Dramatiškas Popiežiaus perspėjimas dėl žmonijai gresiančio chaoso

Popiežius Vatikane priėmė 175 užsienio valstybių ambasadorius EPA-ELTA nuotrauka

Dėl susidariusios įtemptos tarptautinės padėties, dėl su nemažėjančia terorizmo grėsme eskaluojamo konflikto Šventojoje Žemėje, politinio stalinistinio Šiaurės Korėjos režimo vykdomo šantažo, grasinant pradėti branduolinio ginklo gamybą, bei ypač dėl galimo JAV ir sąjungininkų karo prieš Iraką popiežiaus Jono Pauliaus II sausio 13 dieną pasakyta tradicinė naujametė kalba prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatams buvo sutikta su neįprastai dideliu dėmesiu ir plačiai komentuojama tiek žiniasklaidoje, tiek politiniuose sluoksniuose. Ši kalba daugeliu atvejų buvo įvertinta kaip dramatiška, perspėjanti dėl prarajos ir chaoso, kuriuose gali atsidurti daugelis tautų, o gal net ir visa žmonija, jeigu nebus imtasi ryžtingų priemonių taikai išsaugoti ir jeigu politikoje neįsivyraus kilnumo bei nesavanaudiškumo principai.

Reikalavimai teisingesniam pasauliui

Savojo diplomatams pasakyto pranešimo pradžioje Popiežius su neįprastai asmenišku nuoširdumu prisipažino, kad jo sielą taip pat palietė tas „baimės jausmas, kuris dažnai yra apėmęs mūsų amžininkų širdis“. Analizuodamas šios baimės priežastis, jis nurodė ypač „klastingąjį terorizmą“, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje gali padaryti daug žalos. Tarp kitų „parako statinių“, be jau minėtos Artimųjų Rytų – Šventosios Žemės ir Irako – neišspręstos problemos, ypatingą susirūpinimą kelia nestabili padėtis daugelyje Lotynų Amerikos šalių: ekonominė krizė Argentinoje, marksistinių grupuočių partizaniniai veiksmai Kolumbijoje, politinės rietenos Venesueloje. Popiežius taip pat pabrėžė, kad „grėsmę žmonijos išlikimui, individų taikai ir visuomenių saugumui“ kelia pilietiniai neramumai ir badas Afrikos žemyno šalyse, neatsakingas planetos gamtinių resursų niokojimas.
Ši padėtis, žinoma, nėra neišvengiamas žmonijos pražūties ženklas, todėl negalima pasiduoti absoliučiam pesimizmui. „Dar viskas gali pasikeisti. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų“, - sakė Šventasis Tėvas. Ir, savaime suprantama, tai priklauso nuo „politinių lyderių, kurie yra pašaukti tarnauti bendrajam gėriui“. Jis išdėsto tris pagrindinius reikalavimus moraliai politikai vykdyti, kad žmonių giminė neatsidurtų visiškame chaose ir nenusiristų į prarają.
Pirmasis reikalavimas tautų ir valstybių vadovams bei visiems atsakomybę suvokiantiems piliečiams yra bekompromisinė pagarba gyvybei. Nuo to turi prasidėti visa politika, nes „pirmoji pagrindinių žmogaus teisių iš tikrųjų yra teisė gyventi“, sakė Popiežius. Jis perspėjo, kad abortas, eutanazija, o pastaruoju metu ir skandalingi bandymai klonuoti žmones rizikuoja sumenkinti asmenį iki daikto, kurio gyvenimą arba mirtį gali lengvai nuspręsti kiti. Štai kodėl prieš šiuos piktnaudžiavimus yra reikalingos griežtos įstatymų priemonės, ypač kai šiandien vis labiau akivaizdu, kad ekonomine nauda suinteresuota biotechnologinė industrija dažnai nesiskaito su jokiais moraliniais kriterijais. Jonas Paulius II taip pat nurodo, kad ir karas yra „išpuolis prieš žmogaus gyvybę“, todėl kova už taiką visuomet yra kova už gyvybę.
Kitas svarbus reikalavimas – „pagarba įstatymui“, tai yra tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės aktams, kurie „garantuoja atskirų piliečių ir tautų laisvę ir saugumą“. Popiežius pabrėžia, kad šiuo metu yra priimta pakankamai svarių įstatymų, konvencijų bei deklaracijų, taip pat yra daug įvairių institucijų jiems įgyvendinti, o politiniams vadovams reikia tik sąžiningai jais naudotis ir vykdyti įsipareigojimus. Šventasis Tėvas pripažįsta, kad pasaulis būtų visiškai kitoks, jeigu tautos ir vyriausybės dorai laikytųsi visų pasirašytų susitarimų.
Pagaliau trečiasis Popiežiaus iškeltas reikalavimas yra solidarumo, kaip visuotinės pareigos, pripažinimas. Dabartinėmis skandalingos nelygybės sąlygomis „svarbu negailėti pastangų, kad būtų užtikrinta, jog kiekvienas jaustų atsakomybę už visą pažangą ir gerovę“. Tuomet, kai daug jaunų išsilavinusių žmonių neturi darbo, kai neįgalūs asmenys tampa marginalizuota visuomenės dalimi, o vis gausėjančiais senais žmonėmis niekas nesirūpina, kai vis daugiau šalių tampa skurdo ir bado įkaitėmis, atsiranda nemažai nevilčiai pasidavusių žmonių, kurie susivilioja prievarta, kaip paskutine savo problemų sprendimo galimybe, arba beviltiškai užsidaro savyje.
Štai kodėl tokių pavojingų aplinkybių akivaizdoje Šventasis Tėvas nurodo, jog būtina pasirinkti tokius politinių sprendimų kelius, kurie parodytų, jog „žmonija vis dar gali turėti ateitį“. Sakydamas „egoizmui – ne“, jis pabrėžia, kad negali būti privilegijuotų visuomeninių klasių ar valstybių, kurios užsidarytų savo gerovės kiaute ir gyventų kitų vargo sąskaita. Visiems žmonėms yra skirta gauti teisingą pasaulio gėrybių dalį, ar tai būtų aprūpinimas vandeniu ir energetiniais resursais, ar naudojimasis šiuolaikiniais medicinos pasiekimais. Pavyzdžiui, Bažnyčia pritaria reikalavimui sumažinti brangių vaistų kainas vargingoms Afrikos šalims, nors tai ir atsilieptų farmacijos koncernų pelnui.

Karas Irake nėra neišvengiamas

Jungtinėse Amerikos Valstijose, arabų šalyse, taip pat Izraelyje turėjo būti nedviprasmiškai priimta Šventojo Tėvo aiški nuostata, kurią pastaruoju metu ne kartą yra pabrėžę kiti Vatikano atstovai: „karas yra paskutinė galimybė“, net jeigu jis motyvuojamas teisėtu susirūpinimu dėl diktatoriško režimo keliamos grėsmės tarptautinei taikai. Nepaisant Artimųjų Rytų krizės, jos „sprendimas niekada nebus įmanomas griebiantis tiek teroro, tiek ginkluoto armijos įsikišimo, nes karinės pergalės negali būti sprendimas, - pažymėjo Jonas Paulius II. – Karas niekada neturi būti tik dar viena priemonė, kurios kas nors galėtų imtis, norėdamas išspręsti nesutarimus tarp tautų“.
Jis taip pat pakartojo ne kartą išsakytą savo, kaip didžiausio šių dienų taikdario, tvirtinimą, jog karas nėra kokia nors fatališka ir neišvengiama realybė. Karas „visada yra pralaimėjimas žmonijai. Tarptautinė teisė, garbingas dialogas, solidarumas tarp valstybių, kilnūs diplomatijos veiksmai – štai tie tautų ir individų verti metodai jų nesutarimams spręsti“. Popiežius priminė Jungtinių Tautų Organizacijos chartijos ir kitų tarptautinės teisės aktų nuostatas, kad netgi būtino karinio įsikišimo atveju „bendrajam gėriui užtikrinti“ privalu įvertinti tas pasekmes, kurias civiliams gyventojams turės surengtos karinės operacijos. O dėl Irako, kurį Šventasis Tėvas pavadino „Pranašų žeme“, reikia turėti omenyje, kad tos šalies gyventojai jau dvylika metų kenčia dėl įvesto tarptautinio ekonominio embargo.
Šie perspėjantys Katalikų Bažnyčios vadovo žodžiai išsakyti tuo metu, kai, nepaisant pasaulyje stiprėjančio taikos sąjūdžio, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija stiprina savo karines pajėgas Persų įlankos regione galimam „prevenciniam smūgiui“ prieš Irako režimą, kuris, kaip tvirtinama, gamina neleistinus masinio naikinimo ginklus ir aktyviai remia tarptautinį terorizmą. Komentuodamas minėtus Popiežiaus žodžius, vėliau duotame interviu katalikų žiniasklaidai JAV ambasadorius Vatikane Džimas Nikolsonas pastebėjo, jog yra svarbu, kad Jonas Paulius II visiškai neatmeta karo prieš Iraką galimybės, o tik pažymėjo, jog karas „nėra visada neišvengiamas“ ir turi būti naudojamas kaip paskutinė galimybė.
„Popiežius tikrai nenori karo Irake, tačiau taip pat aišku, kad jis nėra absoliutus pacifistas“, - pažymėjo ambasadorius. „Kada Popiežius sakė, jog karas turi būti paskutinė priemonė, tai sutampa su tuo, ką yra pasakęs prezidentas Džordžas Bušas, - aiškino Dž.Nikolsonas, - prezidentas ir Amerikos žmonės taip pat nenori karo, ir klausimas, ar jis bus, skirtas Irako diktatoriui Sadamui Huseinui“. Jis taip pat pirmą kartą atskleidė tą faktą, kad popiežius Jonas Paulius II ir prezidentas Dž.Bušas dėl rūpesčių, susijusių su Irako problema, yra neseniai pasikeitę laiškais. Dž.Nikolsonas atsisakė detalizuoti, kas tuose laiškuose buvo rašoma, nes tai privatūs dalykai. Jis tik pažymėjo, kad tarp Vatikano atstovų ir JAV pareigūnų vyksta „svarbus diplomatinis dialogas“ dėl padėties Irake ir nuolat pasikeičiama turima informacija. Tarp 24 mln. Irako gyventojų apie du milijonus yra krikščionys, jų dauguma yra Rytų apeigų katalikai (chaldėjai), kurių dvasiniai vadovai taip pat yra griežtai nusistatę prieš galimą karinį konfliktą.
Bažnytiniuose sluoksniuose bei tarp katalikų intelektualų, ypač Jungtinėse Valstijose, pastaruoju metu išsivystė diskusija dėl prezidento Dž.Bušo administracijos po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Niujorke iškilusios „prevencinio karo“ koncepcijos prieš masinio naikinimo ginklą gaminančius pavojinguosius diktatorinius režimus. Vatikano atstovai beveik vieningai atmeta „prevencinio karo“, kaip potencialaus agresoriaus nuginklavimo karinėmis priemonėmis, galimybę. „Prevencinis karas, be abejonės, būtų agresijos veiksmai. Jis negali būti įtrauktas į teisingo karo definiciją“, - gruodžio mėnesį yra nurodęs Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas arkivyskupas Renatas Martinas. Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris neseniai duotame interviu Vatikano radijui taip pat priminė Bažnyčios mokymą apie „teisingą karą“, kuris suprantamas kaip gynybinė kova prieš įvykdytą užpuolimą, taip pat jeigu „esamo didelio neteisingumo“ negalima pašalinti kitais būdais. Be to, reikia atsižvelgti, ar turima nauda iš karinio įsikišimo aiškiai nusvers karo padarytus nuostolius, ypač civilių gyventojų atžvilgiu. Šiuo metu rengiamo karo prieš Iraką negalima pateisinti, pažymėjo kardinolas J.Ratcingeris.
Tarp žymių katalikų intelektualų, kurie remia „prevencinio karo“ koncepciją, yra JAV teologas ir politinis apžvalgininkas Maiklas Novakas. Šis daugelio knygų apie religijos ir visuomeninio gyvenimo santykius autorius, dabar vadovaujantis Socialinių ir politinių studijų centrui Vašingtono iniciatyvų institute, pažymi, jog katalikišką „teisingo karo“ teoriją būtina taikyti naujajame XXI amžiaus kontekste, atsižvelgiant į masinio naikinimo ginklo griaunamąją jėgą bei tą didžiulę griūtį, su kuria tie ginklai gali būti panaudoti. Be to, sveiką nuovoką`dažnai praradusiems teroristams ir jų rėmėjams šėtonišką uždavinį atlikti padeda šiuolaikinės technologijos ir komunikacijos priemonės. „Jeigu mes būtume žinoję, kas atsitiks rugsėjo 11-ąją, nejaugi nebūtų buvę pateisinama iš anksto imtis atitinkamų veiksmų, užkirsti kelią tokiai tragedijai?“ – klausė Dž.Nikolsonas. Jis paaiškino, kad JAV ambasada Vatikane vasario mėnesį rengia simpoziumą, kuriame bus bandoma pratęsti dialogą, kada karas gali būti moraliai pateisinamas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvų. Tarptautinėje žiniasklaidoje taip pat pasirodė pranešimų, remiantis informuotais Vatikano šaltiniais, kad Popiežius kritišku momentu taip pat gali pasiųsti savo atstovus į Vašingtoną ir Bagdadą, ieškant kokio nors politinio sprendimo, kad būtų išvengta karinių veiksmų.

Reakcija į Popiežiaus nusiskundimą dėl Rusijos katalikų padėties

Savo metinėje kalboje diplomatams apie tarptautinę padėtį, išreikšdamas būtinumą „užtikrinti religijos laisvę“ ir sudaryti teisines sąlygas, kad religinės bendruomenės galėtų esmingai prisidėti prie pilietinės visuomenės kūrimo, popiežius Jonas Paulius II labai aiškiai nurodė į nepatenkinamą katalikų mažumos padėtį Rusijoje. Pažymėjęs, jog jam pačiam labai skaudu, kad dėl valdžios veiksmų jau daugelį mėnesių katalikų bendruomenės negali sulaukti savo ganytojų (praėjusiais metais dėl „grėsmės nacionaliniam saugumui“ iš Rusijos buvo išvaryti keli katalikų dvasininkai, tarp jų ir Irkutsko vyskupas Ježis Mazuras), Jonas Paulius II pabrėžė, kad „Šventasis Sostas tikisi iš Rusijos Federacijos vyriausybės konkrečių sprendimų, kurie užbaigtų šią krizę“. Jis priminė Rusijos tarptautinius įsipareigojimus, sakydamas, kad „Rusijos katalikai nori gyventi kaip ir jų tikėjimo broliai likusiame pasaulyje, džiaugdamiesi ta pačia laisve ir tuo pačiu orumu“.
Atsiliepdamas į šias Popiežiaus pastabas, Rusijos vyriausybės atstovas Aleksejus Volinas pareiškė, kad šalies vadovybė jokiais veiksmais į tai nereaguos. „Religijų pas mus daug, o įstatymas numato tikėjimo išpažinimo laisvę: kiekvienas, kuris nori, meldžiasi, nenori – nesimeldžia“, - sakė jis interviu radijo stočiai „Echo Moskvy“. Be to, jis pridėjo, kad „Rusijos katalikai niekada nesikreipė į vyriausybę dėl dvasininkų stygiaus“. Kaip vėliau pastebėjo vienas Rusijos katalikų vadovų, iš šio pareigūno atsakymo matyti, kad šios pokomunistinės valstybės vadovybė, matyt, nelabai suprato Šventojo Tėvo iškeltos problemos esmę.
Tuo tarpu Rusijos Stačiatikių Bažnyčios reakcija buvo žymiai aštresnė. Maskvos patriarchato Užsienio bažnytinių santykių skyriaus atstovas vyresnysis kunigas (protojerejus) Vsevolodas Čaplinas išreiškė nuostabą, kad Vatikanas dėl vizų atšaukimo keletui dvasininkų, – „kam teisę turi kiekviena valstybė“, - bando sukurti įvaizdį, kad „neva vykdomi totaliniai Rusijos katalikų persekiojimai“. Jo nuomone, mažoji Rusijos katalikų bendruomenė „turi visišką laisvę melstis ir užsiimti socialine veikla“, šalyje „veikia daug katalikų parapijų, dirba keletas vyskupų“.
V.Čaplinas pastebėjo, jog yra kitų šalių, kur katalikai tikrai diskriminuojami, neleidžiant skirti jiems dvasininkų, tačiau kažkodėl „būtent Rusija tapo (Popiežiaus) beprecedentinės kritikos objektu“.
Maskvos patriarchato atstovas, kaip būdinga, neatsisakė piktų priekaištų, pažymėdamas, jog Rusijoje veikia daug katalikiškų labdaros įstaigų, kurių pagalba „už materialines gėrybes perkamos žmonių sielos“, tokiu būdu „rusams primetamas jiems svetims tikėjimas“. Jis apkaltino Vatikaną „dvigubais standartais“ misijinėje veikloje ir pareiškė, kad „nejaugi Rusija (Vatikane) -lengvas grobis“, kuriuo būtų galima kompensuoti Katalikų Bažnyčios didelę sielovadinę krizę Vakarų Europoje. Tačiau, anot V.Čaplino, plačios katalikų misijos Rusijoje idėja patyrė krachą, nes ir nedaugelį jų maldos namų sunkiai užpildo tikintieji.
Galima pastebėti, kad tokioje Maskvos patriarchato reakcijoje iš esmės nieko naujo nepasakyta, palyginti su tuo, kas buvo žinoma anksčiau priekaištuose dėl neva katalikų ekspansijos į stačiatikių „kanoninę teritoriją“. O sąvokų parinkimas atspindi gana vidutinišką Maskvos patriarchato pareigūnų kultūros bei intelekto lygį. Įdomu yra kitkas: Popiežius savo kalboje diplomatams dėl katalikų padėties Rusijoje kreipėsi ne į Stačiatikių Bažnyčios, bet į šalies vadovus. Tuo tarpu ypač jautri Maskvos patriarchato reakcija patvirtina, kad būtent dėl jo įtakos įvyko katalikų dvasininkų išvarymas iš Rusijos. (Anksčiau patriarchato atstovai teigė, kad apie vizų dvasininkams atšaukimą jie patys sužinojo tik iš interneto ir su tuo neturi nieko bendra.) Tiksliau sakant, tuomet suveikė gerai suderintas patriarchato ir FSB (buvusio sovietinio KGB) tandemas, nes Rusijos užsienio reikalų ministerija praėjusį rudenį yra pripažinusi, kad katalikų dvasininkų išvarymas yra „visiška FSB jurisdikcija“.
Beje, Maskvai iš tikrųjų pakanka įžūlumo keliant įvairius nepagrįstus reikalavimus katalikų dvasiniams vadovams. Štai gruodžio mėnesį Vatikano atstovybę pasiekė vieno patriarchato hierarchų laiškas, kuriame keliama keista sąlyga dialogui su Roma atnaujinti: atšaukti iš pareigų Maskvos Dievo Motinos arkivyskupijos ordinarą arkivyskupą Tadeušą Kondrusievičių ir panaikinti metropolijos statusą šiai diecezijai. Vatikano atstovybė turėjo paaiškinti, kad prieš metus padaryti popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimai dėl vyskupijų rango suteikimo buvusioms apaštalinėms administratūroms ir dėl bažnytinės provincijos – metropolijos įsteigimo Rusijoje yra negrįžtami, kaip ir ganytojų joms paskyrimas. Taip pat neturi pagrindo Maskvos spaudoje pasirodę nekorektiški tvirtinimai, kad Popiežiaus pareikšta kritika dėl katalikų padėties Rusijoje neva atspindi „lenkiškosios grupuotės“ ir „itališkosios grupuotės“ nesutarimus Romos kurijoje dėl naujosios Rytų politikos ir kad itališkoji pusė labiau palankesnė stačiatikiams.
Tuo tarpu arkivyskupas T.Kondrusievičius padėkojo Šventajam Tėvui už jo parodytą paramą, solidarumą ir meilę Rusijos Katalikų Bažnyčiai. Sausio viduryje „Fides“ misijų žinių agentūros paskelbtame arkivyskupo pareiškime sakoma, kad Popiežius, visuomet būdamas žmogaus teisių gynėju, šį kartą asmeniškai nurodė sunkią Rusijos katalikų padėtį. Kurdama demokratiją, Rusija turi išmokti gerbti tarptautinius įsipareigojimus ir užtikrinti šalies katalikams jiems prideramas teises, pabrėžė arkivyskupas T.Kondrusievičius. Nepaisant nemandagios Maskvos patriarchato reakcijos, reikia turėti vilties, kad Popiežiaus žodžiai Rusijoje bus suprasti ir taps veiksmingi.
Panašią viltį išreiškė ir išvarytasis vyskupas J.Mazuras, sakydamas, kad „Rusijos vyriausybė gal priims konkrečius sprendimus (kaip to pageidauja Šventasis Tėvas), ir parapijos bei tikintieji pagaliau galės atgauti savo ganytojus“. Dėl sausio 19-26 dienomis vykstančios Maldos už krikščionių vienybę savaitės, vyskupas J.Mazuras pažymėjo, kad „po kryžiumi nėra atskirai vietos katalikams, stačiatikiams ar protestantams. Po kryžiumi visi mes esame tokie patys, visi esame tikrieji broliai“.

Suvienytoje Europoje pirmenybė turi būti skiriama prigimtinei teisei ir kilniai politikai

Savo kalboje diplomatams, paliesdamas vis labiau globalizuoto pasaulio egzistencijos klausimus, popiežius Jonas Paulius II parėmė stiprėjančią nuostatą, kad XXI amžiuje izoliuotas „nepriklausomybės kultas“ palaipsniui nueina į praeitį. „Valstybių nepriklausomybė daugiau negali būti suprasta atskirai nuo tarpusavio priklausomybės koncepcijos“, - pažymėjo Šventasis Tėvas. Šis tarpusavio ryšys gali būti panaudotas tiek geram, tiek ir blogam reikalui, todėl būtent dabar ypač svarbu politikoje „atskirti gėrį nuo blogio ir pavadinti juos tikraisiais vardais“. Istorija mums nuolat primena, kad jeigu pradedama abejoti ar painiotis tarp to, kas yra gera ir kas bloga, tada neišvengiamai iškyla pavojus, kad įsivyraus didžiausias blogis, kurio labiausiai bijomasi.
Popiežius pasakė dvi sąlygas, kurių būtina laikytis, kad šių dienų pasaulis išvengtų chaoso. Pirmiausia kiekvienos valstybės gyvenime ir santykiuose tarp valstybių iš naujo reikia atrasti vertybių hierarchiją ir pripažinti prigimtinės teisės pirmumą. Prigimtinė teisė visuomet „buvo įkvėpimo šaltinis tautų teisėms ir pirmosioms tarptautinėms teisės formuluotėms“, paaiškino Šventasis Tėvas. Kaip moko „Katalikų Bažnyčios katekizmas“, prigimtinės teisės moralinis pojūtis „įgalina žmogų savo protu atskirti gėrį ir blogį, tiesą ir meilę“ (1954). Popiežius yra įsitikinęs, kad prigimtinės teisės bendrieji ir visuotiniai principai padeda labiau suprasti žmonių giminės vienovę ir „skatina sąžinės tobulėjimą tiek tų, kurie valdo, tiek ir tų, kurie yra valdomi“.
Kitas svarbus poreikis vis labiau globalizuotam pasauliui, Šventojo Tėvo nuomone, yra „teisingi ir nesavanaudiški valstybininkai“, kurių atsidavusioje veikloje pagrindu būtų bendrojo gėrio siekimas. Parama politiniams lyderiams galima tik tuomet, kai jų privaloma profesinė kompetencija „yra susieta su tvirtais moralės įsitikinimais“. Būtent tada, kai vadovai savo veiksmuose vadovaujasi šiais įsitikinimais, jie gali užkirsti kelią neteisingumui ir korupcijai bei pasiekti tai, kas vadinama „geru valdymu“. Jeigu politiniuose projektuose vyraus materialinės ir dvasinės visų žmonių gerovės siekimas, teisių ir laisvių įtvirtinimas, nesavanaudiška tarnystė visuomenei, tai bus geriausia garantija santarvei valstybės viduje ir taikai tarptautinėje plotmėje.
Vienu tokių pozityvių ir dideles viltis teikiančių projektų, popiežiaus Jono Pauliaus II įsitikinimu, yra dabar vykstantis Europos integracijos procesas. Senasis žemynas ir civilizacijos lopšys, praėjusiame XX amžiuje beveik sunaikintas vykusių dviejų pasaulinių karų, vėliau suskaldytas į Vakarų ir Rytų blokus, dabar iš naujo atgauna vienybę, teisingumą ir gerovę. „Europai pavyko nugriauti ją subjaurojusias sienas, - pastebėjo Popiežius, kuris, visuotiniu pripažinimu, pats daug yra prisidėjęs prie tų ideologinių nugriovimų. – Ji ryžosi kurti ir planuoti naują realybę, derinant vienybę ir įvairovę, nacionalinį suverenitetą ir bendrą veikimą, ekonominę pažangą ir socialinį teisingumą“.
Jonas Paulius II taip pat pabrėžė, kad naujoji suvienyta Europa lieka nešėja tų 2000 metų senumo krikščionybės principų, kurie persmelkė visą jos istoriją ir davė pagrindus europietiškajam humanizmui. Dėl šios priežasties Šventasis Sostas ir visos krikščioniškosios Bažnyčios paragino Europos Sąjungos būsimosios Konstitucinės sutarties rengėjus į ją įterpti nuorodą į Dievą ir krikščioniškąjį paveldą. Popiežius dar kartą priminė jo anksčiau pabrėžtinai išsakytą pageidavimą, kad buvusio Prancūzijos prezidento Valeri Žiskar d’Esteno vadovaujamame Europos Konvente rengiamoje Konstitucijoje būtų pripažinta religinė laisvė visais jos aspektais, struktūrinis dialogas tarp tikinčiųjų bendruomenių ir europinių institucijų bei pagarba tam teisiniam statusui, kurį Bažnyčios turi kiekvienos valstybės įstatymuose. Kaip manoma, šiuos klausimus Jonas Paulius II turėtų išsamiau aptarti apsilankęs Europos Parlamente, kur jį šių metų pradžioje oficialiai pakvietė audiencijoje priimtas Europos Parlamento pirmininkas Patas Koksas.

* * *

Vatikanas palaiko diplomatinius santykius su 178-iomis, tai yra su beveik visomis pasaulio valstybėmis. Per 24-erius popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato metus Vatikano diplomatinių atstovybių – nunciatūrų skaičius padvigubėjo. Šventojo Sosto delegacijos taip pat aktyviai veikia Jungtinėse Tautose ir visose kitose pagrindinėse tarptautinėse organizacijose.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"