Atnaujintas 2003 m. sausio 29 d.
Nr.8
(1112)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Susitikimai
Lietuva
Valstybė ir bažnyčia
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Proza
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pastabos paraštėse

Pasirodo, pelningiausiu verslu Lietuvoje tampa ne šešėlinė ekonomika, kontrabanda, valdininkavimas, o visiškai legaliai veikiančios vadinamosios viešųjų ryšių firmos, sugebančios faktiškai iš nieko padaryti bet ką. Ryškiausias pavyzdys - naujojo Prezidento rinkimai. Galima jau dabar griebtis už galvų, kokia lavina propagandinių balionų ir burbulų užgrius piliečius netrukus, nes faktiškai jau prasideda būsimojo Seimo rinkimų kampanija. Ir seni, ir nauji pretendentai jau dabar suka galvas, iš kur gauti pinigų savo reklamai. O pinigų reikės daug. Nes viešųjų ryšių kontoros, dar tebeskaičiuojančios gautus pelnus, be abejonės, gerokai padidins įkainius. Taigi jeigu ir į dabartinį Seimą sulindo daugelis „naujųjų lietuvių“, tai kitame tokių bus absoliuti dauguma. Ir visai nesvarbu, kad daugelis Seimo narių iš dyko buvimo prasimano įvairiausių pramogų. Vieni sukerta rankomis iš namo ir automobilio, kas laimės rinkimus, kitas nenuilstamai aiškina tautiečiams, kaip reikia gerti prancūziškus ir ispaniškus vynus, dar vienas neišlenda iš televizijų, aiškindamas etiketo taisykles, kaip valgyti tą ar kitą patiekalą. O viena parlamentarė netgi konkursą paskelbė, kviesdama vaikučius rašyti laiškus naujajam Prezidentui su patarimais, kaip valdyti Lietuvą.
Tiesa, yra toksai Politinių kampanijų finansavimo įstatymas, tačiau jis, kaip ir dauguma kitų, - popierinis. Netgi Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažįsta, kad politinė kampanija - labai plati sąvoka, todėl sunku nustatyti, kokia veikla laikoma politine, o kokia - ne. Tai reiškia, jog faktiškai neįmanoma sužinoti, kas ir kokiomis sumomis remia kandidatus į politinę valdžią. Ir kas gali, ranką prie širdies pridėjęs, tvirtinti, kad tie pinigai neateina iš Rusijos. Ir visai nesvarbu, kad Valstybės saugumo komiteto šefas Mečys Laurinkus, aiškiai pajutęs savo kėdės klibėjimą, atėjus naujajam Prezidentui gana arogantiškai atsiliepė į grupės Seimo narių konservatorių kreipimąsi bent jau pasidomėti, iš kokių šaltinių buvo finansuojama išrinktojo Prezidento rinkimų kampanija. Aišku, M.Laurinkus nebūtų išdrįsęs taip paniekinamai atsiriboti nuo tokio prašymo, jeigu apie tai būtų prakalbę kad ir socialdemokratai. Kodėl taip elgiamasi? Ogi labai paprastai - visos jėgos, pradedant neokomunistais ir baigiant įvairiausiais radikalais, nesibodint į kompaniją priimti ir tik popieriuje egzistuojančias grupeles - „tautos pažangiečius“ bei „respublikonus“, susijungė, siekdamos vieno tikslo - sunaikinti pagrindinę dešiniąją jėgą - Lietuvos konservatorius. Dar daugiau - tuo pačiu sukurstyti visuomenėje antiamerikietiškas nuotaikas. Tam imamasi primityviausių poveikio formų. Pasisakantys prieš euroatlantinę integraciją, ypač antiamerikietiškos orientacijos veikėjai, suvokdami, kad tokių politikų, kaip Seimo nario R.Pavilionio, nukreiptos prieš JAV kalbos mažai ką įtikina, imasi dar nuo sovietmečio įprastų „darbo žmonių“ laiškų. Vieną tokį, adresuotą naujajam prezidentui Rolandui Paksui, tariamai parašytą Šiaulių apskrities ūkininkų, žemės ūkio bendrovių vadovų ir žemdirbių organizacijų atstovų, paskelbė dienraštis „Lietuvos aidas“. Nors, tiesą sakant, tokio turinio paskvilis geriausiai tiktų „Opozicijos“ ar „Respublikos varpų“ puslapiams. Kreipimosi į R.Paksą autoriai savo du laikraščio puslapius užimančiame rašinyje vėl bando atkapstyti „Williams International“ „bylą“. Ir pavadinimas parinktas vos ne apokaliptinis: „Dėl 1999 10 29 sutarties su JAV kompanija „Williams International“ pripažinimo negaliojančia, Lietuvai padarytos žalos atlyginimo ir Nacionalinio tribunolo įsteigimo Lietuvos valstybės interesus išdavusiems asmenims teisti“. Įvardijami ir „nusikaltėliai“, kuriuos turi teisti tas tarptautinis (!) tribunolas. Tai visų pirma prezidentas V.Adamkus, ekspremjerai G.Vagnorius ir A.Abišala, Valstybės saugumo departamento vadovas M.Laurinkus, buvęs generalinis prokuroras K.Pėdnyčia, jo pavaduotojas K.Betingis, netgi „Ekskomisarų biuro“ prezidentas A.Sadeckas. Na ir, žinoma, V.Landsbergis, A.Kubilius, I.Degutienė, R.Juknevičienė, A.Stasiškis ir netgi dabartinis Seimo pirmininkas A.Paulauskas. Žodžiu, sąrašas ilgas. Dar daugiau, Interpolui siūloma išaiškinti ir buvusios JAV valstybės sekretorės M.Olbrait bei kitų JAV Valstybės departamento aukštų pareigūnų „pragaištingą veiklą“ ir t.t. Pasirodo, ir to dar maža. Raginama kuo skubiau kreiptis į JAV prezidentą, NATO generalinį sekretorių, Pasaulio prekybos organizaciją, Europos Sąjungą, kad Hagos tribunolo pavyzdžiu būtų sudarytas tarptautinis tribunolas, kuris teistų ne tik jau minėtus asmenis, bet ir… tarptautines pramonės, finansų bei verslo korporacijas, kurios esą vykdo genocido politiką „iš kolonijinio režimo išsivadavusiose ir besivystančiose šalyse“…
Gal ir nevertėtų kreipti dėmesio į tokias nesąmones, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tokie ir panašūs kreipimaisi pasirodo labai atsakingu visai Lietuvai momentu - gegužės 11-ąją įvyksiančiu referendumu dėl Lietuvos stojimo į ES. Tiems, kurie rašo ir skelbia tokius pareiškimus, absoliučiai nusispjauti į „Mažeikių naftą“ ar „Williams International“. Pagrindinis jų tikslas - atitolinti Lietuvą nuo euroatlantinių struktūrų. Kitokių tikslų neįmanoma įžiūrėti net ir per didinamąjį stiklą. Žiūrėkite, kokie tie vakariečiai nedorėliai, tik ir taikosi apiplėšti Lietuvą. O kas bus, kai tapsime ES dalimi, - baisu ir pagalvoti. Užplūs tie vakariečiai Lietuvą tarsi skėriai. Tik kažkodėl nesigirdėjo ir nesigirdi nė vieno balso prieš Rusijos kapitalą, tarsi rusai būtų labdaros dalytojai. Na, pavyzdžiui, kad ir monopolininkė „Jukos“, kurios beveik visi vadovai, kaip pranešė Lietuvos žiniasklaida, yra buvusio KGB veikėjai. Jos viceprezidentas Michailas Brudnas vos spėjo išreikšti nepasitenkinimą jau parengtu Lietuvos Vyriausybės sprendimu, kad eiliniams Lietuvos piliečiams būtų suteikta teisė važinėti ne „Mažeikių naftos“ gaminamu dyzelinu varomais automobiliais ir žiemą, kaip Premjeras bei visas Ministrų kabinetas nusprendė, kad Lietuvos automobilininkai privalo pilti į automobilių bakus tik „Jukos“ valdomos „Mažeikių naftos“ dyzeliną, o ne vadinamąjį arktinį. Taigi rusai, šį kartą M.Brudno asmenyje, dar kartą pademonstravo, kad neketina nė milimetru pailginti pavadžio, už kurio laiko pririšę nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę.
Tuo pačiu pasidarė labai aktyvūs sovietinių laikų šlovintojai. Aišku, kai kurie tai daro primityviai, tiesmukiškai. Kiti gi dedasi gudresniais, netgi Lietuvos nepriklausomybės šalininkais, bet „sielojasi“, kad Lietuva dabar viską privalo derinti su Briuseliu. Štai prof.Julius Pagirys aimanuoja, kad, prezidentui V.Adamkui vadovaujant, Lietuvoje militarizavimo politika tapo prioritetinė. Prof. J.Pagirys vos ne su ašaromis aprauda sovietinę Lietuvą, kuriai Rusija tik už 28 rublius tiekė tūkstantį kubinių metrų dujų, o už naftos toną tereikėjo mokėti 30 rublių. O esą žemės ūkio produkciją parduodavome brangiai. Deja, kai geriausia Lietuvoje pagaminta žemės ūkio produkcija iškeliaudavo po visą Rusiją, mūsų parduotuvėse jos nesimatė. O pigi nafta ir dujos buvo tiekiamos ne Lietuvai, nes tokios išvis nebuvo - buvo tik SSRS dalis. Ir tuos J.Pagirio išgirtuosius kelius, „Mažeikių naftą“, „Ignalinos AE“ SSRS statė ne Lietuvai. Negi šito iki šiol nežino habilituotas daktaras ir profesorius? J.Pagiriui labai nepatinka ir istoriko Arvydo Anušausko pastebėjimas, kad „Lietuva A.Sniečkaus administravimo metu patyrė milžiniškų nuostolių, o jos ūkis nukrito į XIX amžiaus lygį. A.Sniečkui Lietuvą galutinai integravus į sovietinę ekonomiką, mūsų šalies ekonominis atsilikimas nuo pasaulio buvo apie 20 metų“. Tuo tarpu J.Pagirys tuos metus vadina Lietuvos klestėjimo metais. Pasirodo, pagal mėsos ir smulkiojo cukraus gamybą, pieno primilžį, kiaušinių surinkimą vienam gyventojui 1980-1989 metais Lietuva lenkė JAV, Angliją ir Vokietijos Federacinę Respubliką. Iš to profesorius J.Pagirys daro išvadą: „Liberalioji demokratija neturi perspektyvos. Šaliai reikia kompetentingo, drąsaus vadovo“. Užuomina daugiau negu aiški.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija