XXI amžius

Ypatingas požiūris

Dar prieš pirmąjį Prezidento rinkimų ratą žinomas žurnalistas ir politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis kalbėjo apie „runkelių mentalitetu“ persiėmusius mūsų tautiečius ir priminė, jog, jeigu Lietuva nenori tapti pastumdėle, ji, kaip valstybė, privalo turėti tam tikrą ambiciją, o ne amžinai dejuoti, kaip toj dainoj – „mažas esi ir pakeisti nieko negali“. Aišku, demokratinėje valstybėje pirmiausia nuo jos piliečių priklauso valstybės siekiai ir ambicingumas. Tačiau, kaip pažymėjo A.Bačiulis, „itin didele dalimi ir nuo to, kokius politikus, kokius valstybės vadovus šie piliečiai išsirenka. Kadangi mūsų vieta euroatlantinėse struktūrose taps aiški per kelerius artimiausius metus, tai ir šalies ateitis priklausys nuo to, ką netrukus išsirinksime. Vadovą, sugebantį pažvelgti toliau ir „patempti“ Lietuvą bei jos visuomenę iki pagarbos vertų, ar vadovą, kuris toliau savo nosies nemato ir yra laimingas vien galėdamas raudonu kilimu pasivaikščioti“ („Veidas“, 2002, Nr. 48).
A.Bačiulis dūrė kaip pirštu į akį. Kad ir kaip kalbėtume apie tai, jog tautos apsisprendimą reikia besąlygiškai gerbti, tačiau tenka pripažinti, kad kaip tik tokių rinkėjų balsai ir lėmė, kad Prezidentu išsirinkome politinio perbėgimo mėgėją. Gal rinkėjų ir nestebintų, kad dar LDDP laikais būsimasis Prezidentas buvo aktyvus šios partijos veikėjas, dargi dalyvavo jos tarybos veikloje. Tačiau štai 1995-aisiais, laiku pajutęs, kad LDDP reikalai gerokai pašlijo, staiga persimetė pas konservatorius. Tie, iš džiaugsmo pametę galvas, padarė perbėgėlį sostinės meru, o netrukus - ir „širdžių premjeru“. Tolesnės išrinktojo Prezidento odisėjos irgi gerai žinomos. Iki pat dabar, kai Maskvos reklamos agentūra „Al Max“ ir jos šefas Aleksandras Potninas, sėkmingai sukūręs jauno ir energingo gelbėtojo įvaizdį, garantavo jam elektorato balsus. A.Potninas puikiai išmano savo darbą, nes žino tokių pat žmonių Rusijoje mentalitetą. Jokia kita, net ir garsiausia Vakarų reklamos agentūra nebūtų sugebėjusi net už didžiulius pinigus sukurti tokio įvaizdžio, nes ir garsiausi sovietologai, turintys profesorių titulus, iki šiol nesuvokia, koks tas sovietinių dešimtmečių suluošintas žmogus. R.Paksas ir jo įvaizdžio kūrėjai, metę išganingąją frazę apie „dvi Lietuvas“, - praturtėjusių nuvorišų, politinio „elito“ Lietuvą ir viskuo nusivylusios daugumos Lietuvą – išlošė partiją. Tiesą sakant, yra ne dvi, o trys Lietuvos. Ta trečioji atsirado jau nepriklausomybės laikais. Tai iš valstybės pašalpų ir kitokių išmokų parazituojanti visuomenės dalis. Kaip tik šiai daliai ir buvo pažadėta visokiausių gėrybių. Tik įdomu, kokiai Lietuvos daliai priskiria save išrinktasis Prezidentas? Negi tiems „pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems“, dėl kurių gerovės ir laimės išliejo tiek graudžių verksmų? Bet nereikėtų pamiršti, kad dar pogorbačiovinio chaoso metu Paksas, aplenkdamas kitus apsukruolius ir pasinaudodamas ryšiais Rusijoje, įkūrė statybos bendrovę „Restako“. Tie ryšiai, be abejo, išliko ir tolydžio stiprėjo.
O nuo šiol jie ne tik dar labiau stiprės, bet ir bus „ypatingi“. Apie tai pranešė neregėtas permainas žadėjęs būsimasis Prezidentas, surengęs susitikimą su Lietuvoje akredituotais užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų diplomatais. Beje, užsienio diplomatai, paklausti, kaip jie vertina naujojo Prezidento pareiškimą apie Lietuvos užsienio politikos kryptis, atsakinėjo gana diplomatiškai, tačiau pakankamai aiškiai. „Vertiname santūriai“, - toks buvo daugumos diplomatų atsakymas. Na, o paprastų žmonių šneka tai reiškia, kad vertinimai neigiami. Visa laimė, kad viena komercinė televizija parodė tiesiog švytintį susitikime dalyvavusio Rusijos ambasadoriaus J.Zubakovo veidą. Ir kaip nešvytės, jeigu R.Paksas pranešė, jog nuo šiol ypatingu nauju Lietuvos užsienio politikos akcentu bus glaudus bendradarbiavimas su Rusijos regionais. Kodėl su regionais, o ne su Rusijos centrine valdžia? Bet juk vertėtų žinoti, kad Rusija yra absoliučiai centralizuota valstybė ir, be centrinės valdžios sprendimo, jokie regionų gubernatoriai ar didžiųjų miestų merai, kad ir kokie įtakingi jie būtų, nieko savarankiškai nesprendžia. Antra vertus, prisiminkime, su kokiu džiaugsmu buvo skelbiama, kad Rusijos sostinė Maskva maloningai sutiko įsileisti lietuviškus maisto produktus. Netgi sutartis su Maskvos valdžia buvo pasirašyta. Tik nieko iš to neišėjo. Mat Rusija, jeigu ir sutiktų plačiai įsileisti Lietuvos prekes, tai pusvelčiui. Na, kaip dabar „perka“ elektros energiją. Taigi visuomenei imta vėl kalti į galvą, kad tik eksportas į Rusiją nulems Lietuvos ūkio kilimą, o bene vienintelis kelias į Europą eina tik per Rusiją ir kartu su ja.
Kai žurnalistai ėmė domėtis, ką gali reikšti toks išrinktojo Prezidento pareiškimas, į LNK televiziją (jau ne pirmą kartą) buvo atsiųstas R.Pakso užsienio politikos „koordinatorius“, dar vienas garsusis perbėgėlis A.Medalinskas. Paklaustas, ar išrinktasis Prezidentas, prieš susitikdamas su užsienio diplomatais, derino savo pareiškimą apie „ypatingus“ santykius su Užsienio reikalų ministerija, A.Medalinskas pasakė kažką neaiškaus ir, kaip jau įpratęs, dar kartą pademonstravo savo gražbylystę, nutoldamas nuo reikalo esmės ir neleisdamas net prasižioti LNK laidos vedėjui V.Jakelaičiui. Savo rinkimų kalbose R.Paksas žadėjo pašalpų padidinimą ir naujų darbo vietų kūrimą. O tos darbo vietos gali atsirasti tik Rusijos dėka. Bent jau taip leidžiama suprasti. Na, jeigu kokie nesusipratėliai išdrįs prieštarauti „gerų ryšių su Rusija“ R.Pakso kursui, tai bus galima suvežti į Vilnių nepatenkintuosius žemdirbius ir apginti naująjį šalies vadovą. Apie tai R.Paksui buvo pažadėta per šiomis dienomis vykusius jo susitikimus Marijampolės rajone. Taip ir buvo pasakyta: jeigu Prezidentui Vilniuje išdrįs kas nors trukdyti Seime ar Vyriausybėje, tai mes atvyksime su šakėmis į Vilnių ir išvaikysime visus. Keista, kad dar nepradėjęs eiti pareigų išrinktasis Prezidentas, girdėdamas tokius bolševikiškus šūkius, tik šypsojosi, tuo tarsi pabrėždamas, kad ir jam pačiam tokios mintys nėra svetimos.
Na, o kaip su žadėtų naujų darbo vietų kūrimu? Dėl šio pažado įgyvendinimo išrinktajam Prezidentui rūpesčių nekils, nes nemaža jo elektorato dalis išvis nenori jokio darbo. Ypač liumpenizuotame kaime. Apie tai neseniai kalbėjo vienas ūkininkas iš Radviliškio rajono. Jo žodžiais tariant, didžiausia Lietuvos kaimo blogybė, kurios nepakeis jokia valdžia, - žmonių nenoras dirbti. Ūkininkas pateikė pavyzdį, kai darbo birža pasiūlė jam net 30 tariamai darbo ieškančių jo kaimo ir apylinkės gyventojų, tačiau vos vos pavyko prisikalbinti dirbti vieną moteriškę… „Pašalpų ir visokių kompensacijų išpaikintiems kaimiečiams darbo nereikia – tik duok pinigų“, - savo patirtį išsakė ūkininkas.

Petras KATINAS