Atnaujintas 2003 m. sausio 29 d.
Nr.8
(1112)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Susitikimai
Lietuva
Valstybė ir bažnyčia
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Proza
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žmogiškosios būties prasmės paieškų keliu

Pasirodė nauja, verta didelio dėmesio, religinių sonetų Lacrimos knyga „Irtis į gilumą“. Knyga įspūdinga ne tik savo išvaizda, M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis, bet ir minčių lobiais. Šis sonetų rinkinys - jau dešimtoji Marijos Katiliūtės-Lacrimos knyga, išleista Lietuvoje per Atgimimo ir nepriklausomybės metus. Iki tol ši tarp mūsų gyvenusi poetė mums buvo nežinoma; jos poeziją leido Australijoje, JAV, Brazilijoje, Kanadoje (be autorės vardo ar svetimiems priskiriant). Tenykščiai lietuviai, gėrėdamiesi jos žodžio skambumu, spėliojo, kas gi iš žinomų Lietuvos poetų - V.Mykolaitis-Putinas, K.Žitkus-Vincas Stonis ar dar kas - galėtų būti šios kūrybos autorius? Kad tai nauja, nežinoma poezijos Betliejaus žvaigždė - labai mažai kas težinojo.
Knygos „Irtis į gilumą“ pirmosiomis eilutėmis poetė mus nusiveda į M.K.Čiurlionio paveikslų galeriją ir pasako: …aš po salę vaikščiosiu viena. Gerai, drauge su M.K.Čiurlioniu mes pabūkime kamputyje - šventovėje. Šventovėje, nes čia viskas mintį kelia aukštyn.
Poetė ilgai - metais vaikšto nuo vieno paveikslo prie kito, nuo vieno ciklo prie kito. Jos sonetų amžius siekia nuo 1968 iki 2002 metų. Ji neskuba: kiekvieną paveikslą turi išmąstyti, praleisti pro savo - Dievo vaiko - širdies prizmę ir tik tada eiti prie kito. Kiekvieną išmąstymą - sonetą Lacrima baigia dviem paveikslo sukeltų minčių eilutėmis, pažerdama Gyvenimo deimantų rieškučias, nukreipdama mūsų žvilgsnį į Gyvenimo švyturį ar tamsą perskrosdama Tiesos žaibu. Visi sonetai - ne tik poezija, bet ir malda.
M.K.Čiurlionio paveikslai - ne tiek (ir ne tik) pasigėrėjimą kelia, bet ir verčia mąstyti, žvelgti gilyn. Todėl ir Lacrima į juos žvelgia ne tik pasaulėjautos, bet ir pasaulėžiūros akimis: prieš ją iškyla žmogaus būties fizinio ir dvasinio prieštaringumo problemos - jo trapumo ir amžinumo, purvinumo ir tyrumo, mirties ir nemarumo, žemės traukos ir veržimosi į Dievą. Kuo stipresnė žmogaus prigimtis, tuo labiau jame susikerta šie prieštaringumai. Gerasis ir maištingasis angelai gyvi mumyse. Troškimas visa pažinti, visa pasiekti - net Amžinybę ir Begalybę - nėra iš esmės blogas. Priešingai, tai veržimasis Dievop, kuris yra šių žmogiškai Gėriu ir Grožiu įvardytų dimensijų šaltinis ir pilnatvė; kvailystė pervertinti save ir tartis visa tai suvokus ar pasiekus - tapti maištinguoju angelu. Begalybės, Amžinybės link galima tik veržtis, o pasiekti… Mūsų pastangas įvertins Viešpats. Tačiau žmogaus žemiškojo kelio prasmė ir yra šiame kilime, o kitaip tariant, „iriantis į tiesos gilumą“.
M.K.Čiurlionio paveikslai veda poetę tuo nesibaigiančiu žmogaus būties prasmės paieškų keliu. Veda ji ir mus: nuo pasaulio Kūrėjo - „Rex“ apmąstymo iki „Laidotuvių simfonijos“. Šiame kely telpa ne tik žmogaus, bet ir Visatos problema.
Daug poetų stovėjo ir mąstė prie šių paveikslų; Lacrima į juos žvelgia nauju žvilgsniu: „ per juos“. Ji gyva, ji jautri, ji visa regi ir žmogiškai išgyvena. „Jūros sonatai“ atsiliepia žodžiais:

Audrota jūra, man ne tu baisi! -
Manęs nežudo stichijos verpetai.
Audringa jūra!… Tu - many esi!
Tu - dūžtančių vilčių ir skausmo metai.

O „Saulės sonatoje“ nuščiūva:

Kokia tyla!… Sustingęs varpas tyli.
Karaliai miega, amžių užmiršti –
…ir nulenkia galvą pažintai tiesai:
Kas kartą gimė - mirčiai nusilenkia,
Nutyla meilės ir džiaugsmų varpai…

Poetės mąstymuose prie M.K.Čiurlionio paveikslų nauja tai, kad ir pienės pūkas, ir audros šokdinami laiveliai jai ne vien šios žemės - praeinamybės ženklai: visur ir visada ji regi, jaučia harmonijos, stichijos ir palaimingos tylos Kūrėją - Dievą. Jame - Visatos ir žmogiškosios būties įprasminimas. Todėl jai žmogiškosios būties laiko tėkmė - ne kritimas į nebūtį, o kelionė į Amžino Pavasario namus… („Pavasario sonata. Allegro“).
Knygos pabaigoje talpinamuose sonetuose „Miško muzika“, „Saulėlydis“ posmai suskamba fortissimo: atrodo, ištiesia mums poetė savo iškentėtus apmąstymus virpančia ranka ir taria: „Skaitykite…“. Bet ar suprasime? Pasiguodžia: Supras.. gal medis - žalias po audros („Miško muzika“). O „Saulėlydyje“ rašo:

…Diena išties juk buvo nuostabi!
O po nakties - visad išaušta Rytas!

Labai dažnai Lacrimos žvilgsnis atsiremia į mirtį. Bet mirtį ji priima ne kaip Grožio, Gėrio, Tyrumo baigtį. Žvelgdama į paveikslus, ji mąsto: vasaros grožis nežūsta - po žiemos vėl ateina žydinti vasara. Nejaugi tyriausi sielos troškimai baigsis mirtimi?! Ne, tai prieštarautų gamtai ir žmogaus būties šauksmui. Šias gilias filosofines mintis Lacrima perteikia subtiliausiu - poezijos - žodžiu. Tai nauja mūsų poezijoje.
Myriop mes einame visi. Tik vieni dalydami, degdami ir sudegdami, kiti gi - siurbdami į save žemę ir ja virsdami. „Išsipildymo“ giesmė - krikščioniškąja meile degančiųjų giesmė. Ir jų žemiškasis virtimas pelenais – ne juoda neviltis, o grįžimas į Amžinos Būties gelmes („Zodiakas - Svarstyklės“). Čia mus poetė kviečia į tikrąjį optimizmą.
Knyga „Irtis į gilumą“ vertinga ne tik poetės giliaminčiais sonetais, bet ir gražiomis M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis: prie kiekvieno soneto - jį pagimdęs paveikslas. Todėl, perskaitęs sonetą, kitaip išvysti M.K.Čiurlionio paveikslo neišsemiamas gelmes, atrandi naujus polėkius ir pagarbini Gyvybės ir Mirties (kuri veda į Gyvenimą) Viešpatį šlovinimo himnu.
Šia knyga poetė mums atiduoda savo dvasios patirtį: paimkime į rankas knygą ir kartu su autore mąstykime. Kiek jėgų ir tvirtumo atrasime, kai, mūsų dienomis siaučiant „Jūros sonatos“ audrai, mūsų laivelį laikys Valdovo ranka! O kai skambės „Laidotuvių simfonijos“ varpai, paguos tikėjimas, jog:

Tokia žmogaus likimo paslaptis:
Jį veda į Gyvenimą… mirtis!

Irkimės kartu į gilumą, mąstykime… Savąjį rinkinį poetė pavadino „Irtis į gilumą“. Taip, tai M.K.Čiurlionio ieškojimų - Rex, Pavasario, Saulės, Žvaigždžių, Jūros sonatų, Laidotuvių simfonijos, Pasaulio sukūrimo - tąsa: irtis į Tiesos gelmes ir kilti aukštyn, giedant himną Pasaulio ir mūsų visų Kūrėjui ir Viešpačiui.

Algimantas ŽILINSKAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija