Atnaujintas 2003 m. sausio 29 d.
Nr.8
(1112)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Susitikimai
Lietuva
Valstybė ir bažnyčia
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Proza
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Novorosijsk“ žūties paslaptys

SSRS gynybos ministro maršalo G.Žukovo vizitas kreiseryje „Kuibyšev“ 1956 metais

Dokumentuose su grifu „Visiškai slaptai“

Tirti linijinio laivo „Novorosijsk“ žūties aplinkybėms Maskvoje jau tą pačią dieną buvo sudaryta Vyriausybinė komisija iš penkių žmonių, kuriai vadovavo SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas V.A.Malyševas. Į komisiją įėjo tuo metu einantis Karinio jūrų laivyno vado pareigas admirolas S.Gorškovas, laivų statybos pramonės ministro pavaduotojas B.Būtoma, MVD ir KGB atstovai - A.Lunevas ir A.Žilinas. Į komisiją neįėjo vis dar formaliai vadovavęs laivynui admirolas Kuznecovas. Tačiau jis savo iniciatyva atvyko į Sevastopolį ir pareikalavo, kad jam būtų leista dalyvauti komisijos tiriamajame darbe. Jam atsakyti neišdrįso.


Tautos diplomatė Apie Amerikos lietuvę Angelę Nelsienę

Angelė Barkauskaitė-Nelsienė

Lietuva - naujo jos istorinio raidos etapo kelyje. Įvyko tai, ko laukėme dešimt metų. 2002 m. lapkričio 21 d. 10 val.55 min. mus pasiekė žinia iš Prahos, kad Lietuva pakviesta į NATO, kaip labiausiai pasirengusi ir atitinkanti NATO reikalavimus valstybė. Iš vakaro, lapkričio 20 dieną, veiklaus ir inteligentiško žurnalisto Edmundo Jakilaičio laidoje nuskambėjo JAV prezidento Džordžo Bušo žodžiai: „Lietuva bus laisva ir nepriklausoma… amžinai!“
Kiek tūkstančių Lietuvos vaikų gyvybių paaukota, kiek kančių iškentėta, kiek godų išgodota, laukiant šitų žodžių daugiau negu pusę šimtmečio! Realizuota pokariu žuvusių partizanų viltis ir Sąjūdžio nubrėžta laisvos ir demokratinės Lietuvos raidos pagrindinė strateginė kryptis, kuriai pritarė visos Seime esančios Lietuvos partijos. Netgi ir tos, jungiančios savo gretose narių, kuriems, ak, kaip norisi atgal į Rusijos glėbį!
Didelį vaidmenį, realizuojant šį tikslą, įtvirtinantį Lietuvos valstybingumą, atliko ir asmenybės. Lietuvos Sąjūdžio ir mūsų dainuojančios revoliucijos vadovo prof.Vytauto Landsbergio, šviesaus atminimo diplomato Stasio Lozoraičio, Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus, garbingo Lietuvos vyro Lino Linkevičiaus, generolo Jono Kronkaičio, diplomatės Gintės Damušytės ir kitų oficialių Lietuvos žmonių, ryžtingai ir nuosekliai ėjusių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės įtvirtinimo keliu, vardai amžiams išliks Lietuvos istorijoje kaip negęstantys tautos švyturiai.
Šalia jų, neabejoju, į vieną gretą stos tautos diplomatė, Amerikos baltų laisvės lygos vicepirmininkė Angelė Nelsienė, tvirtai ir energingai įsijungusi į politinę veiklą šių dienų nepriklausomos Lietuvos atkuriamuoju laikotarpiu.


Vašingtonas (2)

JAV Lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimo dalyviai Lietuvos ambasadoje Vašingtone

Ir maža, ir jauna labai norėjau keliauti. Kai man buvo dvylika metų, svajojau turėti dešimt vaikų ir mokėti dešimt kalbų, kad galėčiau susikalbėti visame pasaulyje. Prisimenu, klūpiu atsilikusi kolchozo cukrinių runkelių vagoje, baisus karštis, skauda pirštų galus, atmuštus į perdžiūvusios žemės grumstus, o prieš akis - daug ilgų vagų, kurias reikės nuravėti. Seseriai, kuri jaunesnė už mane dvejais metais, einasi geriau - ji varo savo vagą kartu su mama. Aukštai virš galvos skrenda rusų lėktuvas. Jeigu juo skristų Chruščiovas ir čia lauke nukristų jo lėktuvas, o aš jį išgelbėčiau, - svajoju, - atsidėkodamas jis man leistų važinėti po visą pasaulį. Matyt, aš tada jau žinojau, kad išvažiuoti į užsienį lietuviams draudžiama…
Taip mąsčiau pakeliui iš Pitsburgo į Vašingtoną. Nei prieš dviedešimt, nei prieš dešimt metų nebūčiau drįsusi pasvajoti, kad važiuosiu tais nuostabiai gražiais, banguotais, lapuočių miškų kilimu apaugusiais Pensilvanijos keliais ir ieškosiu senųjų lietuvių pėdsakų… Jungtinės Amerikos Valstijos prieš trejus metus buvo pirma Vakarų valstybė, kurią pamačiau. Nes man, laisvai žurnalistei, kuri nedirbo valdiško darbo ir gyveno tik iš honoraro, apie išvažiavimą į užsienį iš sovietinės Lietuvos negalima buvo ir svajoti. Norėdamas išvažiuoti, turėjai gauti darbovietės profsąjungos rekomendaciją, o aš jos negalėjau gauti, nes buvau „veltėdė“ - toks buvo mano statusas (nors gyvenau pusbadžiu).