Julijos Švabaitės romanasStikliniai
ramentai, 1985 m. sausio 20 d. pelnė Draugo dienraščio pirmąją
premiją. Spausdiname šio romano ištrauką
Stikliniai
ramentai
|
Poetė ir rašytoja Julija
Švabaitė-Gylienė |
Pasižiūriu į save veidrodyje.
Atrodau lyg pamišėlė - nesusišukavusi, karščiuojančiomis akimis,
suplyšusiu chalatu, su teptuku nešvarioj rankoj...
Retai kada turiu laiko sau...
Kambariai suversti. Kriauklėje nuo užvakar neplauti indai, virtuvėlės
kampe Giedrės ir Andriaus nešvarūs drabužiai. Negalėjau pakelti
rankų vakar... O juodu pasiilgę seka kiekvieną mano žingsnį, nes
kartais vėlai pareinu iš darbo. Jei noriu ramiai piešti, turiu
laukti, kol užmigs. Kartais susikalbu: gerai, gerai, dabar padėsiu
judviem ruošti pamokas, o paskui visi piešime. Va, imkite šituos
teptukus, tapykite, ką tik norite ant tų mažų drobės likučių,
ant šitų va popieriaus gabalėlių! Jūs dabar būsite dailininkai,
kaip ir jūs mamytė.
Tik netrukdykite, prašau, prašau, vaikučiai, bent šiandien, -
aš taip noriu pabaigti šį paveikslą. Ką tu čia tapai, mama? Save
tapau, Andriau... O ne, ne, čia ne tu, čia tokia negraži ir pikta
ponia, ji jau sena, žila, o tu jauna, ir Andrius, neklausęs mano
leidimo, jau tepa storai juodų dažų sluoksnį ant mano pilkos spalvos
plaukų drobėje. O kodėl tu, mama, pieši vis tą patį veidą, plėšai,
pyksti, paskui vėl pieši iš naujo?
Jau išsiteplioję abu: kaip aš dabar išvalysiu Giedrės mokyklinę
uniformą, Andriaus marškinėlius? Nepastebėjau, galėjau juk liepti
jiems žaisti vandeniniais dažais, o dabar... Mano liejiniai ant
grindų, kilimėlio... Dvi tūbelės visai išspaustos, o jiems kas.
Vaikai, prašau, palikite valandėlei mane vieną, bėkite pas tėtuką,
jis paseks jums pasaką! Pas tėtuką?.. Mes, mama, tėtuką labai
mylim, tik kad jis... niekada dabar nepabaigia pasakos, nutyla,
žiūri į sieną ir kalbasi pats su savim...