Žmogiškosios būties prasmės
paieškų keliu
Pasirodė nauja, verta didelio
dėmesio, religinių sonetų Lacrimos knyga Irtis į gilumą. Knyga
įspūdinga ne tik savo išvaizda, M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis,
bet ir minčių lobiais. Šis sonetų rinkinys - jau dešimtoji Marijos
Katiliūtės-Lacrimos knyga, išleista Lietuvoje per Atgimimo ir
nepriklausomybės metus. Iki tol ši tarp mūsų gyvenusi poetė mums
buvo nežinoma; jos poeziją leido Australijoje, JAV, Brazilijoje,
Kanadoje (be autorės vardo ar svetimiems priskiriant). Tenykščiai
lietuviai, gėrėdamiesi jos žodžio skambumu, spėliojo, kas gi iš
žinomų Lietuvos poetų - V.Mykolaitis-Putinas, K.Žitkus-Vincas
Stonis ar dar kas - galėtų būti šios kūrybos autorius? Kad tai
nauja, nežinoma poezijos Betliejaus žvaigždė - labai mažai kas
težinojo.
Knygos Irtis į gilumą pirmosiomis eilutėmis poetė mus nusiveda
į M.K.Čiurlionio paveikslų galeriją ir pasako:
aš po salę vaikščiosiu
viena. Gerai, drauge su M.K.Čiurlioniu mes pabūkime kamputyje
- šventovėje. Šventovėje, nes čia viskas mintį kelia aukštyn.
Poetė ilgai - metais vaikšto nuo vieno paveikslo prie kito, nuo
vieno ciklo prie kito. Jos sonetų amžius siekia nuo 1968 iki 2002
metų. Ji neskuba: kiekvieną paveikslą turi išmąstyti, praleisti
pro savo - Dievo vaiko - širdies prizmę ir tik tada eiti prie
kito. Kiekvieną išmąstymą - sonetą Lacrima baigia dviem paveikslo
sukeltų minčių eilutėmis, pažerdama Gyvenimo deimantų rieškučias,
nukreipdama mūsų žvilgsnį į Gyvenimo švyturį ar tamsą perskrosdama
Tiesos žaibu. Visi sonetai - ne tik poezija, bet ir malda.
M.K.Čiurlionio paveikslai - ne tiek (ir ne tik) pasigėrėjimą kelia,
bet ir verčia mąstyti, žvelgti gilyn. Todėl ir Lacrima į juos
žvelgia ne tik pasaulėjautos, bet ir pasaulėžiūros akimis: prieš
ją iškyla žmogaus būties fizinio ir dvasinio prieštaringumo problemos
- jo trapumo ir amžinumo, purvinumo ir tyrumo, mirties ir nemarumo,
žemės traukos ir veržimosi į Dievą. Kuo stipresnė žmogaus prigimtis,
tuo labiau jame susikerta šie prieštaringumai. Gerasis ir maištingasis
angelai gyvi mumyse. Troškimas visa pažinti, visa pasiekti - net
Amžinybę ir Begalybę - nėra iš esmės blogas. Priešingai, tai veržimasis
Dievop, kuris yra šių žmogiškai Gėriu ir Grožiu įvardytų dimensijų
šaltinis ir pilnatvė; kvailystė pervertinti save ir tartis visa
tai suvokus ar pasiekus - tapti maištinguoju angelu. Begalybės,
Amžinybės link galima tik veržtis, o pasiekti
Mūsų pastangas
įvertins Viešpats. Tačiau žmogaus žemiškojo kelio prasmė ir yra
šiame kilime, o kitaip tariant, iriantis į tiesos gilumą.
M.K.Čiurlionio paveikslai veda poetę tuo nesibaigiančiu žmogaus
būties prasmės paieškų keliu. Veda ji ir mus: nuo pasaulio Kūrėjo
- Rex apmąstymo iki Laidotuvių simfonijos. Šiame kely telpa
ne tik žmogaus, bet ir Visatos problema.
Daug poetų stovėjo ir mąstė prie šių paveikslų; Lacrima į juos
žvelgia nauju žvilgsniu: per juos. Ji gyva, ji jautri, ji visa
regi ir žmogiškai išgyvena. Jūros sonatai atsiliepia žodžiais:
Audrota jūra, man ne tu baisi!
-
Manęs nežudo stichijos verpetai.
Audringa jūra!
Tu - many esi!
Tu - dūžtančių vilčių ir skausmo metai.
O Saulės sonatoje nuščiūva:
Kokia tyla!
Sustingęs varpas
tyli.
Karaliai miega, amžių užmiršti
ir nulenkia galvą pažintai tiesai:
Kas kartą gimė - mirčiai nusilenkia,
Nutyla meilės ir džiaugsmų varpai
Poetės mąstymuose prie M.K.Čiurlionio
paveikslų nauja tai, kad ir pienės pūkas, ir audros šokdinami
laiveliai jai ne vien šios žemės - praeinamybės ženklai: visur
ir visada ji regi, jaučia harmonijos, stichijos ir palaimingos
tylos Kūrėją - Dievą. Jame - Visatos ir žmogiškosios būties įprasminimas.
Todėl jai žmogiškosios būties laiko tėkmė - ne kritimas į nebūtį,
o kelionė į Amžino Pavasario namus
(Pavasario sonata. Allegro).
Knygos pabaigoje talpinamuose sonetuose Miško muzika, Saulėlydis
posmai suskamba fortissimo: atrodo, ištiesia mums poetė savo iškentėtus
apmąstymus virpančia ranka ir taria: Skaitykite
. Bet ar suprasime?
Pasiguodžia: Supras.. gal medis - žalias po audros (Miško muzika).
O Saulėlydyje rašo:
Diena išties juk buvo nuostabi!
O po nakties - visad išaušta Rytas!
Labai dažnai Lacrimos žvilgsnis
atsiremia į mirtį. Bet mirtį ji priima ne kaip Grožio, Gėrio,
Tyrumo baigtį. Žvelgdama į paveikslus, ji mąsto: vasaros grožis
nežūsta - po žiemos vėl ateina žydinti vasara. Nejaugi tyriausi
sielos troškimai baigsis mirtimi?! Ne, tai prieštarautų gamtai
ir žmogaus būties šauksmui. Šias gilias filosofines mintis Lacrima
perteikia subtiliausiu - poezijos - žodžiu. Tai nauja mūsų poezijoje.
Myriop mes einame visi. Tik vieni dalydami, degdami ir sudegdami,
kiti gi - siurbdami į save žemę ir ja virsdami. Išsipildymo
giesmė - krikščioniškąja meile degančiųjų giesmė. Ir jų žemiškasis
virtimas pelenais ne juoda neviltis, o grįžimas į Amžinos Būties
gelmes (Zodiakas - Svarstyklės). Čia mus poetė kviečia į tikrąjį
optimizmą.
Knyga Irtis į gilumą vertinga ne tik poetės giliaminčiais sonetais,
bet ir gražiomis M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis: prie
kiekvieno soneto - jį pagimdęs paveikslas. Todėl, perskaitęs sonetą,
kitaip išvysti M.K.Čiurlionio paveikslo neišsemiamas gelmes, atrandi
naujus polėkius ir pagarbini Gyvybės ir Mirties (kuri veda į Gyvenimą)
Viešpatį šlovinimo himnu.
Šia knyga poetė mums atiduoda savo dvasios patirtį: paimkime į
rankas knygą ir kartu su autore mąstykime. Kiek jėgų ir tvirtumo
atrasime, kai, mūsų dienomis siaučiant Jūros sonatos audrai,
mūsų laivelį laikys Valdovo ranka! O kai skambės Laidotuvių simfonijos
varpai, paguos tikėjimas, jog:
Tokia žmogaus likimo paslaptis:
Jį veda į Gyvenimą
mirtis!
Irkimės kartu į gilumą, mąstykime
Savąjį rinkinį poetė pavadino Irtis į gilumą. Taip, tai M.K.Čiurlionio
ieškojimų - Rex, Pavasario, Saulės, Žvaigždžių, Jūros sonatų,
Laidotuvių simfonijos, Pasaulio sukūrimo - tąsa: irtis į Tiesos
gelmes ir kilti aukštyn, giedant himną Pasaulio ir mūsų visų Kūrėjui
ir Viešpačiui.
Algimantas ŽILINSKAS
© 2003 "XXI amžius"