XXI amžius

Nepasakyti žodžiai
Klasės draugo Antano atminimui

Nelinksmos pernai buvo Kalėdos. Per pačias šventes, gruodžio dvidešimt penktosios vidudienį, Alytuje amžino poilsio atgulė klasės draugas Antanas Turauskas. Tai buvo vienas geriausių gyvenime sutiktų žmonių, o paskutiniais metais - ir vienintelis draugas, su kuriuo susitikę pajusdavome šventę. Ir štai Antano nebėra.
Antaną pažinojau nuo 1946 metų, kai iš Notėnų atėjo į Salantų gimnazijos pirmą klasę. Buvo gražus, mielas, bet truputį baikštus berniukas. Skrupulingai laikėsi tvarkos ir drausmės. Net tada, kai trečioje klasėje visi pabėgome iš pamokos, jis liko savo suole. Pamažu išmoko ir vaikiškų išdaigų, ir gimnazistiškų gudrybių, bet visada liko pavyzdingas mokinys.
Antano asmenybės patrauklumą pajutau vėliau, jau studijų metais. Per susitikimus ir laiškus atsiskleidė kelios ryškios jo ypatybės. Ilgėjosi tėviškės, su meile minėdavo mokytojus ir klasės draugus. Mokėjo bendrauti, lengvai užmegzdavo ryšį su sutiktais žmonėmis. Turėjo subtilų humoro jausmą, mėgo pasakoti, kaip Salantuose vienas siuvėjas patarė imtis proto – mesti mokslus ir mokytis amato.
Pats to patarimo nepaklausė ir studijų dienas leido nelabai sočiai. Būdamas vargdienio vaikas, sugebėjo suktis ir mažu pasitenkinti. O svarbiausia – mokėjo atjausti kitus. Viename laiške pasigyrė nusipirkęs paltą, turįs du ir, jeigu laikau tikru draugu, vieną siūlo paimti. Ir ironiškai priduria, kad čia jau būsiąs nelabai draugiškas ir pakiš blogąjį, bet ir šis būsiąs, jo žodžiais, daug vertingesnis už manąjį lietpaltį, ypač žiemos metu.
Tas pavyzdys rodo Antano būdą ir moralinę nuostatą. Tokį jį prisimena ir visada prisimins visi, kas pažinojo. Tiesa, į abstrakčius visuomenės gyvenimo svarstymus tada nesileisdavo, ir nuo politikos stengėsi būti kuo nuošaliau. Jo politika buvo tikėjimo reikalai ir bažnyčia. Net specialybę pasirinko tokią, kuri buvo toliau nuo ideologijos – studijavo farmacijos fakultete.
Labai apsidžiaugė jau po studijų sutikęs savąją gyvenimo draugę, rašė: „Pažįstamas su ja vos pustrečios savaitės, bet jaučiasi toks atvirumas, nuoširdumas, paprastumas... Nieko geresnio nenoriu gyvenime“. Su ja gražiai ir prasmingai pragyveno keturis dešimtmečius, užaugino dvi dukras ir sūnų.
Šeimos reikalus derino su darbu ir rūpesčiais „Sanito“ vaistų fabrike. Anais laikais, kai vaistai buvo deficitas, Antano pagalbos, tiesiogiai arba per vaistininkus, sulaukdavo giminės, draugai, pažįstami. Padėdavo be jokios naudos sau, už ačiū, neretai net neprašomas. Užeini kartais šiaip šnektelėti, o jis ir klausia: „Ko dabar reikia?“
O Antanui tame fabrike nebuvo lengva. Kaip apsukrus ir bendrauti mokantis žmogus, buvo priimtas į tiekimo skyrių, tapo skyriaus vedėju, paskui – direktoriaus padėjėju ūkio ir tiekimo reikalams, nors faktiškai dirbo kaip direktoriaus pavaduotojas. Oficialiai tų pareigų negalėjo turėti, buvo nepartinis. Nuolat kilo grėsmė visai iš viršininkavimo išlėkti, nes lankė bažnyčią, turėjo svainį kunigą... Be to, dar anksčiau buvo atsisakęs bendrauti su saugumu.
Jau vėliau Antanas prisipažino, kad buvo dar didesnių priežasčių nerimauti. Mat žmo-nos brolis kunigas Lionginas Kunevičius buvo vienas „Katalikų Bažnyčios kronikos“ talkininkų, o vėliau tapo pogrindyje ėjusios „Aušros“ redaktoriumi. O ir jis pats sovietų valdžiai buvo konkrečiai nusidėjęs: įformindavo fabrike darbininkais ukrainiečių jaunuolius, kad jie, kaip Lietuvos gyventojai, galėtų stoti į Kauno kunigų seminariją. Tiesiai iš Ukrainos jų ten negalėjo priimti.
Tad suprantama, kad labai džiaugėsi sulaukęs nepriklausomybės, laisvės ir atgijusio Bažnyčios gyvenimo. Pats jame aktyviai dalyvavo, iš pradžių Kaune, vėliau Alytuje, kai išėjęs į pensiją tenai apsigyveno žmonos tėviškėje.
Klasės draugams Antanas įsiminė ir kaip aktyvus gedulo apeigų dalyvis bei giesmininkas, gražiai melsdavęs žemaitiškųjų Kalnų maldas. Viską atlikdavo taip tikrai ir nuoširdžiai, kad pasijusdavai tarsi tėviškės kraštuose vaikystės metais.
Šiaip pamaldumo specialiai nerodydavo ir kitiems primygtinai nepiršo. Tiesiog gyveno tokį savo gyvenimą ir dirbo savo darbus. Mokėjo suprasti tuos, kurių savimonė netelpa į oficialiuosius kanonus ir dogmas, krikščioniškai gerbė visus, gal tik idealų niekintojų nemokėjo pamilti.
Apskritai buvo plačių socialinių ir kultūrinių interesų žmogus. Domėjosi kultūros įvykiais, literatūros naujienomis. Būdavo, ima ir skambina: „Norime atvažiuoti į spektaklį, nupirkite bilietą“. Rūpėjo lietuvių kalbos reikalai, turėdavo savo idėjų ir savo žemaitišką nuomonę, tad ne iš karto patikėjo, kad Salantų galininką – Salantus – bendrinėje kalboje reikia kirčiuoti galūnėje.
Mūsų santykius ir jo asmenybės subtilumą galiu paliudyti tokiu atsitikimu. Buvo klasės draugo mirties metinės, giedojo Kalnus. Jis, aišku, buvo vienas svarbiausių giedotojų ir maldininkų. Po apeigų, per vakarienę, atsistojo, kreipėsi į mane ir pasakė: „Nesimeldei per Kalnus, dabar pasakyk kalbą“. Paskui nutilo, pagalvojo ir pasitaisė: „Garsiai nesimeldei... O kas žino, kokia malda geresnė“.
Dvigubai skaudu, kad negalėjau jo palydėti į paskutinę kelionę ir tarti atsisveikinimo žodžio prie jo kapo duobės. Paskutinį „sudiev“ buvo lemta ištarti jo atvaizdui, apvestam juodu rėmeliu ir pastatytam prie Kalėdų eglutės. Mūsų namuose Kūčių vakarą visada skaitomą Brazdžionio „Atleisk man, Viešpatie“ šį kartą papildė jam skirtas „Amžinąjį atilsį“ ir prašymas, kad Amžinoji šviesa jam šviestų. Tikiu, kad Ji jam tikrai švies.
Todėl ir šiuos savo apmąstymus rašau kaip tau, Antanai, skirtą maldą. Arba kaip kalbą, kurios nepasakiau, o turėjau pasakyti prie tavo kapo duobės.

Pranas KNIŪKŠTA