Siaubingi istoriko „įsitikinimai“

Civilizuotoje Vakarų visuomenėje teigiama ir psichologų bei sociologų tyrimais patvirtinta, kad vienas pagrindinių valstybės garantų yra jos piliečių tautiškas sąmoningumas. Jo stoka yra priežastis nesuvokimo savo pareigų nei tautai, ne valstybei, pagarbos bei meilės tautinei kultūrai ir tautos istorinei praeičiai neturėjimas. Toks savo tautos vardo naudotojas bjauroja tautos ir valstybės įvaizdį ir žlugdo pačią valstybę.
Kaip sąmoninga lietuvė patriotė ir tikinti katalikė, išpažįstanti Dievo Žodį - Tiesą, Gėrį ir gyvenimo Grožį, negaliu tylomis priimti Lietuvos istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Liudo Truskos „istorinio nusišnekėjimo“ kalbą, pasakytą pernai rugsėjį akademinės konferencijos metu Varšuvoje. Perskaičius tos konferencijos aprašymą, rašytą konferencijos dalyvio R.Čekučio („Atgimimas“, 2002 09 21), apėmė siaubas. Užgavo tautiškus mano jausmus, kurie buvo išugdyti lietuviškos mokyklos dar prieš 1940-uosius laisvoje Lietuvoje.
Gyvenimui taip susiklosčius, teko palikti Lietuvą 1944-aisiais ir gyventi svetimame, bet laisvame krašte, JAV. Visa savo dvasine esybe nebuvau (kaip ir visi išeivijoje) niekada nutolusi nuo savo Tėvynės, jaučiau didelę pagarbą Tėvynėje kovojantiesiems už laisvę, didelį skausmą už okupanto daromą skriaudą tautos gyvenimui ir stengėmės visi, kuo ir kaip, pagelbėti siekiantiesiems laisvės.
Būdama mokytoja, visą savo laiką ir darbą (per 50 metų) atidaviau augančios lietuvių kartos auklėjimui lietuviškoje mokykloje, ateitininkų jaunimo organizacijoje, vasaros stovyklose. Skiepijau meilę tėvų kraštui, jo kalbai ir tautinei kultūrai ir mokiau būti garbingais savo tautos vaikais JAV – įvairių tautų šalyje. Nutautėjimo katile, ne prievartiniame, bet laisvu asmeniniu pasirinkimu, tautai ir valstybei „pradingsta“ ne vienas. Todėl mes, mažos tautos vaikai, stengėmės išsilaikyti ir išlaikyti augančią kartą tautai, būdami svetimoje, ne savo tautos arimų, žemėje.
Grįžome į „savų arimų“ žemę 1997 metais ir patyrėme nemažai mums nesuprantamų gyvenimo reiškinių. Juos bandėme ir bandome suprasti. Bet, po konferencijos aprašymo Varšuvoje, kurią organizavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, L.Truskos, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, „įsitikinimai“ tiesiog sukrėtė. Anot konferencijos aprašymo autoriaus R.Čekučio, L.Truska“… susirinkusiai visuomenei pristatė Lietuvą kaip nusikaltėlių bei kolaborantų kraštą, tik svajojančių dar kartą nusimaudyti „žydų ir lenkų kraujo jūroje“.
Istorikas išreiškė daug savo „įsitikinimų“, kuriais, atrodo, siekta sumenkinti ir suniekinti tautos istorinę praeitį. Jo „įsitikinimu“, lietuvių genocido nebuvo, nes buvo tik žydų genocidas; nebuvo antinacinės rezistencijos… „iš esmės kariavo Vokietijos pusėje“. L.Truskos tvirtinimu, buvo „nepavykęs 1941 m. birželio 23 d. antisovietinis sukilimas, kuris užsibaigė žydų skerdynėmis, beprasmis pokario partizanų karas; į žydų kraujo jūrą įmerktos tūkstančių lietuvių rankos“ ir t.t. Tikras siaubas įvykių terminologijoje ir tautos istorijoje!
Koks skausmingas tautai istoriko nuvertinimas, tautos kovos už laisvę ir iškentėtas kančias, pavadinant tai tik kultu ir, anot jo, „tas populiarus kultas yra didžiausia kliūtis blaiviam istorijos suvokimui“.
Taigi bandant suprasti visus išreikštus „įsitikinimus“, kyla klausimas istorikui - kas kliudo šiandien pačiam istorikui blaiviai suvokti istoriją?
Kalboje jis nepamini nei pirmo masinio tautos genocido, įvykdyto 1941 m. birželio 14-17 d., nei tūkstančių rankų, teikusių pagalbą savo kaimynams, valstybės piliečiams, žydams, naujųjų okupantų nacių žudomiems ir savo gyvybe rizikuojant, neišryškino nacių talkininkų kaip tautos išgamų, stokojančių tautiškos savigarbos ir artimo meilės, bet kalbėjo apie tautą bendrai. Kad tiek tūkstančių žudikų, tautos išgamų, būtų buvę krikščioniškoje ir katalikiškoje Lietuvoje prieš sovietų okupaciją, negali tikėti. Gal sovietų okupacijos metai suspėjo jų tiek „prigaminti“, nes žmogus be Dievo gali virsti ir žvėrimi, tą mes patiriame ir šiandien Lietuvoje iš detaliai spaudoje aprašomų nusikaltimų.
Minėdamas 1941 metų birželio antisovietinį Tautos sukilimą, istorikas akcentuoja jį kaip „nepavykusį, kuris baigėsi žydų skerdynėmis“. Koks įžūlus ir tendencingas pareiškimas - suponuoti Tautos antisovietinį sukilimą su įvykiais, nieko bendra neturinčiais su sukilimo tikslu. Pasinaudojus Antrojo pasaulinio karo pradžia ir sovietų kariuomenės suirute, pasimetimu Lietuvoje, sukilimas buvo sėkmingas: sovietai, pajutę vieningą lietuvių tautos valios jėgą, bėgte bėgo iš Lietuvos, palikę daug ir savo karinės amunicijos. Tauta po masinio žmonių trėmimo į Sibirą žaibo greitumu susivienijo vienam tikslui - išvyti iš savo žemės tautos duobkasius. Žydų skerdynės buvo nacių pradėtos Lietuvoje ir jų užbaigtos „Drang nach Osten“ kelyje.
L.Truska tikina, kad lietuvių tautos genocido nebuvo, „buvo žydų genocidas“. Pasiėmiau Oksfordo žodyną, įsitikinti žodžio „genocidas“ reikšme. Jame rašoma: „Genocidas - tai iš anksto apgalvotas sprendimas sunaikinti atskirus asmenis ar net visą tautą iki šaknų“. Tą sovietų sprendimą mūsų tauta patyrė. Su pirmaisiais sovietų žingsniais į Lietuvą jau buvo graibstomi įtakingieji asmenys, o vėliau, palaipsniui, kiti, apkaltinti liaudies priešais, kol galiausiai atėjo ir 1941 m. birželio 14-17 d. – Tautos genocido diena. To tikrai istorikas negali paneigti. O gal, L.Truskos „įsitikinimu“, nebuvo ir sovietų okupacijos?
Tuo pačiu patikrinau ir žodžio Holocoust reikšmę Oksfordo žodyne: „Holocoust - tai nacių masinis žydų tautos naikinimas nuo 1939 metų iki 1945 metų. Graikų k.holos - visas, coustos - sudegintas“. Ir tai tiesa, skaudi tiesa pasauliui, kurios niekas negalėtų net drįsti paneigti. Bet lietuviai ten neminimi. O gal istorikas numato žodį lietuviai įtraukti į žodynuose esantį „holokaustas“ aiškinimą?..
Neramina L.Truskos pareiškimas, kad „XX a. vidurys lietuvių tautos istorijoje yra gili duobė…“ ir, žinoma, istoriko „įsitikinimu, ją iškasė Tautos sukilimas ir beprasmis partizanų karas“. Ir vėl kyla klausimas: ar kovą už žmogaus teisę gyventi laisvėje ir už savo valstybės suverenumą galima vadinti beprasme? Peršasi mintis, kad, smerkiant savo tautos istorinę praeitį, niekinant kovotojų kančias ir mirtį už laisvę, paneigiant genocidą ir paniekinant Tautos sukilimą, bandoma pateisinti gyvenimą prisitaikiusiųjų okupantų sistemai ir kooperavimąsi su tautos pavergėjais.
Tauta 50 metų gyveno nelaisvėje, pavergta. Vieni kovojo, kentėjo ir žuvo siekdami laisvės, kiti pagal savo „įsitikinimus“ prisitaikė, susitaikė ir gyveno. Kai kurie, net užmiršę savo tautybę ir pilietybę, įsijungė į bendrą „plačiosios tėvynės“ kelią, ir ne vienas iš jų, tapęs stribu, vertė į duobę ir savus brolius.
Pasakyti, kad „XX amžiaus vidurys lietuvių istorijoje yra gili duobė“, didelė netiesa, nes „gilios duobės“ atsiradimu reikia laikyti XX a. pradžią - 1917 metų komunistų revoliuciją Rusijoje. Ši „duobė“ vis platėjo ir gilėjo. Į ją „duobės pradininkai“ Leninas ir Stalinas guldė visus, kurie nebendradarbiavo su „duobkasių“ idėjomis.
Tie XX amžiaus duobkasiai 1940 m. birželio 15 d. „įsikasė“ ir mūsų krašte. Jau pirmomis savaitėmis pradėjo kasti duobes ir „guldyti“ pačius geriausius ir aktyviausius tautos intelektualus, pavyzdinius žemdirbius - ūkininkus, apkaltindami juos „liaudies priešais“ ir buržujais.
Neseniai dienraštyje „The New York Times“ (2002 10 20) pasirodė svarbus straipsnis apie komunistų represijų Rusijoje mastą „As its post is exhumed, Russia turns away“ -„Kaip atkasama jos praeitis, Rusija nusigręžia“. Straipsnio autorius Steven Lee Meyers kalbasi su Rusijoje veikiančios istorinės rusų praeities tyrimo organizacijos „Atmintis“ Sankt Peterburgo skyriaus vadove geologe Irina A.Flige, kuri su tyrinėtojų grupe dirba Sankt Peterburgo ir Maskvos pietinėse dalyse, atkasinėdami kapavietes, tiksliau, duobes. Ji duoda iškasamųjų skaičių ir mirties laikotarpį, kuris siekia 1917 metus ir … iki Stalino mirties. Apgailestauja, kad vyriausybės archyvai uždaryti jiems ir klasifikuojami kaip valstybinė paslaptis. „Posovietinė Rusijos visuomenė nepasikeitusi, - sako Irina A.Flige, – dėl jos pasyvumo V.Putinui pavyko palikti sovietų eros himną, tik su naujais žodžiais, o Maskvos mero J.Lužkovo pasiūlymas grąžinti sovietų saugumo policijos įkūrėjo Felikso Dzeržinskio paminklą į Lubiankos aikštę, prieš FSB įstaigą, kuri yra KGB ir NKVD įpėdinė, susilaukė tos posovietinės Rusijos visuomenės pritarimo“.
Tyrinėtojų apskaičiavimais, milijonai žmonių buvo išžudyta, apkaltinant politiniais motyvais, ir milijonai ištremti ar pasodinti į kalėjimus. Bet nė vienas dalyvavusiųjų pokalbyje su straipsnio autoriumi nepaminėjo rusų tautos, visi kaltino komunistus, tai jie vykdė visus kriminalinius nusikaltimus.
Tą straipsnį prisiminiau, perskaičiusi L.Truskos „įsitikinimus“, kuriuose viso blogio mūsų tėvynėje kaltininkas yra lietuvių tauta. Neakcentuojami sovietiniai okupantai nei žydų tautos naikinimo kaltininkai - naciai, mūsų tautos pavergėjai, o, pasak istoriko L.Truskos, okupantams talkino tauta, bet ne išgamos.
Tauta turėtų jaustis labai įžeista. VDU senatas neturėtų laikyti profesoriaus, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomo, kad dėstytų mūsų jaunajai kartai savo įsitikinimus ir klaidintų jaunimą bei „perdirbtų“ Lietuvos istoriją.
Istorikų draugijos garbės teismas (jei toks yra) turėtų reikalauti iš savo nario atsiprašyti už istorikų draugijai užtrauktą „istorinę“ gėdą ir atimti nario identifikacijos pažymėjimą, jei tai praktikuojama.
Kolegų tyla ir viešo paaiškinimo stoka visuomenei, kodėl narys taip pristatė „istorinę tautos praeitį“, yra pritarimas L.Truskos „įsitikinimams“, o tai parodo ir lietuvių tautos posovietinės visuomenės dvasinę būklę.

Jadvyga DAMUŠIENĖ,
viena Lietuvos „intelektualų“
nuvertintų patriotų

© 2003 "XXI amžius"