „Nelikti nenaudėliu“.
Mirus P.Petroniui, Kaišiadorių Katedroje buvo aukojamos šv. Mišios ir meldžiamasi už šį uolų Bažnyčios narį, paskyrusį savo gyvenimą aukštiems kunigo J.Bosko idealams.
Tepriima Viešpats į savo rankas ištikimą tarną - mūsų dienų knygnešį.

Elvyra ŽEIŽIENĖ

© 2003 "XXI amžius"