Atnaujintas 2003 m. sausio 29 d.
Nr.8
(1112)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Susitikimai
Lietuva
Valstybė ir bažnyčia
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Proza
Nuomonės
Istorijos vingiai



PRIEDAI


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Lobynas, ženklinantis žmogiškąjį grožio, tobulumo ir prasmės siekį

Šiame numeryje:

Dėl A.Sniečkaus 100-ųjų gimimo metinių minėjimo

„Novorosijsk“ žūties paslaptys

Tautos diplomatė Apie Amerikos lietuvę Angelę Nelsienę

Laimė skaityti, laimė bendrauti…

Šventovė Kolymos kankinių žemėje

Kas kaltas?

Žmogiškosios būties prasmės paieškų keliu

Keturi vakarai su poeto Roberto Keturakio paukščiu

Siaubingi istoriko „įsitikinimai“

Kas tas Liudas Truska?

Skaudžios istorijos pamokos

Ant knygos “Vilniaus Katedros lobynas” pasirašo vienas jos sudarytojų Lietuvos dailės muziejaus direktorius Rimantas Budrys

Kiekvienoje valstybėje yra įvykių, kurie pažymimi ypatingos svarbos ženklu. Turbūt nesuklysime pasakę, kad tokiu įvykiu buvo 1999 metais Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, atidaryta paroda “Krikščionybė Lietuvos mene”, sukaupusi neįkainojamą nacionalinį sakralinio meno lobyną, kurio vertė matuojama ne tik tautinės dailės, bet ir europiniu mastu – paroda įrodė, kad istorijos eigoje Lietuva tapo europinio lygio krikščioniška valstybe. Meninė parodos ekspozicija yra nuolat atnaujinama, papildoma naujais eksponatais, o neseniai mus pasiekė dar vienas su šia paroda susijęs įvykis – knygos “Vilniaus Katedros lobynas” išleidimas. Sausio pabaigoje Kaune, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje-bute, vyko vakaras, skirtas minėtai knygai pristatyti. Muziejaus direktorė, žurnalistė ir biografė Irena Petraitienė pokalbiui pakvietė knygos sudarytojus: Lietuvos dailės muziejaus direktorių Rimantą Budrį, Vilniaus paveikslų galerijos vedėją Vytautą Balčiūną, sakralinio meno žinovę dr. Gražiną Martinaitienę bei istoriką dr. Vidą Dalinską. Ypatingasis vakaro svečias buvo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Į pokalbį įsiliejo ir fleitos garsai, skleidžiami muzikos magistrės L.Gomolickaitės.


Gyvenimas - kaip seniai sapnuotas sapnas...
Pokalbis su Kauno dramos teatro aktore, trijų knygų:
“Tiltas be turėklų”, “Gyvenimas prieš gyvenimą”,
“Kasdienybės rožinis” autore Doloresa KAZRAGYTE

Aktorė Doloresa Kazragytė

Gerbiama aktore, scenoje jūs jau trisdešimt penkerius metus. Nueitas netrumpas gyvenimo ir kūrybos etapas. Kaip jūs pati jį vertinate? Pagal ką jūs vertinate gyvenimą?
Aš savo gyvenimą skirstau į dvi dalis: gyvenimas be tikėjimo ir gyvenimas su tikėjimu. Mano jubiliejinio spektaklio pabaigoje yra tokie žodžiai: “Tas gyvenimas – kaip seniai sapnuotas sapnas”. Na, kaip gali vertinti savo gyvenimą? Bet koks menininkas, kalbėdamas apie savo gyvenimą, galėtų pasakyti, kad nerealizavo to ar ano. Ir aš galiu pasakyti, kad nesuvaidinau Medėjos, Žanos d’Ark, Antigonės, kitų vaidmenų, kuriuos labai norėjau suvaidinti. Bet gyvenimas turbūt vertinamas ne pagal tokius dalykus.
Ar gerbiama aktorė galėtų apie tai plačiau papasakoti?
Pirmoji mano gyvenimo dalis buvo ilgesnė. Ji buvo gana sėkminga profesiniu požiūriu: daug įdomių vaidmenų, pakilimas, susijęs su režisieriaus J.Vaitkaus periodu, pripažinimas, vardų suteikimas, žodžiu, viskas, apie ką gali svajoti kiekvienas aktorius. Tačiau toje dalyje nebuvo tikėjimo. Dievas man neegzistavo. Aš augau ateistų šeimoje. Mano tėvai buvo bemoksliai žmonės, jie netikėjo Dievu ir nėjo į bažnyčią.


Jubiliejus su potekste

Protestas prie Mokslų akademijos

Protesto piketu prie Mokslų akademijos rūmų šeštadienį buvo sutiktas buvusio Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus 100-ųjų gimimo metinių minėjimas, kurį surengė Lietuvos socialistų partija.
Su emocingais plakatais "Sniečkus - lietuvių tautos budelis", "Sniečkus - Lietuvos valstybės duobkasys", "Mokslų akademija - nusikaltėlių priedanga" politinių kalinių, tremtinių ir rezistencijos dalyvių organizacijų sukviestos kelios dešimtys vyresnio amžiaus žmonių Gedimino prospekte pasitiko konferencijos-diskusijos "Tauta, epocha, asmenybė" dalyvius. Savo priešišką nusistatymą piketo dalyviai išreiškė kalbomis, patriotinėmis eilėmis ir dainomis. Centrinį įėjimą į Mokslų akademiją, virš kurios durų irgi kabojo plakatas, akylai saugojo policija.


Julijos Švabaitės romanas„Stikliniai ramentai“, 1985 m. sausio 20 d. pelnė „Draugo“ dienraščio pirmąją premiją. Spausdiname šio romano ištrauką

Stikliniai ramentai

Poetė ir rašytoja Julija Švabaitė-Gylienė

Pasižiūriu į save veidrodyje. Atrodau lyg pamišėlė - nesusišukavusi, karščiuojančiomis akimis, suplyšusiu chalatu, su teptuku nešvarioj rankoj...
Retai kada turiu laiko sau...
Kambariai suversti. Kriauklėje nuo užvakar neplauti indai, virtuvėlės kampe – Giedrės ir Andriaus nešvarūs drabužiai. Negalėjau pakelti rankų vakar... O juodu pasiilgę seka kiekvieną mano žingsnį, nes kartais vėlai pareinu iš darbo. Jei noriu ramiai piešti, turiu laukti, kol užmigs. Kartais susikalbu: gerai, gerai, dabar padėsiu judviem ruošti pamokas, o paskui visi piešime. Va, imkite šituos teptukus, tapykite, ką tik norite ant tų mažų drobės likučių, ant šitų va popieriaus gabalėlių! Jūs dabar būsite dailininkai, kaip ir jūs mamytė.
Tik netrukdykite, prašau, prašau, vaikučiai, bent šiandien, - aš taip noriu pabaigti šį paveikslą. Ką tu čia tapai, mama? Save tapau, Andriau... O ne, ne, čia ne tu, čia tokia negraži ir pikta ponia, ji jau sena, žila, o tu jauna, ir Andrius, neklausęs mano leidimo, jau tepa storai juodų dažų sluoksnį ant mano pilkos spalvos plaukų drobėje. O kodėl tu, mama, pieši vis tą patį veidą, plėšai, pyksti, paskui vėl pieši iš naujo?
Jau išsiteplioję abu: kaip aš dabar išvalysiu Giedrės mokyklinę uniformą, Andriaus marškinėlius? Nepastebėjau, galėjau juk liepti jiems žaisti vandeniniais dažais, o dabar... Mano liejiniai ant grindų, kilimėlio... Dvi tūbelės visai išspaustos, o jiems kas.
Vaikai, prašau, palikite valandėlei mane vieną, bėkite pas tėtuką, jis paseks jums pasaką! Pas tėtuką?.. Mes, mama, tėtuką labai mylim, tik kad jis... niekada dabar nepabaigia pasakos, nutyla, žiūri į sieną ir kalbasi pats su savim...


Vašingtonas (2)

JAV Lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimo dalyviai Lietuvos ambasadoje Vašingtone

Ir maža, ir jauna labai norėjau keliauti. Kai man buvo dvylika metų, svajojau turėti dešimt vaikų ir mokėti dešimt kalbų, kad galėčiau susikalbėti visame pasaulyje. Prisimenu, klūpiu atsilikusi kolchozo cukrinių runkelių vagoje, baisus karštis, skauda pirštų galus, atmuštus į perdžiūvusios žemės grumstus, o prieš akis - daug ilgų vagų, kurias reikės nuravėti. Seseriai, kuri jaunesnė už mane dvejais metais, einasi geriau - ji varo savo vagą kartu su mama. Aukštai virš galvos skrenda rusų lėktuvas. Jeigu juo skristų Chruščiovas ir čia lauke nukristų jo lėktuvas, o aš jį išgelbėčiau, - svajoju, - atsidėkodamas jis man leistų važinėti po visą pasaulį. Matyt, aš tada jau žinojau, kad išvažiuoti į užsienį lietuviams draudžiama…
Taip mąsčiau pakeliui iš Pitsburgo į Vašingtoną. Nei prieš dviedešimt, nei prieš dešimt metų nebūčiau drįsusi pasvajoti, kad važiuosiu tais nuostabiai gražiais, banguotais, lapuočių miškų kilimu apaugusiais Pensilvanijos keliais ir ieškosiu senųjų lietuvių pėdsakų… Jungtinės Amerikos Valstijos prieš trejus metus buvo pirma Vakarų valstybė, kurią pamačiau. Nes man, laisvai žurnalistei, kuri nedirbo valdiško darbo ir gyveno tik iš honoraro, apie išvažiavimą į užsienį iš sovietinės Lietuvos negalima buvo ir svajoti. Norėdamas išvažiuoti, turėjai gauti darbovietės profsąjungos rekomendaciją, o aš jos negalėjau gauti, nes buvau „veltėdė“ - toks buvo mano statusas (nors gyvenau pusbadžiu).


Pastabos paraštėse

Pasirodo, pelningiausiu verslu Lietuvoje tampa ne šešėlinė ekonomika, kontrabanda, valdininkavimas, o visiškai legaliai veikiančios vadinamosios viešųjų ryšių firmos, sugebančios faktiškai iš nieko padaryti bet ką. Ryškiausias pavyzdys - naujojo Prezidento rinkimai. Galima jau dabar griebtis už galvų, kokia lavina propagandinių balionų ir burbulų užgrius piliečius netrukus, nes faktiškai jau prasideda būsimojo Seimo rinkimų kampanija. Ir seni, ir nauji pretendentai jau dabar suka galvas, iš kur gauti pinigų savo reklamai. O pinigų reikės daug. Nes viešųjų ryšių kontoros, dar tebeskaičiuojančios gautus pelnus, be abejonės, gerokai padidins įkainius. Taigi jeigu ir į dabartinį Seimą sulindo daugelis „naujųjų lietuvių“, tai kitame tokių bus absoliuti dauguma. Ir visai nesvarbu, kad daugelis Seimo narių iš dyko buvimo prasimano įvairiausių pramogų. Vieni sukerta rankomis iš namo ir automobilio, kas laimės rinkimus, kitas nenuilstamai aiškina tautiečiams, kaip reikia gerti prancūziškus ir ispaniškus vynus, dar vienas neišlenda iš televizijų, aiškindamas etiketo taisykles, kaip valgyti tą ar kitą patiekalą. O viena parlamentarė netgi konkursą paskelbė, kviesdama vaikučius rašyti laiškus naujajam Prezidentui su patarimais, kaip valdyti Lietuvą.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija