Pasirinkimas
               Kaunas - vienintelis iš miestų, 
                kuris ryškia persvara Prezidentu pasirinko Valdą Adamkų. Ir nieko 
                nuostabaus. Kauniečiai palankiai įvertino prezidento V.Adamkaus 
                nuopelnus tautai. Jo prezidentavimo laikotarpiu išaugo Lietuvos 
                prestižas tarptautinėje bendrijoje, gauti pakvietimai stoti į 
                Europos Sąjungą ir NATO. Sukurta kariuomenė, kuria galima didžiuotis. 
                Netoli tas laikas, kai tarnavimas kariuomenėje taps kiekvieno 
                garbės reikalu. Pradėjo atsigauti krašto ekonomika. Parodydamas 
                išskirtinį pasitikėjimą, Lietuvoje lankėsi JAV prezidentas Dž.Bušas. 
                Visa tai - nemažas asmeninis V.Adamkaus nuopelnas. Jis, ilgai 
                gyvenęs Vakarų demokratijos sąlygomis, yra puikus Lietuvos demokratijos 
                garantas. Tai tolerantiškas, gerbiantis kitų nuomonę žmogus, nesavanaudiškai 
                tarnaujantis tautai ir jos žmonėms. Kauniečiai tiki V.Adamkumi 
                ir norėjo jį turėti Prezidentu antrai kadencijai. Tuo labiau kad 
                Lietuva dar ne ES ir NATO narė. Čia V.Adamkaus prestižas ir patirtis 
                daug padėtų. Tautai reikalingas išbandytas ir patikimas Prezidentas. 
                Kitas Prezidento kadencijos laikotarpis per daug svarbus Lietuvai, 
                kad būtų galima eksperimentuoti. Tokie paprasti ir aiškūs argumentai, 
                kodėl Kaunas balsavo už V.Adamkų.
                Argumentai, kodėl Kaunas nebalsavo už Rolandą Paksą, nėra tokie 
                akivaizdūs. Čia daugybė priežasčių. Svarbiausia jų - kandidato 
                nepastovumas. Žmogus, kuris keičia savo principus ir įsitikinimus 
                pagal poreikius, didelio pasitikėjimo nekelia. Prisiminus, kokių 
                partijų veikloje R.Paksas reiškėsi ir kokius partinius bilietus 
                glaudė prie širdies, matosi gana margas vaizdas, iš kurio ką nors 
                nuspręsti yra gana sunku. Akivaizdu tik viena - besaikis valdžios 
                troškimas. Čia pastovumas - tikrai geležinis. Balsuoti už žmogų, 
                kurio veiksmus sunku arba išvis neįmanoma prognozuoti, tiesiog 
                ranka nekilo. Kita priežastis, kauniečių sąmonėje R.Paksas - visų 
                skriaudžiamas žmogus, vaikomas iš vienos partijos į kitą, o tuo 
                pačiu ir iš užimamų pareigų. Iš tokio padaryti didvyrį, vertą 
                Prezidento kėdės, per trumpą laiką gana sunku ir daug kainuoja. 
                Laimei, pinigų, nors ir nelabai aiškių, tikrai nestigo. Į rankas 
                buvo įspraustas degantis fakelas, vietoj herbo patupdytas erelis 
                ir pasitelkta hitlerjugendo vadų naudota retorika. Visos šios 
                pastangos laukto rezultato nedavė. Ir tai įvyko dėl priežasties, 
                būdingos vien Kaunui.
                Agresyvi rinkimų kampanija, lydima nežabotos propagandos, padėjo 
                Kaune ateiti į valdžią V.Šustauskui. Šis gatvės tribūnas nesirinko 
                priemonių tikslui pasiekti. Dalijo pažadus į kairę ir į dešinę. 
                Jo pažadų negalima netgi populizmu vadinti. Tai tiesiog demagogija, 
                kuria naudodamasis mynė labiausiai žmonėms skaudamas vietas. Savo 
                juodą darbą padarė ir iš neaiškių šaltinių gauti pinigai rinkimų 
                kampanijai vesti. Kai kurie rinkėjai neatlaikė tokio spaudimo, 
                ypač kai buvo žadami labiausiai norimi dalykai. O tie pažadai 
                labai paprasti: padaryti tvarką, pažaboti korupciją, sumažinti 
                nedarbą, pagerinti gyvenimo sąlygas ir t.t. Taip V.Šustauskas 
                laimėjo rinkimus ir tapo Kauno metu. Ir kas iš to išėjo? Iš pradžių 
                prasidėjo pareigų ir postų dalybos. Vyko kažkas panašaus kaip 
                džiunglėse, kada žvėrims pavyksta sumedžioti grobį. Pažadai pamiršti. 
                Buvo svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, aprūpinti ir patenkinti savo 
                gimines, partiečius, draugus ir pažįstamuosius. Miesto reikalai 
                palikti savieigai. Kaunas tapo pajuokos objektu. Rimtesnės užsienio 
                delegacijos pradėjo vengti Kauno. Ką jau kalbėti apie investicijas! 
                Kauniečių nepasitenkinimas meru pradėjo grėsmingai augti. Laimei, 
                V.Šustauskas, neeilinių ambicijų vedamas, sugalvojo kandidatuoti 
                į Seimą. Ir ką jūs manot? Savo rinkimų apylinkėje nugalėjo kur 
                kas didesnį kauniečių pasitikėjimą turėjusius varžovus. Daug kas 
                balsuodami suprato, kad tai palanki proga išsiųsti V.Šustauską 
                į Vilnių - toliau nuo miesto reikalų. Taip Kaunas, palyginti neskausmingai, 
                atsikratė nepageidaujamo mero. 
                Kauniečiai puikiai įsisavino iš nesenų įvykių gautas pamokas bei 
                padarė atitinkamas išvadas, kurios nebuvo palankios R.Paksui. 
                Jo rinkimų kampanija buvo tokia pat nežabota ir agresyvi. Pažadai 
                tokie pat populistiniai. Šūkiai beveik tie patys. Finansavimas 
                taip pat neaiškus. Visa tai daugumos kauniečių pasąmonėje asocijavosi 
                su V.Šustausku. Viskas tas pats, tik atliekama aukštesniu lygiu 
                ir taikomasi į aukštesnį postą.
                Šios trys priežastys labiausiai lėmė tai, kodėl Kaunas nebalsavo 
                už R.Paksą. Ateitis parodys, kas buvo teisus. Kauniečiai, Prezidentu 
                pasirinkę V.Adamkų, nori Lietuvai tik gero. Prisiminę nesenus 
                įvykius, kuomet Kauno meru buvo išrinktas V.Šustauskas, meldžia 
                Viešpatį Dievą, kad to neatsitiktų valstybėje, Prezidentu tapus 
                R.Paksui. 
              Bronislovas PRIŽGINIŠKIS,
                inžinierius bedarbis
              © 2003 "XXI amžius"