Kaimas jau pasikeitęs

Gerai prisimenu vaikystę pas tėvus. Tuomet dar nebuvo kolūkių ir gyvenviečių. Žmonės gyveno vienkiemiuose. Išėjai iš kiemo – ir čia pat tavo žemė, tavo pievos ir gyvuliai aplink sodybą. Vaikai nuo pat mažens tėvus matydavo laukuose dirbančius. Jie tai linus raudavo, tai rugius kirsdavo ar šienaudavo. Vaikai tėvams padėdavo, todėl ir išmoko nuo mažens visus darbus dirbti. Daugelis mūsų tėvų ir protėvių nebuvo ragavę jokių mokslų. Vaikus išauklėjo gerais žmonėmis tik darbu ir tikėjimu. Juk darbas užgrūdina kūną, o tikėjimas – dvasią.
Prisimenu anuos senus laikus, kai būdavo Kryžiaus dienos. Susirinkdavo pusė kaimo prie Kryžiaus, ir visi giedodami eidavome prie kito Kryžiaus, ten užbaigdavome. Kita pusė kaimo gyventojų eidavo prie kito Kryžiaus, kur kam arčiau.
Menu, kai pavasarį parapijos kunigas šventindavo ūkininkų laukus, prisirinkdavo daugybė žmonių, ir viso kaimo vaikai sulėkdavo.
Kaip gražu būdavo, kai darbininkai grįždavo iš laukų nukirtę rugius, su daina, su pabaigtuvių rugių vainiku, kurį uždėdavo šeimininkei ant galvos kaip pabaigtuvių simbolį. Vėliau šis vainikas būdavo pakabinamas kertėje ir ilgai ten kabodavo, primindamas, kad rugiapjūtė baigta, kad derlius sudorotas.
Sovietmečiu valdžia suvarė žmones į gyvenvietes, sugrūdo vieną prie kito. Prasidėjo vaidai dėl „rubežių“. Žmonės į ganyklas važiuoja 4-5 kilometrus. Gaila, kad jie vargsta, kiek sugaišta laiko. Nutilo dainos kaime, kiemuose, laukuose. Kaimietis savo kieme nedrįsta uždainuoti, juk gal kaimynė vaiką migdo, o gal apie jį patį pagalvos, kad galvoj negerai…
Dabar žmonės pikti, nervingi, daugelis serga depresija. Pamiršo juoką ir dainas. Šiandien jie tik užbaubia, kai prisigeria. Taigi kaimas dabar jau ne tas…

Joana JANKAUSKIENĖ
Virbalis, Vilkaviškio rajonas

© 2003 "XXI amžius"