XXI amžius

Gyvenimas be svaigulio

Praėjusių metų pabaigoje Šiaulių katalikiškoje „Sandoros“ pagrindinėje mokykloje vyko konferencija-seminaras „Džiaugsmas be svaigulio“, surengtas Šiaulių vyskupijos, Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio ir Švietimo skyriaus. Konferencija orientuota į mūsų ateitį – jaunimą, buvo tariamasi, ką daryti, kad jaunuoliai užaugtų ir subręstų dori, tvirti, mokantys kurti, nepasiduodantys pražūtingų jėgų įtakai, buvo keičiamasi mintimis, kaip padėti ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.
Daugelis pranešėjų priminė seną tiesą, kuri buvo itin vertinama prieškario Lietuvoje: auklėtiniams (vaikams) įspūdį daro tik toks auklėtojas (tėvas ar motina), kurio kalbos nesiskiria nuo darbų. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis sakė: „Šiluvos atlaiduose Dievo akivaizdoje nusprendžiau visiškai nevartoti alkoholio ir jau 25 metai, kai dėl to neturėjau nė vieno sunkaus akimirksnio. Daug džiaugsmo teikia, kai į visus įvykius gali žvelgti blaiviai, kai gali tiesiai atviromis akimis žvelgti į kiekvieną žmogų ir jį vertinti, priimti tokį, koks jis yra, jo neteisti, bet mylėti ir trokšti, kad ir jis mylėtų. Einant tuo keliu reikia tvirtos valios, bet kito kelio nėra. Dievo malonei padedant reikia pačiam skintis kelią į tobulumo aukštumas, mąstant apie tautos gerovę, šeimų laimę, kiekvieno žmogaus gyvenimo džiaugsmą, eiti tikruoju brandumo keliu. Valingas nusiteikimas – to džiaugsmo pradžia. Kai žmonėse matome mažai džiaugsmo, suvokiame, kad jie neatspindi tikrojo Dievo paveikslo. Kai žmonės spinduliuoja džiaugsmu, suprantame, kad jie giliai pasinėrę į Dievo meilės vandenyno paslaptis. Tai – tikrasis grožis, silpnybės, klaidos, neištikimybės kelias negali būti geras, teikti tyrojo džiaugsmo. To kelio galime išvengti tik meile, nuoširdžiu bendravimu su Dievu ir žmonėmis“.
Katalikiškos „Sandoros“ pagrindinės mokyklos direktorė Elena Rančienė sakė: „Mūsų mokykloje savanoriškai nerūko mokytojai, nerūko ir vaikai. Atsakomybė bendra. Disciplina yra dvasinė praktika. Vaikai patys kuria taisykles, todėl supranta, kad jos jiems neprimestos, kad jos – tai jų gyvenimo būdas. Moralizuodami iš vaiko atimam jo susikurtas vertybes, todėl jis kenčia“.
Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio Šiaulių skyriaus ilgametis pirmininkas Albertas Grigaravičius citavo rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės prisiminimus: „Tėvelis nė lašo į burną neėmė, o motiną gerbė be galo, ir mes, vaikai, pripratome žiūrėti į tėvus, kaip į vieną žmogų. Tie ramūs ir geri vakarai, praleisti drauge su jais – tai toks grynas atminimų šaltinis – tokių širdį gaivinančių atminimų. Atmenu, maža būdama galvojau, kad mūsų namuose nieko pikto neatsitiko ir atsitikti negali.
Čia dešimt metų vaikas mato, kas darosi, mato, jog prisigėrusi motina išdūrė tėvui akį, o prisigėręs tėvas išsuko vaikui ranką. Mato ir galvoja. Atveria savo filosofiją. Ta filosofija trumpa: „Visi taip daro, visur taip daroma, tai turbūt kitaip negalima“.
Toj pedagogikoj, kurios mes mokėmės, sakoma: reikia vaiko mintį laikyti kuo ilgiausiai nesuteptą ir gryną, įeiti į vaiko pasaulį ir jo nedrumsti. Nereikia vaikui rodyti gyvenimo baisybių, kol jis taps nebeįveikiamas“ (S.Kymantaitė-Čiurlionienė, Raštai, T. 1. V. 1986. P. 45-47).
Deja, XXI amžiaus „pedagogika“ kitokia. Pranešėjas jos neslėpė: „Prisidengiant laisve ir demokratija, vis agresyviau skleidžiamas palaidas gyvenimo būdas, narkotikai, alkoholis, smurtas, kai žmogaus kūnas ir jausmai paverčiami preke, lengvai prieinama vaikams, sujaukiančia jo vertybių skalę, išmušančia iš po kojų dorovės pagrindą – krikščionišką šeimos sampratą, brandina nuostatą: „Visi taip daro, tai kitaip negalima“. Kas gali pakeisti tą išankstinę nuostatą? Šeima dažnai nedarni, asociali arba iširusi, mokykla – dažnai priverstinė nuobodybė, Bažnyčia nepažįstama ir nenorima pažinti“.
Šiaulių miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos inspektorė, Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio tarybos narė Birutė Žymantienė, prisiminusi Antrojoje tarptautinėje vaikų teisių konferencijoje deklaruotas tiesas, sakė: „Vaikas, verkiantis dėl nemeilės ir prievartos, yra potencialus nusikaltėlis, emigrantas, banditas, jis abejingai praeis pro nelaimės ištiktą žmogų, jo neatjaus, nepadės. Šalia mūsų vaikas neturi verkti, nes jis verksmu informuoja apie patirtą stresą, kurio vėlesnės pasekmės neprognozuojamos. Mūsų užduotis - padėti auginti žmogų, ypač smurtaujančiose šeimose. Dalis vaikų išmoksta sukąsti dantis ir tylėti. Juos kasdien mato mokytojai, bet jų „nepastebi“, kol buvęs geras vaikas nusižudo ar padaro nusikaltimą, bet vaikas kitaip nesugeba pasakyti, kad jam negerai. Tai, kad Lietuva pirmauja pagal vaikų savižudybes, yra kiekvieno iš mūsų nuodėmė, kad neįvertinome jo gyvenimo aplinkybių, pasikeitusio žvilgsnio, nuotaikos, uždarumo, netikėto agresyvumo. Norint dorai išauklėti, reikia mylėti ne tik gražų, tvarkingą vaiką, bet ir snarglėtą, utėlėtą, nešvarų, dažnai ir atžarų, nes, anot D.Rokfelerio, meilė yra vienintelė jėga, kuri gali įveikti bet kokį blogį“.
Savaime kyla klausimas: kur slypi ta stebuklinga meilė? Kur jos ieškoti? Pasirodo, ji čia pat, gyvena tarp mūsų, ji įsikūnijusi tuose, kuriuos dažnai matome, kone kasdien sutinkame. A.Grigaravičius tuos žmones ir jų kilnius darbus priminė ir deramai įvertino. Jis pasakojo, kad Ginkūnų bibliotekininkė Onutė Daukšaitė prieš kelerius metus subūrė gyvenvietės asocialių šeimų vaikus į būrelį „Mylėk artimą“. Buvę gatvės padaužos išmoko poterių, higienos, gražaus elgesio taisyklių, suprasti ir atjausti kitus, nesipešti, nerūkyti, nesikeikti, ėmė domėtis knygomis, mokslu ir apskritai gyvenimu. „Saulutės“ valančiukų vadovė Danutė Sadauskienė išaugino dorus, religingus, išprususius, tvirtų įsitikinimų jaunuolius. Pasak A.Grigaravičiaus, gražių vaisių duoda bibliotekininkės Romualdos Dovydaitienės ir mokytojos Irenos Žvinklevičienės darbas su valančiukų kuopomis. Jis ne tik įvertino, bet ir siūlė galimas išeitis: „Būtina gaivinti ir puoselėti krikščioniškas šeimos tradicijas, nenumarinti jubiliejiniais Kristaus metais pradėtų ėjimų į šeimas. Aktyvesnis visuomeninis gyvenimas turėtų būti ir parapijose, steigiant prie bažnyčių sales, kur galėtų rinktis vaikai, jaunimas, šeimos į paskaitas, parodas, koncertus, patys rengtų kultūros programas, kad nedykinėtų, kad kuo daugiau žmonių įsijungtų į dvasinį gyvenimą, įsijaustų į jo privalumus, neštų juos kitiems ir įtvirtintų tokią nuostatą: „Mūsų namuose nieko pikto neatsitiko ir atsitikti negali“.
Pasitaiko keistų, neįtikėtinų dalykų, kai mylinčių širdžių sušildyti ir paveikti vaikai bando tėvus sulaikyti nuo alkoholizmo, rūkymo. Vaikai pakvietė tėvus sutvarkyti Kurtuvėnų Salduvės parką. Niekas taip žmonių nesuartina, kaip bendras darbas.
Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio Šiaulių tarybos narys Kazimieras Alminas sakė, kad mokykloms reikia mokymo priemonių, veikiančių mokinio pasąmonę. Ant sąsiuvinių viršelių, bloknotų, knygų galėtų būti blaivybę propaguojančių piešinių, užrašų. Reikia renginių, ugdančių atsparumą agresyviai muzikai. Reikia daugiau propaguoti liaudies ir klasikinę muziką, nes jos klausymasis, pasak K.Almino, kaip grybavimas: nepažįstamą grybą žmogus paspiria, o žinomą grybą pasiima.
Bibliotekininkė O.Daukšaitė, pastebėjusi smunkantį kai kurių mokytojų autoritetą dėl nemeilės mokiniams, siūlė aukštosioms mokykloms, rengiančioms pedagogus, daryti griežtesnę atranką, priimti tik tuos, kurie turi pašaukimą dirbti su vaikais. Visuomenės sveikatos ugdymo skyriaus vedėja D.Miniauskienė siūlė steigti tėvų mokyklėlę tiems tėvams, kurie nesugeba spręsti šeimos problemų.
Konferencija-seminaras „Džiaugsmas be svaigulio“ įvairioms žinyboms pateikė rekomendacijas: 1) rengti užklasinės veiklos specialistus ir jaunimo grupių vadovus-entuziastus; 2) atgaivinti popamokinį darbą, tarp kitų sričių – ir blaivybės metodikų propagandą, numatyti tos veiklos finansavimą; 3) mokyklose ugdyti moksleivių elitą, kad jis būtų pavyzdžiu kitiems, kad jaustų savo vertę būdamas blaivus, o ne primityviai linksmindamasis; 4) skelbti konkursus etinės blaivybės ugdymo medžiagai parengti; 5) skatinti mokytojus etikos, tikybos, literatūros pamokose išplėsti blaivybės programą; 6) įvardyti aplinką – ypač agresyviąją muziką ir ugdyti imunitetą prieš ją; 7) naudoti vaizduojamąją medžiagą – sąsiuvinių, bloknotų, knygos viršelių, pamokų tvarkaraščius, dienynus blaivybei ugdyti; 8) finansuoti iš miesto biudžeto rizikos grupių nemokyklinių vaikų užimtumą; 9) prie visų parapijų steigti šeimų, jaunimo bendruomenes, numatyti jų veiklos programą; 10) mieste surengti tėvų mokyklą.
Reikia tikėtis, jog atitinkamos tarnybos šias rekomendacijas priims kaip nuoširdų patarimą, kaip išugdyti mūsų demokratinės visuomenės vertą kuriančią jaunąją kartą.

Aldona KAČERAUSKIENĖ
Šiauliai