Laimė skaityti, laimė bendrauti…

Antanas Kniūkšta apie 1972 metus Ričardo ŠAKNIO fotokopija

Taip, tikrai teko laimė skaityti ir bendrauti su Antanu Kniūkšta, „Sakalo“ leidyklos įkūrėju ir vadovu.
„Sakalas“. Išdidus, kiek pakreipęs galvą tupėdavo sakalas knygos viršelio ir titulinio lapo apačioje, taip, ant knygų, kurias tėvai mums atveždavo nupirkę Šiauliuose. Tai buvo Bronės Buivydaitės „Auksinis batelis“ ir „Trys bičiuliai“, Stepo Zobarsko „Ganyklų vaikai“, Vytės Nemunėlio „Kiškio kopūstai“ ir daugelis kitų. Tėvas prenumeravo ir šios leidyklos leidžiamą žurnalą „Gimtoji kalba“. Žinau, kad ne tik mūsų namuose, bet ir kiekvieno, kiek suprantančio knygos reikšmę ir vertę, apie „Sakalo“ leidyklą buvo kalbama su didele pagarba. Ir buvo žinoma - jei knygą išleido „Sakalas“, vadinasi, ji vertinga, o jei pradedančio autoriaus knyga išėjo su šios leidyklos palaiminimu - jis perspektyvus.
Antanas Kniūkšta. Pernai, rugpjūčio 27-ąją, suėjo 110 metų nuo jo gimimo, bet ir spauda, ir televizija tos datos neprisiminė, tarsi tokios asmenybės ir nebūta. Todėl noriu papasakoti skaitytojams gyvas detales iš mudviejų pokalbių, bendravimo, taip pat šiek tiek ir apie pačią „Sakalo“ leidyklą ir leidėją, jų reikšmę mūsų kultūros istorijai.
Kada mudu susitikom? Tai įvyko 1969 metų pavasarį, kai, sunkiai susirgus, „Gimtojo krašto“ redaktorius M.Jackevičius mane išmetė iš darbo, o gal mano liga buvo tik pretekstas manimi atsikratyti… Vaikai buvo dar maži, jokio kito pragyvenimo šaltinio neturėjau, todėl, sužinojusi, kad Literatūros muziejuje yra jaunesniojo mokslinio bendradarbio (atlyginimas 75 rub.) vieta, drįsau kreiptis į direktorių J.Kulikauską. Niekad neužmiršiu tos globos ir atidumo, kuriais apsupo mane ir direktorius, ir muziejaus patarnautojas A.Kniūkšta (kaip tada sakydavo, muziejus - ideologinė įstaiga, ir jis, grįžęs iš tremties, kito darbo ir negalėjo gauti, nors buvo kur kas už mus didesnės erudicijos).
Ir nejutau, ir nežinojau, kad jiedu matydavo, kaip aš nuo autobuso iki muziejaus eidavau svirduliuodama, pakeliui sienų graibstydamasi. Net nedrįsau tada pagalvoti, kad A.Kniūkšta, žinomas leidėjas, domisi ir seka mano kūrybinį darbą, mano publikacijas. Tai supratau tik gerokai vėliau, kai, 1970 m. rugsėjo 26 d. grįžus iš Amerikos, A.Kniūkšta padovanojo nesant man Lietuvoje išėjusią Vytauto Mačernio knygą „Žmogaus apnuoginta širdis“ su įrašu: „Sveika parvykusi, geroji Marija“. (Mat pirmoji anuometėj spaudoj buvau rašiusi apie šį autorių.)
Nuo pat pirmųjų muziejuje darbo dienų atrodė, kad ištirpo tas barjeras, kad tapome draugais. Bet taip turbūt visiems būdavo, kas tik su juo bendravo. Ne, A.Kniūkšta nebuvo familiarus, bet jo didelė vidinė kultūra leido jį gerbti ir būti atviriems. Buvo santūrus, atidus pašnekovui ir savo darbui tiek leidykloje, tiek ir muziejuje. O muziejuje tada parketas blizgėte blizgėdavo, ant stendų ir muziejaus baldų nė dulkelės. Retkarčiais atnešdavo, parvežęs iš Vilniaus, iš savo buvusių autorių vieną kitą eksponatą. Jei nebūdavo jokio mokslinio (tada Literatūros muziejus turėjo tik tris mokslinius etatus - du jaunesniojo ir vieną vyresniojo mokslinio bendradarbio) ar administracijos darbuotojo, kurie buvo filologai, A.Kniūkšta pats vedžiodavo ekskursantus, atsakinėdamas į jų gausius klausimus.
Nesu nė sykio girdėjusi jį giriantis apie savo leidybinį darbą ar pažintis su rašytojais, visuomenės veikėjais. Jis buvo kuklus, mandagus ir principingas.
Niekad nemačiau jo ir suirzusio, dirglaus, nors, kaip žymiai vėliau A.Kniūkšta man papasakojo, buvo nuolat kviečiamas ir tardomas saugumo. Tik muziejaus direktorius, artėjant Lenino 100-osioms metinėms, paklausė manęs, kaip man atrodytų, ar nereiktų pristatyti partijos komitetui, kad už gerą darbą A.Kniūkšta būtų apdovanotas Lenino 100-mečio medaliu. Tas medalis buvo tarsi skydas, apsaugantis nuo persekiojimų. Žinoma, taip ir padarėm.
Kiek prisimenu, A.Kniūkšta buvo lieknas, tiesus, daugiau negu vidutinio ūgio, rausvais, be jokios raukšlelės skruostais. Visad malonus, gal kiek droviai besišypsantis, taktiškas. Atidus. Ir į kompromisus neinantis. Mėgo keliauti. Jeigu tik muziejus organizuodavo keliones lietuvių literatūrinėmis vietomis, būdavo pirmutinis. Mėgo gamtą, ypač jūrą. Kelionių metu dažniausiai, žiūrėk, ir papasakoja ką iš savo gyvenimo.
- Pardaviau Barboros (Barbora Domarkaitė buvo kurčnebylė A.Kniūkštos giminaitė, gyvenusi pas jį, ir taip pat dirbo muziejuje - M.M.) spintas Liaudies buities muziejui. Sykį pas mus, kai dar gyvenom Maironio namuose, pirmojo aukšto antroje pusėje, - pasakojo, - nepamenu, kas iš Liaudies buities muziejaus užėjo, pamatė tą spintą, nusistebėjo, kad graži, ir ėmė prašyti, kad perleisčiau muziejui. Juokaudamas sakau: „Pirkit“. Ir prisistatė. Spinta - rankų darbo. Viršus raižytas. Tai indams sudėti spinta. Barbora ją paveldėjo iš Šeškevičių (Rotušės aikštėje buvo knygyno savininkas). Spėju, kad spinta galėjo būti Lazdynų Pelėdos. Kai atvažiavo į Kauną jauna mergaitė Barbora ir neturėjo kur dėtis, tai ėmė dirbti pas Šeškevičių. Ir aš ten lankydavausi. Pas Šeškevičius sutikau ir Lazdynų Pelėdą. Taip, Sofiją. Su Marija vėliau susipažinau. Lazdynų Pelėda buvo linksma. Dar kartais žodeliais persimesdavom. Ji gyveno Kaune, sunkiai vertėsi, todėl vieną po kito pardavinėjo savo daiktus. Sako, kai ką pirkę ir Šeškevičiai. Galbūt šią spintą?! Sofija buvo pas Šeškevičius pasistačiusi siuvamąją mašiną ir dažnai ateidavo ką pasiūti. Paskui, išvažiuodama į Vilnių, išsivežė.
Rotušės aikštėje buvo ir Šeškevičiaus, ir Šv. Kazimiero knygynai. Šv.Kazimiero knygyno pajininkas buvo profesorius Antanas Maliauskis. Visi buvom pažįstami. Jau man išėjus iš Šv.Kazimiero knygyno (A.Kniūkšta iš pradžių ten dirbo pasiuntiniu, vėliau ekspeditorium ir vedėju - M.M.), A.Maliauskis susirgo, ir daktarai jam patarė važiuoti į Europą gydytis. A.Maliauskis paprašė manęs palydėti, nes prastai jautėsi ir vienas bijojo važiuoti. Tiesa, apmokėjo man kelionę ir visa kita. Nuvykom Čekoslovakijon, į Karlovy Vary. Ten gydymas netiko ir patarė specialistai į vieną Vokietijos kurortą nuvažiuoti, o iš ten - Italijon. Tai aš visur A.Maliauskį ir lydėjau.
Tuo metu buvo didelė Kaulbacho kūrinių paklausa. Viena medicinos seselė turėjo jo darbo „Liūdesys“ reprodukciją (originalas Tretjakovo galerijoj). Ji paveikslą paskolino, o Šeškevičius pavedė man susitarti su Leipcigo spaustuve, kad padarytų „Liūdesio“ reprodukcijas. Pagamino trijų formatų: atviruko dydžio, didesnes ir tokią, kur kabo virš mano rašomojo stalo. Už tarpininkavimą gavau 100 atvirukų. Dalį jų jau pardaviau antikvariate. (A.Kniūkšta gaudavo labai mažą, tik daugiau kaip 40 rublių pensiją, todėl, dėl pablogėjusios sveikatos išėjus jam iš muziejaus, pragyventi buvo sunku. Skatinau rašyti atsiminimus apie ano meto knygynus, spaustuves, rašytojus, kuriuos retkarčiais muziejus nupirkdavo. A.Kniūkštai išėjus į pensiją, nusipirko ir jam autografuotas buvusių „Sakalo“ leidyklos autorių knygas. - M.M.)
Norėčiau dar vieną epizodą papasakoti.
Buvo vėlyvas 1969-ųjų ruduo. Išėjo paskutinis muziejaus lankytojas. Devyniolikta valanda (tada dirbau muziejuje jaunesniąja moksline bendradarbe) tarpdury pasirodė A.Kniūkšta, atėjęs užrakinti duris nakčiai. Ir taip netikėtai jis atsivėrė papasakodamas apie skaudžius vaikystės ir jaunystės metus.
- Tėvas buvo Vinginės - tarp Salantų ir Mosėdžio - bubelis. Tokių kaip mūsų trobelių ant dvaro žemės - dvylika. Tėvas, norėdamas išmaitinti dešimt burnų, ėjo padieniu tai miškan, tai prie statybų ar laukuose triūsdavo. Sykį, jam išvykus toliau uždarbiauti, žiemos naktį užsidegė mūsų bakūžėlė ir supleškėjo iki pamatų. Gerai dar, kad motina spėjo išgelbėti visus aštuonis vaikus nuo ugnies nasrų.
Pasakojo tada A.Kniūkšta, kaip jis, Žemaitijos kumečio vaikas, veržėsi į šviesą. Šešerius metus ganė svetimus galvijus, trejus dirbo pagalbiniu darbininku dvare, o viduržiemiais lankė Vecpilės parapinę mokyklą. Klebonas kun. Indrulis savo kaštu samdydavęs tai mokyklai mokytoją. Mokykla veikdavo nuo to meto, kai gyvulius uždarydavo į tvartus, ir baigdavo darbą, kai sužaliuodavo ganiavos. Tėvui sunkiai susirgus, teko, ir tuos mokslus metus, eiti į dvarą jo pavaduoti. Tačiau mokytis, A.Kniūkštos žodžiais tariant, labiau norėjo negu valgyti. Todėl kunigo Indrulio parekomenduotas Kauno kunigų seminarijos prelatui Januškevskiui, pradėjo dirbti tos pat seminarijos virtuvėje, kad pasimokytų virėju. Išgirdęs, kad klierikas už patarnavimus duoda pamokas, ir A.Kniūkšta pasiprašė. Kuris ten seminarijos vyresnysis, sužinojęs apie jaunuolio gabumus, pasiūlė, kad seminarija galinti jį pasiųsti mokytis kulinarijos mokslų, sakė, kad pasimokęs, dirbdamas prie kokio turtingo žmogaus, ir pasaulio pamatysiąs. Jaunuolis padėkojo už rūpestį, bet atsisakė, nes jį traukusi knyga. O savo atsiminimuose yra rašęs ir, man rengiantis apie jį rašyti, A.Kniūkšta yra pasakojęs:
- Kaip tyčia, išgirdau pasakojant, kad kunigaikštis Vasilčikovas Jurbarke įsteigęs gimnaziją, kur mokiniai priimami į paruošiamąją klasę ir pradžios mokyklos nebaigę. Už mokslą reikia sumokėti 80 rublių metams. Ir aš užsidegiau į tą gimnaziją. Galvojau, pavalgyti užsidirbsiu iš šalies kam nors patarnaudamas, bet kur gauti tuos 80 rublių? Ir parašiau tėvui laišką, prašydamas, kad kaip nors iš giminių paskolintų, kartu garbės žodžiu pažadėdamas užsidirbti ir skolą grąžinti. Brolis parašė, kad tėvas, perskaitęs mano laišką, labai susijaudinęs ir pravirkęs. Ir didelis užaugau, ir mačiau tėvą išgyvenantį dideles nelaimes, bet niekad neregėjau tėvo verkiant. Man širdį suspaudė, apsiverkiau, kam prašiau tėvą jam neįmanomo dalyko. Žinoma, kas čia paskolins kumečiui, apsikrovusiam krūva vaikų.
Taip pamažu mano akyse ryškėjo sunkus darbštaus ir atkaklaus žemaičio kelias į šviesą. Palikęs seminarijas sienas, iš pradžių A.Kniūkšta dirbo „Vienybės“ savaitraščio administracijoje, o 1911 metais perėjo į Šv.Kazimiero draugiją, kaip jau esu minėjusi, pasiuntiniu, vėliau knygyno ekspeditoriumi ir vedėju.
* * *
Dabar turbūt turėčiau papasakoti apie „Sakalo“ leidyklą?
Kai A.Kniūkšta dirbo Šv.Kazimiero draugijos knygyne, ten užsukdavo daug mūsų inteligentų, nes, užsidarę kukliame vedėjo kabinete, tardavosi, diskutuodavo, kaip sulietuvinti Kauną, įvairiais kultūros ir literatūros klausimais. Lankydavosi knygyne ir Maironis, pirma pasiteiraudamas, ar jo knygas perka… Nežinau, ar tuo laiku A.Kniūkšta pasiprašė Poeto išnuomoti jam kambarį. Mat Maironis visas patalpas, išskyrus savo butą, nuomojo įstaigoms ir privatiems asmenims. A.Kniūkšta apsigyveno tame kambaryje, kur dabar yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės kabinetas.
Žinoma, pirmieji „Sakalo“ žingsniai buvo čia. Reikėjo šiaip taip talpintis ir stalui, ir kur prigulti, o svarbiausia - reikėjo leidžiamoms knygoms lentynų. Pasakojo man A.Kniūkšta:
- Kalu lentynas, meistrauju, kai staiga tarpdury pasirodęs Maironis paklausė: „Ką tamsta čia darai?“
O „Sakalo“ leidykla pradėjo savo veiklą, galima sakyti, nuo nieko, - nei lėšų, nei patyrimo, nei leidybinių tradicijų. Tiesa, lankydamasis Leipcige, A.Kniūkšta šiek tiek susidūrė su leidyba, bet ir tiek. Turbūt didžiulė meilė knygai ir mūsų kalbai pastūmėjo tada A.Kniūkštą į šitą, jei galima taip sakyti, avantiūrą. Nors jo, Šv.Kazimiero knygyno darbuotojo ir vedėjo, reputacija buvo labai gera, bet vis tiek… Kaip, kodėl ir kada tai nutiko?
Leidyklą A.Kniūkšta įkūrė 1924 metais kartu su Antanu Vireliūnu ir Lionginu Indreika. Sumanymas kilo, norint padėti kalbininkui ir geografui A.Vireliūnui leisti jo raštus, nes leidėjų nebuvo. A.Kniūkštą žavėjo, kad A.Vireliūnas buvęs labai darbštus, kupinas idėjų ir dirbo itin nuosekliai. Po jo mirties (1925 m.) žmona ir L.Indreika, matydami, kad į knygų leidybą investuoti pinigai labai lėtai grįžta, iš „Sakalo“ pasitraukė. Vireliūnienės dalį nupirko farmacininkas Simas Zareckas, taip pat labai darbštus ir iniciatyvus žmogus. Kaip jau minėjau, leidykla pradėjo savo veiklą nuo nieko, o norint gauti kreditus, reikėjo didelės diplomatijos, takto, nuovokos ir kantrybės. „Sakalas“ kūrė savo leidybines tradicijas, kurios apėmė ne tik rankraščio parengimą, knygos leidybinius reikalus, bet ir santykius su rašytojais. Leidyklos darbo apimtys pamažu augo, ji populiarėjo ir tarp rašančiųjų, ir tarp skaitytojų. Iš Maironio namų ji persikėlė į Kalnų g. 14 (vėliau - V.Putvinskio 28) pas Jasiūną, „Varpo“ spaustuvės direktorių. Sudegus ir bankrutavus „Švyturio“ bendrovei, persikėlė į jos patalpas Kęstučio g. 36. Tuo metu daugelis knygų leidyklų pasirodydavo, bet dėl vienų ar kitų aplinkybių greitai bankrutuodavo, ypač kilus ekonominei krizei. Be visa ko, buvo didelė ir arši konkurencija, Prieškarinėje Lietuvoje ryškų pėdsaką yra palikusios „Sakalo“ ir „Spaudos fondo“ leidyklos.
„Sakalas“ išleido apie 600 originaliosios literatūros (daugiausia) ir verstinių knygų. Buvo pradėjęs leisti ir knygas kitomis kalbomis, pavyzdžiui, 1937 metais – išleido A.Ranit poezijos rinkinį estiškai „Akme Rammistases“, o 1938 metais lietuvių poezijos antologiją esperantiškai „ El litvoo poezijo“. Leido ir vadovėlius.
Vienos pirmųjų leidyklos knygų buvo A.Vireliūno ”Mūsų kalbos ugdymas“, „Kraštotyra“, A.Vireliūno ir P.Šinkūno „Vandens ir vėjo galybė“ ir kitos. Tačiau solidų darbą, kuris reikalavo patyrimo ir rizikos, dar pačios veiklos pradžioje įteikė žodynininkas J.Baronas.
- J.Baronas parengė rusų-lietuvių kalbų žodynų, - pasakojo man A.Kniūkšta. - Išleisti pasišovė Kazys Binkis. Pradžiai darbo autorius davė 3000 litų, bet darbas nė iš vietos. J.Baronas pasimetė. Ėmė ieškoti kito leidėjo. Kreipėsi į mus, nupasakodamas smulkiai visą istoriją. Ką darysi. Ėmėmės. Iš išleidom dvi Žodyno laidas.
Pirmoji „Sakalo“ išleista iliustruota knyga buvo M.Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1928 m.). Žinodamas, kaip sunku besimokančiajam užsidirbti duonos kąsnį, A.Kniūkšta pasiūlė Meno mokyklos grafikos dėstytojui Adomui Galdikui pakviesti savo mokinius į talką leidyklai.
„Sakalas“ pamažu įsitvirtino leidybinėje rinkoje. Autoriai ir pradedantieji svajojo, ir žinomi mielai rinkosi šios leidyklos paslaugas. Todėl savo atsiminimuose A.Kniūkšta rašė: „Džiaugiuosi, kad mūsų rašytojų didžių darbų nuopelnų ir garbės dalelė ir man teko kaip leidėjui. Tad galiu pasakyti, anot pasakėčios apie Romos musę: „Ir mes arėm…“
Dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, kartais lyg per sapną iškyla vaizdai. Rodos, sėdi prie „Sakalo“ darbo stalo, ir čia pat rašytojų būrys pasikeisdami ginčijasi, diskutuoja.
Jau žinomų rašytojų - Putino, Krėvės ir kitų - rankraščius A.Kniūkšta priimdavo neskaitęs, pradedančiųjų duodavo recenzuoti ir, gavęs specialisto nuomonę, atsakydavo autoriui. Tačiau pasitaikydavo atvejų, kai pats A.Kniūkšta skaitydavo jaunojo autoriaus rankraštį ir be jokių patarėjų nuspręsdavo jo likimą. Kalbą redaguodavo jo mokytojų seminarijoje buvęs mokytojas J.Talmantas, J. Žiugžda, P.Skardžius. Su pradedančiųjų poetų rankraščiais daugiausia darbuodavosi B.Brazdžionis. Kas autorius - charakteris, su juo ir kitas bendravimo būdas. Lygiai ir dailininkai, iliustravę knygas ar piešę tik viršelius, ir spaustuvininkai.
Štai su Endziu Jagomastu A.Kniūkšta buvo pažįstamas nuo 1914 metų, kai E.Jagomastas, atvykęs į Kauną, užsuko į Šv.Kazimiero knygyną, kur dirbo A.Kniūkšta. Paskui tai E.Jagomastas su ekskursija atvykdavo į Kauną, tai A.Kniūkšta su kauniečiais lankydavosi Rambyne, Tilžėje ir taip susitikdavo. E.Jagomasto spaustuvė stokojo užsakymų, tai A.Kniūkšta, tapęs leidėju, prižadėjo, pirmai progai pasitaikius, duoti darbo. Pirmoji proga ir buvo O.Milašiaus „Poemos“, kurias pasiūlė jų vertėjas A.Vaičiulaitis. Vertėjas, kad atsieitų pigiau, netgi iš universiteto O.Milašiaus portreto klišę parūpinęs.
- Su Krėve, - prisiminė A.Kniūkšta, - santykiai buvo oficialūs, formalūs. Nueidavom į butą prie Vytauto kalno, atnešdavom korektūras, jei pats skaitydavo. Reikaluos - griežtas.
V.Mykolaitis-Putinas 1927 metais savo kaštu išleido rinkinį „Tarp dviejų aušrų“ ir atidavė „Sakalui“ platinti.
(nukelta į 5 p.)
(atkelta iš 4 p.)
1930 metais jis pasiūlė „Sakalui“ išleisti savo pataisytą dramą „Valdovas“. Tais metais „Valdovą“ išleidom 3000 egzempliorių tiražu. Dar prieš išvykdamas antrą kartą į užsienį (Prancūziją ir Šveicariją), Putinas, vasarą sutikęs mane Laisvės alėjoje, pasisakė pradėjęs rašyti naują romaną ir klausė, ar „Sakalas“ jį išleisiąs. Atsakiau: žinoma, išleisime. Sakė romaną manąs pavadinti „Altorių šešėly“, bet dėl pavadinimo dar pagalvosiąs.
1932 metų pavasarį, baigęs rašyti „Altorių šešėly“ pirmąjį tomą - „Bandymų dienos“ ir perrašydinęs mašinėle keletą egzempliorių, Putinas, matyt, davė kai kuriems savo draugams susipažinti. Vieną egzempliorių gavo ir „Sakalas“. Rankraštį skaitėme su dideliu dėmesiu; jis ėjo iš rankų į rankas.
Romanas dar nebuvo spausdinamas, o žinia apie jį jau plačiai pasklido. Susidomėjo juo ir kiti leidėjai. Pats Putinas man sakė, - tęsė toliau A.Kniūkšta, - kad „Spaudos fondo“ atstovas prašęs atiduoti romaną jiems išleisti. Dar kažkas buvo pasisiūlęs Putinui romaną išleisti, bet jis, nepaisydamas jokių kalbų ir intrigų, atidavė „Sakalui“, rodos, nereikalaudamas jokios sutarties.
Romanas „Altorių šešėly“ išėjo 1932 metais 5000 egzempliorių tiražu. Susidomėjimas didelis. Knygynai imdavo kitų knygų po kelis egzempliorius, jo iš karto užsakydavo dešimtimis ir šimtais.
Kanauninkas P.Penkauskas, kunigų seminarijos vadovas, užsakė 100 egzempliorių „Altorių šešėly“ klierikams. Užsakymas buvo išankstinis. Galbūt nagrinėjo.
Vėliau leidom Putino knygas: „Keliai ir kryžkeliai“ (1936 m.) - 2200 egzempliorių, „Literatūros etiudai“ (1937 m.) - 1300 egzempliorių, „Krizė“ (1937 m.) - 3500 egzempliorių tiražu.
Šie keli faktai rodo, kokią vietą Lietuvos leidybiniame pasaulyje užėmė „Sakalo“ leidykla.
Norint suaktualinti knygos leidybą, duoti erdves autoriams, buvo įsteigtos premijos už geriausią to ar ano autoriaus ir leidyklos metų knygą – Valstybinė premija, „Sakalo“, „Spindulio“ spaustuvės, Ukmergės miesto visuomenės, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, Katalikų veikimo centro premija. Nuo 1934 iki 1939 metų „Sakalo“ leistos knygos buvo daugiausia premijuotos ir štai kokių autorių: Stepo Zobarsko, Petro Cvirkos, Antano Miškinio, Liudo Dovydėno, Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Bronės Buivydaitės, V.Mykolaičio-Putino, J.Kossu-Aleksandriškio, Juozo Grušo, Salomėjos Nėries, Kazio Borutos, Juozo Paukštelio… O 1937 metais net septynios „Sakalo“ leistos knygos buvo premijuotos.
Kiekvienais metais „Sakalo“ leidykla išleistoms knygoms paskirti „Sakalo“ premiją sudarydavo vis kitas vertinimo komisijas. Paminėsime tik kelias iš jų: V.Mykolaitis-Putinas, K.Binkis, K.Korsakas, A.Kniūkšta; Liudas Gira, K.Boruta, A.Miškinis ir A.Kniūkšta; B.Brazdžionis, V.Maciūnas, J.Keliuotis, M.Miškinis, K.Korsakas, A,Kniūkšta. Šitai rodo, koks buvo leidyklos (žinoma, ir leidėjo A.Kniūkštos) skiriamas dėmesys ir knygai, ir jos autoriui, ir kokias rimtas pajėgas ji galėdavo šiam darbui pasitelkti.
Leidykla, t.y. A.Kniūkšta, norėdamas, kad žinia apie naujai išėjusią knygą greičiau pasiektų suinteresuotą skaitytoją, daug dėmesio skyrė reklamai. Kaip man pats A.Kniūkšta yra sakęs: „Reklama - tai jau mano aistra“.
O knygą išleisti nemažai kainuodavo, todėl jos būdavo brangios. Ir daugiausia jauniems žmonėms nebūdavo galimybių jas nusipirkti. Todėl „Sakalo“ sandėliuose susikaupė nemažai leidinių. Prisimindamas savo jaunystės laikotarpį, A.Kniūkšta ėmėsi naujos akcijos. Jo vadovaujama „Sakalo“ bendrovė 1934 metais ėmė organizuoti knygų loteriją. Bilietai kainavo 50 centų, o išlošti galėjai daug brangesnę, bet užsigulėjusią knygą. Loterija sulaukė didžiulio susidomėjimo. Loterijai buvo pateikta 200 pavadinimų knygų, o išplatinta net 100 tūkst. egzempliorių.
1938 metų pradžioje pasirodė naujas žurnalas „Dienovidis“. Jo leidėja - „Sakalo“ bendrovė. Redakcinę kolegiją sudarė rašytojai: V.Mykolaitis-Putinas, B.Brazdžionis, P.Cvirka, J.Šimkus, A.Venclova. Per tuos kelerius metus, kol gyvavo žurnalas, jį tvarkė net trys redaktoriai: V.Mykolaitis-Putinas, B.Brazdžionis ir V.Krėvė-Mickevičius.
Apie žurnalo pasirodymą taip man yra pasakojęs A. Kniūkšta.
- Mat, sumažinus Švietimo ministerijos lėšas, „Skaitymai“ nebėjo, trūko pinigų. Kazio Puidos „Krivūlė“, taip pat Fausto Kiršos „Pradai ir žygiai“, Stasio Anglickio „Linija“ užsidarė. Tuometinė valdžia uždarė ir „Trečią frontą“. Reikėjo literatūrinio žurnalo: talentai dygo, buvo jau žinomų rašytojų… Tai mes ir sumanėm leisti literatūros žurnalą. Iš pradžių buvo galvotas kitas pavadinimas, bet jau užmiršau. Paskui, sakau, tegul bus „Dienovidis“ - pats darbymetis. Vėl ėmėmės reklamos. Siuntinėjom žurnalą su perlaidom ir lapeliais prenumeratai rinkti. Ir pirmai pradžiai surinkom 1000 prenumeratorių. Labai greit jų skaičius didėjo. Turėjo pasisekimą.
Be abejo, čia daug lėmė ir pirmojo redaktoriaus V.Mykolaičio-Putino, ir „Sakalo“ bendrovės autoritetas. Leidėjas į kūrybinius reikalus nesikišo: rūpinosi finansavimu ir reklama. Ilgainiui ėmė veikti požeminiai vandenys, nes pavydo ir kūrybiniame pasaulyje daug. Pagaliau Rašytojų draugija, gavusi iš Švietimo ministerijos subsidiją, nusprendė perimti žurnalo leidimą į savo rankas, suteikiant norimą kryptį. Bet… išėjo tik pora numerių.
Be knygų, A.Kniūkšta turėjo didelę aistrą kalbai, be kurios, aišku, nebūtų nė knygos. Juk pirmieji „Sakalo“ leidiniai - kalbiniai ar šiaip, ar kitaip susiję su tuo reikalu. Kalbos draugija ėmė leisti žurnalą „Kalba“, kuris vėliau buvo pavadintas „Gimtoji kalba“. Plonais viršeliais, galima sakyti, be viršelių, lankas ar daugiau surinkto teksto. Žurnalas vos ruseno, o reikalinga priemonė ir mokytojui, ir šiaip raštinės ar kitam darbuotojui, baigusiam nelietuvišką mokyklą. A.Kniūkštos vadovaujama „Sakalo“ bendrovė užsibrėžė padėti ir perėmė administravimą. Mat buvo tik apie 900 prenumeratorių ir pats žurnalo leidimas - nuostolingas. Žurnalą redaguoti A.Kniūkšta pakvietė buvusį savo dėstytoją mokytojų seminarijoje J.Talmantą. Ir prasidėjo reklamos karštligė.
- Kur tik gavom, turėjom adresus gimnazijų, pradinių, aukštųjų mokyklų dėstytojų, - ėmė pasakoti man A.Kniūkšta, - išsiuntinėjom dovanai „Gimtosios kalbos“ pirmą numerį su perlaidom ir lapelį, kad rinktų prenumeratą. Tas, kuris išplatindavo, surinkdavo daug prenumeratorių, gaudavo dovanai visiems metams „Gimtąją kalbą“. Pradėjo grįžti lapeliai su prenumeratomis. Surinkom 8000 prenumeratorių. Buvom užsispyrę pasiekti 20 tūkst. prenumeratorių: reklamavom per spaudą, loterijos būdu, kas trečiam prenumeratoriui kaip dovaną pasiuntėm Petro Būtėno „Akcentologijos vadovėlį“, kuris kainavo penkis litus, o prenumerata metams - du ir pusė lito. Pamažu prenumeratorių daugėjo. Tvarkėmės su lėšomis iš kitų pajamų. Redaktoriams, bendradarbiams honorarą mokėdavom ir patys apskaičiuodavom.
Ilgainiui Kalbos draugijai kilo mintis, kad „Sakalas“ turi didelių pelnų ir paskubom susigrąžino „Gimtosios kalbos“ leidimą. Deja, be tinkamos reklamos, nežinant organizacinių subtilybių, žurnalas tuoj žlugo.
Kiek gražių švietėjiškų, kūrybinių, leidybinių iniciatyvų tas piktas pavydas nupjaudavo ir, aišku, įskaudindavo jautrią A.Kniūkštos širdį. Tačiau jis nepasidavė ir, atsisakęs savo asmeninės gerovės, kovojo už knygą ir jos autorių. Kiek dabar jau klasikų, kiek jaunų žmonių A.Kniūkštos mokėjimas bendrauti, dėmesingumas atvedė į literatūrą! Jis nekreipė dėmesio į autoriaus pažiūras, jam buvo svarbu geras, talentingai parašytas knygos rankraštis. Ir, kaip yra sakęs A.Kniūkšta, ir rašytojai -ir vyresnieji, ir jaunieji - „Sakalui“ neliko skolingi. Jie atsilygindavo moraline parama, pasitikėjimu, geru žodžiu, nuoširdžia padėka ir net šiltais komplimentais.
Apie tai liudija ir Literatūros muziejaus iš A.Kniūkštos įsigytos 70 knygų su gražiais autorių įrašais ir jam rašytieji laiškai. Štai porą čia pacituosiu. Petras Cvirka vienoje iš savo leidėjui dovanotų knygų užrašė: „Po „Sakalo“ pastoge radau tikrą namų šilumą“.
„Aš niekad nepamiršiu Jūsų, - rašė 1977-aisiais Vanda Sruogienė A.Kniūkštai, - abu su vyru dažnai minėjom, kad Jūs esat kultūringiausias leidėjas, abu Jus labai gerbėm“.
A.Kniūkštai ypač rūpėjo žmogus, rašytojo ar dailininko kūrybinės sąlygos (ne kartą yra parėmęs autorių, jei reikėdavo, išmokėdamas iš anksto honorarą). Ir dar, kaip pasakojo rašytojas Kazys Jankauskas, A.Kniūkšta Kaune, Savanorių prospekto pabaigoje, nupirko 2 ha žemės, suskirstė juos į 20 sklypų ir pardavinėjo rašytojams po tris litus už kvadratinį metrą. Tikėjo, sutelkdamas visus, sukurti rašytojų miestelį. Vienas teko ir rašytojui K.Jankauskui. Sakėsi už jį atidavęs knygų „Žygyje“ ir „Juodojo milžino žmonės“ honorarą ir dar uošvės santaupas, bet namo pristatyti nebespėjo, - prasidėjo sovietinė okupacija.
Okupacija keitė okupaciją. Pirmoji „nusavino“ leidyklą. Vokiečių okupacijos pradžioje A.Kniūkšta buvo suimtas, bet… gerų žmonių rūpesčiu išėjo į laisvę, jei okupacijos metus galime laikyti laisve. Ir toj situacijoj, toj atmosferoj A.Kniūkšta bandė gelbėti žydus, savo buvusius autorius. Daug tais atvejais lemdavo jo diplomatiniai sugebėjimai, mokėjimas kalbos ir... lašiniai. Ištraukęs žmogų iš okupanto nagų, tuoj ieškojo jam saugaus prieglobsčio.
Nenurimo jo leidėjo ir švietėjo širdis. Nors per tuos trumpus metus tegalėjo išleisti tik trylika originalios grožinės literatūros knygų, bet užtat dideliais tiražais, kad nubirtų, kad pasiektų knyga visus Lietuvos pakraščius, suteikdama vilties gyventi, nepasiduoti. Ir dar. Leidykla ėmė organizuoti literatūros vakarus. Apie tų vakarų galią A.Kniūkšta vieno jo metu (1943 m. vasario 16 d.) yra pasakęs: „Tokie literatūros ir muzikos vakarai visada turėjo didelę reikšmę, ypač jaunimui, bet šiandien neabejotinai turi dar daugiau reikšmės, nes dėl kietų karo sąlygų, kada tiek maža naujų knygų beišeina, rašytojas beveik nebeturi kontakto su tauta. O jis turi tą kontaktą turėti, nes jis, kaip ir kiekvienas menininkas, yra tautos siela. Jei tauta netektų tos sielos, netektų kūrybinės galios, ji imtų merdėti ir turėtų žūti. Tačiau su pasididžiavimu galime pasakyti, kad lietuvių tauta tebėra gyva ir stipri, jos kūrybinė potencija yra galinga ir neišsemiama. Per tiek amžių buvome svetimųjų vergiami, per tiek amžių pergyvenom didelių audrų, įvairių įtakų, žiaurių svetimųjų jungų. Tačiau išlikome gyvi“.
Tame vakare, kurį organizavo Valstybinė leidykla (jos direktorius buvo A.Kniūkšta), dalyvavo ir Bernardas Brazdžionis, Stasius Būdavas, Jurgis Jankus, Petras Rimkūnas, Stasys Santvaras, Gražina Tulauskaitė, Stepas Zobarskas, Kazys Zupka, o visa vakare skaityta medžiaga buvo išleista atskira knyga, pavadinta „Literatūros vakaras“. Vakare nuskambėjo ir garsusis likiminis B.Brazdžionio eilėraštis „Ąžuolas“, išspausdintas netrukus A.Kniūkštos vadovaujamos leidyklos į pasaulį paleistoje B.Brazdžionio knygoje „Per pasaulį keliauja žmogus“.
Tuo laikotarpiu A.Kniūkšta savo darbais buvo tarsi šauklys - nepasiduokite, nekriskite į paniką.
* * *
Dalis tautos buvo Sibiro tremtyje, kiti, artėjant naujai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vakarus. A.Kniūkšta suprato, kad reikia gelbėti ir saugoti Maironio namus, ten buvusį muziejų, ir liko. Galvojo, juk niekuo tautai ir žmonijai nenusikaltęs. Deja. Muziejaus vadovu jam buvo lemta išbūti tik iki 1944 m. gruodžio 4 d. Šios dienos popietę buvo suimtas ir vėliau ištremtas į Vorkutą. Dar būdamas Kauno saugumo požemiuose, jis dalijnosi su kaliniais paskutiniu duonos kąsniu. O tremtyje jo žodis, jo dėmesys ir ištremtųjų vaikų mokymas buvo tas spindulys, gelbėjęs nelaiminguosius nuo nevilties.
Pamenu, kai pradėjo iš tremties pamažu grįžti Babonų šeimyna, A.Kniūkšta man papasakojo jų lemtį ir paprašė priimti dirbti muziejuje vyriausiąją Birutę Babonaitę. Tiesa pasakius, ji nemokėjo gerai rašyti lietuviškai, o tuo labiau spausdinti rašomąja mašinėle, o mums, tada stokojant etatų, labai tų savybių reikėjo, tačiau mergaitė taip troško atverti duris saviškiams į Lietuvą ir stengėsi, ir dirbo. Paskui atėjo dirbti į muziejų jos sesuo Liuda, jų motina, jaunesnioji - Virginija ir sugrįžo Mindaugas Babonas.
Toks buvo Antanas Kniūkšta.
O, tiesa, artėjo Literatūros muziejaus visų rūmų atidarymo ir G.Jokubonio Maironio skulptūros prieš muziejų atidengimo diena. A.Kniūkšta pasisakė norįs kalbėti atidengiant skulptūrą. Bet ką aš galėjau jam pažadėti, kai net viešo atidengimo nebuvo, netgi nebuvo leista į muziejaus atidarymą kviesti labiausiai nusipelniusių žmonių. Kviečiamųjų sąrašas buvo paduotas ne man, muziejaus vadovei, ir aš turėjau telefonais išklausyti įvairių rašytojų priekaištus. Bet jau taip buvo. Toks laikas.
A.Kniūkšta labai norėjo, kad aš parašyčiau, artėjant jo 90-mečiui, straipsnį. Parašiau. Straipsniu buvo patenkintas. Pasirinkau „Švyturio“ žurnalą, lyg ir neutralesnį. Atėjo ir A.Kniūkštos jubiliejus, o straipsnio nebuvo. Taip ir mirė A.Kniūkšta, mano straipsnio spaudoje neišvydęs. Bet žurnalas, Tomas Sakalauskas, rengęs straipsnį spaudai, kovojo, kad jis pasirodytų. Buvo pareikalauta, jog straipsnį vizuotų Partijos istorijos institutas. Jau sunkiai sirgdamas, prieš pat savo mirtį Rokas Maliukevičius straipsnį palaimino. Ir pasirodė jis man gulint Abromiškių kardiologiniame reabilitaciniame centre per du žurnalo puslapius, t.y. atverstinis. Atėjo mane sveikinti ir pasidžiaugti ligoninės vyr. gydytojas A.Urbonavičius, ir toje pat ligoninėje gulėjęs mano buvęs latvių kalbos dėstytojas universitete J.Kabelka. Tai buvo tarsi trauklapis ant sužeistos širdies. Svarbiausia - A.Kniūkšta nenugalėtas, jis sugrįžo tarp mūsų, nors nebuvo reabilituotas.
Kai 1983 m. gegužės 18 d. A.Kniūkšta mirė, aš jau seniai nedirbau muziejuje, - sunkiai sirgau. Paskambino A.Kniūkštos artimieji, pranešdami šią skaudžią žinią ir reikalaudami tuoj pat pasirūpinti, kad būtų palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Deja, mano žodis nieko nereiškė - buvau eilinis, niekam nereikalingas žmogus, gal tik savo šeimai. Tad ir patariau, ir pati prašiau, kad Rašytojų sąjungos Kauno skyrius pabandytų pralaužti tą užtvarą, kad būtų panaikintas draudimas. Veltui. Tikriausiai tai buvo saugumo sankcija, kurios niekas nedrįso pažeisti. Ir įleido šio tauraus žmogaus karstą Seniavos kapinėse vos ne į vandenį (podirvis buvęs vandeningas). O apie paminklą ant A.Kniūkštos kapo, minint jo 100-ąsias gimimo metines Maironio lietuvių literatūros muziejuje, buvo papasakota tokia istorija. Žinomas literatūrologas V.Alekna, po A.Kniūkštos mirties užsukęs į jo namus aplankyti Barboros ir pamatęs didžiulį „Sakalo“ archyvą, siūlė jį įsigyti Literatūros muziejui. Už tuos pinigus buvo statomas A.Kniūkštai paminklas. Jaunas skulptorius Julius Griežė jį sukūrė ir pats kalė. Baigiant dirbti, akmuo griuvo ir užgulė skulptorių. Buvo atkelta dar ne visai išbaigta skulptūra, ją baigė kiti, bet jaunasis skulptorius ligoninėje mirė. Ir užbaigė šį pasakojimą V.Alekna sakydamas, kad „tikrai A.Kniūkšta nebūtų norėjęs, kad kito gyvybės kaina jam būtų paminklas pastatytas“.
Bėga metai, vienas po kito išeina pas Viešpatį ir A.Kniūkštos autoriai, jį pažinoję ir giminės. Šį rudenį, sulaukus garbaus amžiaus, mirė ir Barbora Domarkaitė. Palaidota A.Kniūkštos pageidavimu šalia.
Užsukęs praeivis ar koks užsienio svečias į Seniavos kapines atkreips dėmesį į įspūdingą paminklą - Sakalas išskleistais sparnais ant atverstos knygos, o ten skaudūs A.Kniūkštos žodžiai: „Sakalui“, rodos, viską paaukojau, ir pusę savo jaunystės, ir šeimos gyvenimą, kurio per jį nesukūriau, ir aukštąjį mokslą, kurio it žvaigždės siekiau“. Tik ir tas praeivis, ir dabartinis skaitytojas jau neturėjo ir neturi galimybės ir laimės paimti į rankas spaustuvės dažais kvepiančios „Sakalo“ išleistos knygos.

Marija MACIJAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"