Lobynas, ženklinantis žmogiškąjį
grožio, tobulumo ir prasmės siekį
|
Ant knygos Vilniaus Katedros
lobynas pasirašo vienas jos sudarytojų Lietuvos dailės
muziejaus direktorius Rimantas Budrys
Ričardo Šaknio nuotrauka |
Kiekvienoje valstybėje yra įvykių,
kurie pažymimi ypatingos svarbos ženklu. Turbūt nesuklysime pasakę,
kad tokiu įvykiu buvo 1999 metais Vilniuje, Taikomosios dailės
muziejuje, atidaryta paroda Krikščionybė Lietuvos mene, sukaupusi
neįkainojamą nacionalinį sakralinio meno lobyną, kurio vertė matuojama
ne tik tautinės dailės, bet ir europiniu mastu paroda įrodė,
kad istorijos eigoje Lietuva tapo europinio lygio krikščioniška
valstybe. Meninė parodos ekspozicija yra nuolat atnaujinama, papildoma
naujais eksponatais, o neseniai mus pasiekė dar vienas su šia
paroda susijęs įvykis knygos Vilniaus Katedros lobynas išleidimas.
Sausio pabaigoje Kaune, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniame
muziejuje-bute, vyko vakaras, skirtas minėtai knygai pristatyti.
Muziejaus direktorė, žurnalistė ir biografė Irena Petraitienė
pokalbiui pakvietė knygos sudarytojus: Lietuvos dailės muziejaus
direktorių Rimantą Budrį, Vilniaus paveikslų galerijos vedėją
Vytautą Balčiūną, sakralinio meno žinovę dr. Gražiną Martinaitienę
bei istoriką dr. Vidą Dalinską. Ypatingasis vakaro svečias buvo
Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Į pokalbį įsiliejo ir
fleitos garsai, skleidžiami muzikos magistrės L.Gomolickaitės.
* * *
Viešpatį šlovinkim fleitom!
- psalmės žodžiais vakarą pradėjo I.Petraitienė, įvesdama susirinkusiuosius
į sakralumo atmosferą ir taip pranešdama, kad bus kalbama ne apie
bet ką, o apie sakralinį meną, kurio paskirtis per grožį artinti
mus prie Dievo. Gal todėl vakare nebuvo skaičiuojama ir suvedinėjama
statistika ar įdėtas triūsas, o tiesiog buvo džiaugiamasi jau
padarytu dideliu darbu, kurio pradžia prasidėjo parodos rengimu,
o pabaiga tęsis ilgai, nes, anot istoriko V.Dalinsko, darbo, atsekant
lobyno istoriją, užteks dar šimtus metų.
Su dideliu pasididžiavimu I.Petraitienė savo mintimis apie knygos
ir parodos ištakas pakvietė pasidalyti Krikščionybė Lietuvos
mene iniciatorių, kaip pati jį pavadino, menininką, maestro R.Budrį.
Svarbiausia, anot jo, turėti gerą idėją ir projektą. Juk Lietuva
- krikščioniškas kraštas, turintis turtingą kultūros paveldą.
Krikščioniška kultūra į Lietuvą atkeliavo dar Mindaugo laikais.
Nuo to meto mūsų kraštą pasiekė krikščioniškos tradicijos, o kartu
ir sakralinis menas. Muziejaus projektas ir buvo kuo plačiau parodyti
sau ir pasauliui, kokius sakralinio meno turtus turi Lietuva.
Tokia yra muziejaus paskirtis saugoti ir parodyti žmonėms nacionalinį
kultūros paveldą. Tokia yra ir visų muziejininkų kasdienė priedermė,
- sakė Lietuvos dailės muziejaus direktorius. Jo žodžiais tariant,
minėtasis projektas Atgimimo laikais buvo dvasinio atsinaujinimo
ir sustiprėjimo pradžia. Labai džiugu, kad atsirado žmonių, kurie
tai suprato ir parėmė projektą.
R.Budriui buvo malonu pranešti, kad parodos pradžia prasidėjo
Kaune, kai buvo gautas kardinolo V.Sladkevičiaus (jo vardas pristatant
knygą buvo dažniausiai minimas, jam ir buvo dėkojama) sutikimas
bei padrąsinimas. Artėjant Kristaus gimimo 2000 metų jubiliejui
bei Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto ir karūnavimo 750 metų
sukakčiai buvo pradėta rimtai rengtis parodai. R.Budrys prisiminė,
kad, dar berengiant parodą, daugelis stebėjosi, kad Lietuvos kultūrinis
paveldas savo meniniu lygiu ir verte nė kiek nenusileidžia kitų
Europos valstybių kultūriniam palikimui. Kai iš Prancūzijos,
Lijono miesto, atvažiavo menotyrininkai ir pamatė mūsų liaudies
meną, jie buvo labai nustebę, kad lietuviai nesuvokia, kokių turtų
jie turi. Etninis mūsų sakralinio meno paveldas, kaimiškoji mūsų
sakralinio meno kultūra Europos kontekste yra tikrai vertinga,
užtikrino Lietuvos dailės muziejaus direktorius.
Šiemet sukanka penkiolika metų, kai buvo grąžinta Vilniaus Arkikatedra.
Po sugrąžinimo prasidėjo rimtas darbas:: buvo sudėtos granitinės
grindys, sutvarkytos sakyklos, atstatytas vyskupo sostas, kartu
imta ieškoti ir restauruoti meno kūrinius. Arkikatedrą buvo nutarta
sutvarkyti iki vasario 16 dienos. Prie visų šių darbų daug prisidėjo
arkivyskupas J.Steponavičius, klebonas mons. K.Vasiliauskas.
O kas suskaičiuos, kiek žmonių prisidėjo rengiant parodą ir knygą!
Labai gražiai pastebėjo vakare kalbėjusi sakralinio meno žinovė
dr. G.Martinaitienė: Tas, kuris atvers šią knygą, turėtų pagalvoti,
kad ją kūrė šimtai tūkstančių žmonių. Tie žmonės tai auksarankiai,
kurie Lietuvos menui paskyrė tai, ką sugebėjo išausti, nutapyti,
nulipdyti, išdrožti ar išlieti. Jų pavardžių mes nežinome, bet
jie išliko savo kūriniais. G.Martinaitienė paminėjo ir dvasininkus,
kurie įvairiais istorijos laikotarpiais darė viską, kad minėtosios
vertybės nebūtų sunaikintos, jas slėpė ir saugojo. Be jų, dar
yra darbui atsidavę žmonės, vyrai, kuriuos menotyrininkė juokaudama,
bet su meile pavadino Budrio berniukais. Tai jie išmušinėjo
pinigų ir Lietuvos dailės istorijoje užvirė tikrą košę. Neužmiršti
buvo ir kauniečiai, prisidėję prie viso šio judėjimo.
Vakare kalbėjęs istorikas V.Dalinskas pažymėjo, kad Lietuvos meno
istorija yra didžia dalimi bažnytinio meno istorija. Tai, kad
sakralinis menas išliko iki šių dienų, yra Bažnyčios nuopelnas.
Pačiomis nepalankiausiomis istorinėmis sąlygomis Bažnyčia saugojo
Lietuvos kultūros paveldą.
Šiandien vis dar mėginama atsekti lobyno slapstymo istoriją, kuri
prasidėjo nuo XVII a. vidurio ir baigėsi mūsų dienų Atgimimo įvykiais.
Istorikas ypač akcentavo sakralinio meno svarbą mūsų laikais .
Jis pastebėjo, kad lobyno vertybės šiandien ypač aktualios integruojantis
į Europos Sąjungą. Europa nuo gotikos iki šių dienų per religinio
meno vertybes atpažįsta save. Būtent per šias vertybes mes galime
identifikuotis su Europos kultūra.
Savo mintimis pasidalyti pakviestas Vilniaus paveikslų galerijos
vedėjas V.Balčiūnas akcentavo meno vertybių ryšį su pačiu žmogumi,
su jo tikėjimo ir prasmės paieškomis. Prie tikėjimo žmogus priartėja
per grožį, kuris sujungia jį su prasmės pasauliu. Tai tikri dalykai,
vedantys žmogų į metafizinę gelmę, į tai, kas žmogui yra brangiausia
ir švenčiausia. V.Balčiūnas kalbėjo, kad reikia daryti tai, kas
svarbu sau ir kitiems. Iš to išauga bendri veiksmai ir pasitikėjimas
vieni kitais. Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas negailėjo gerų
žodžių ir Kauno arkivyskupijos muziejaus darbuotojams, jų kūrybinei
energijai ir išreiškė viltį kada nors pamatyti Kauno sakralinio
meno lobyną. Juk, anot jo, visi dėsningumai įvyksta per atsitiktinumus.
Arkivyskupas S.Tamkevičius dėkojo už gerus žodžius kauniečiams
ir neslėpė, kad Kauno arkivyskupijos muziejus taip pat šį bei
tą turi. Anot arkivysk. S.Tamkevičiaus, visi esame Lietuvos vaikai,
paveldėję gilias šios žemės šaknis. Didysis šių dienų rūpestis
išmokyti jaunąją kartą perimti šias vertybes.
Jaunosios kartos dvasiniu auklėjimu buvo susirūpinęs ir kun. prof.
A.Žygas, kuris kalbėjo, kad reikia supažindinti jaunuomenę su
sakralinėms vertybėms, kartu lankant parodą ar vartant knygą,
parodyti, kaip žmonės Lietuvoje mylėjo Dievą, reikia uždegti bei
skatinti norą pažinti tautos kultūrinį ir dvasinį paveldą. Juk
nuo jaunimo priklausys visos tautos ir valstybės ateitis.
Norėčiau pacituoti V.Adamkaus žodžius: Vilniaus Katedros lobyno
vertybės mums primena Lietuvos istoriją ne vien kaip kartų ir
kovų virtinę, bet ir kaip laiką, ženklinantį žmogiškąjį grožio,
tobulumo ir prasmės siekį. Lobynui skirtas leidinys šiandien žymi
tęsiamą Bažnyčios ir valstybės dialogą. Toks dialogas būtinas
ir dabarties Lietuvai, ir mūsų visuomenės ateičiai, jos kultūrinės
tapatybės išsaugojimui, dvasiniam atsinaujinimui. Katedros lobynas
ne tik istorinės relikvijos, bet ir mus visus dvasiškai stiprinantys
ir taurinantys kūriniai. Belieka pridurti: knyga jau išleista,
tad imkite ją ir skaitykite.
Lina KLUSAITĖ
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"