Atnaujintas 2003 m. sausio 29 d.
Nr.8
(1112)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Susitikimai
Lietuva
Valstybė ir bažnyčia
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Proza
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Siaubingi istoriko „įsitikinimai“

Civilizuotoje Vakarų visuomenėje teigiama ir psichologų bei sociologų tyrimais patvirtinta, kad vienas pagrindinių valstybės garantų yra jos piliečių tautiškas sąmoningumas. Jo stoka yra priežastis nesuvokimo savo pareigų nei tautai, ne valstybei, pagarbos bei meilės tautinei kultūrai ir tautos istorinei praeičiai neturėjimas. Toks savo tautos vardo naudotojas bjauroja tautos ir valstybės įvaizdį ir žlugdo pačią valstybę.
Kaip sąmoninga lietuvė patriotė ir tikinti katalikė, išpažįstanti Dievo Žodį - Tiesą, Gėrį ir gyvenimo Grožį, negaliu tylomis priimti Lietuvos istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Liudo Truskos „istorinio nusišnekėjimo“ kalbą, pasakytą pernai rugsėjį akademinės konferencijos metu Varšuvoje. Perskaičius tos konferencijos aprašymą, rašytą konferencijos dalyvio R.Čekučio („Atgimimas“, 2002 09 21), apėmė siaubas. Užgavo tautiškus mano jausmus, kurie buvo išugdyti lietuviškos mokyklos dar prieš 1940-uosius laisvoje Lietuvoje.
Gyvenimui taip susiklosčius, teko palikti Lietuvą 1944-aisiais ir gyventi svetimame, bet laisvame krašte, JAV. Visa savo dvasine esybe nebuvau (kaip ir visi išeivijoje) niekada nutolusi nuo savo Tėvynės, jaučiau didelę pagarbą Tėvynėje kovojantiesiems už laisvę, didelį skausmą už okupanto daromą skriaudą tautos gyvenimui ir stengėmės visi, kuo ir kaip, pagelbėti siekiantiesiems laisvės.


Kas tas Liudas Truska?

Man teko ilgą laiką budėti Ypatingajame archyve, buvusiame KGB rūmuose, kad jo neišvogtų tokie „istorikai“ kaip Liudas Truska. Tada aš jį pirmą kartą pažinau ir supratau, koks jis žmogus ir kam jis tarnauja. Tai įdomi „asmenybė“.
Mums buvo pateiktas sąrašas, ką leisti į archyvus ir ko neleisti. Tame sąraše buvo ir L.Truskos pavardė. Ir nors mes L.Truskos neleisdavome į patalpas, bet jis kažkokiais paslaptingais takais prasiskverbdavo į archyvą. Mes, du vyrai, jį mandagiai už parankių išvesdavome į gatvę. Bet dar tą pačią dieną jis vėl atsirasdavo patalpose. Tekdavo iš naujo kartoti tą pačią procedūrą. O neseniai, perskaitęs Jono Mikelinsko straipsnį „Kur veda dviejų mąstysenų simbiozė?“ („XXI amžius“, 2003 01 15, Nr. 4) geriau supratau, kas jis per žmogus. Nors ir anksčiau man nebuvo priimtini jo išvedžiojimai ir Lietuvos istorijos falsifikavimas.


Skaudžios istorijos pamokos

1793 m. sausio 23 d. Rusija ir Prūsija pasirašė sutartį dėl Lietuvos ir Lenkijos valstybės II padalijimo. Rusijai iš Lietuvos atiteko Vilniaus, Naugarduko ir Brastos vaivadijų dalis ir visa Minsko vaivadija. Iš Lenkijos Rusija pasiėmė Lenkijos Ukrainą. Prūsija “priglobė” Didžiąją Lenkiją su Torunės ir Gniezno miestais. Rusijos kariuomenė Gardine apsupo Respublikos Seimą ir privertė patvirtinti padalijimą.
Praėjus 146 metams, istorija pasikartojo. Slaptuoju Molotovo-Ribentropo protokolu Didysis Reichas pasiskyrė sau pusę Lenkijos ir Lietuvą. Sovietų Sąjungai taip pat turėjo atitekti Rytų Lenkija, Latvija, Estija, Suomija, Besarabija. Suomių ryžtas priešintis ir lietuvių šiaudinis neutralitetas privertė agresorius savo grobikiškus planus tik pataisyti, bet anaiptol ne pakeisti. Lietuvą persirašė sau sovietai, o Suomija apgynė nepriklausomybę, prarasdama dalį teritorijos. Pavergtoje Lietuvoje Kremliaus suorganizuotas “liaudies seimas“ pripažino okupaciją teisėta – paprašė jau užgrobtą kraštą “priimti į Sovietų Sąjungą”.