Keturi vakarai su poeto Roberto Keturakio paukščiu

Pirmas vakaras

Jeigu mūsų žinojimas - tik lietaus lašai, nusiritę veidu, tuomet suvokti galima, kad po mūsų laikinumo šydu yra kažkas, ko nesuprantam. Yra okeanas, yra liūtys, kurios neša lašus kiekvienam…, bet ir tuos, nusiritusius veidu, sugeria žemė kaip ašaras.
Kiekvienam savo. Šitaip bandykim aprėpti poeto Roberto Keturakio eilėraščių knygą „Krintantis vakaro paukštis“, kurią 1993 metais išleido „Spindulio“ spaustuvė. Kiekvienam čia minčių atgarsis - šiandien vienų, rytoj kitų. Žinojimo jūros neaprėpsi, kaip ir minčių, kurios biro per keturiasdešimt metų.
Gyvi atspindžiai yra gyvi. Tai kas, kad spalio nakties rūke ne viską matai, kad ir pats gali apsimesti nematomas. Su poeto krintančiu paukščiu gali atsiverti savyje ir pats sau truputį daugiau, nei stovėdamas po tuo žinojimo lietum ir gaudydamas lašus ant savo veido.
Kokie mes vieniši tarp dekoracijų! Jauti, kad poeto veidu kaskart nuteka tik jo sugauti lašai toje žinojimo liūtyje. Bet tų liūčių buvo daug… lyg norėtum susitapatinti su tų akimirkų srautu, surasti tiesiausią kelią, ir netikėtai viskas susigeria į tą drumstą gilumą, kurioje, kas ir baisiausia, tematai tolstančią žiežirbėlę.
Tai įvyksta lyg savaime. Jei pradėjai bendrauti su poeto užduotim ir paseksi tolstančią žiežirbėlę, erdvėje atsirėmęs į jų srautą, susitapatinęs su iškankintomis sielomis, kartu su krintančio vakaro paukščio metafora, čia pat virš savo parko medžių pakartusį rytą pastebėsi pasikėlusią Aušrinę.
Galbūt Praamžiaus duotas žinojimas baltiškajam veidui nėra nei geresnis, nei blogesnis už krikščionių, musulmonų ar kitus tikėjimus. Turbūt geri ir blogi ketinimai yra visuotini, o mūsų deivės Aušrinės rytmetinės vilties spindesys daugiau reikšmingas mums nei tamsiame miške tūnančiam šernui ar dar neišbaidytoje mėnesienoje kaukiančiam vilkui. Tada vieniši ir nuskriausti spoksom nustebę į ryto žvaigždutę ir susigraudinę klusiame savęs: „Kur mūsų Aušrinė? Kur mūsų Deivė?“
Baisu, kai negirdi atsakymo. Tik tolstanti žiežirbėlė. Tik vienišas su savo sąžine, kurioje ištroškęs balandis geria iš virpančios balutės. Per dieną tau pasivaidens daug dekoracijų, dar daugiau – per gyvenimą. Ir jei kada vakare kartu su pašautu krintančiu sąžinės paukščiu pasivaidens išrinktoji tauta su nekalta bažnyčia, klaupkis. Patys save užmušame. Žiauriai. Be gailesčio.
Tebūnie neįveikiamas mūsų trapumas. Praamžiaus kalno plazdanti viršūnė tebėra apibarstyta neišsiskleidusiais žiedais. Tada atsiverčiame savyje knygoje dar neužrašytą maldą. Kažkam ji Santvaro šviesa. Tegul šviesos stulpas sulaiko išnykimo grėsmę!

Antras vakaras

Jei pavyktų skirti keturiasdešimt vakarų R.Keturakio kūrybos keturiasdešimčiai metų ir keturiasdešimt kartų kartu regėti krintantį vakaro paukštį, žinau, tada keturiasdešimt kartų išvystume deivę Aušrinę. Tada geriau suvoktume didžiąją aisčių - baltų runą, kuri įprasmintų akmeninį mūsų veidą, bet skirsim nors keturis vakarus. O gal tai nemažai. Gal per juos priderinsim savo mintis prie akordų, ir per tai sugaus mūsų žemiškoji runa. Gal tai net daugiau, kai padangės karilionai skamba.
Šį vakarą „Krintančio vakaro paukščio“ 88-ame puslapyje yra žodis „Suprasti“. Tuštumoje nėra ko suprasti. Kartok nekartojęs tą žodį - nieko nesuprasi. Mums daug kartų ir įvairiai liepė melstis, jog mes beveik įtikėjome, kad malda visagalė. Beveik visagalę indulgenciją gaunam už maldą. Patogu, ramu, lojalu… Bet dabar vėl norim suprasti, kad „malda - kaip aimana, todėl nereik maldos“. Net jaučiu, kaip ne vienas brolis „suspaudžia smilkinius: kalti… kaltiems… kaltuos…“.
Nei garso, anei ženklo dausose nėra - belieka pačiam dvasioje uždegti aukurą savo likimo dievaičiui. Ar pavyks jo liepsnoje mums susitelkti ir įžvelgti deivę Aušrinę, kuri kas rytą su rytine žvaigžde visiems vienodai spindi? Gal ji visiems vienodai sako - Laisvė!
Šiurpas, kai šaltą rytą atšlepseni prie lango ir atidaręs susigūžti. Bet vakare prie šilto židinio suprasti sunkiau, kad „Per mirtį - Laisvė? Per likimą menką - istorija? Per kraują - kaip seniau…“.
Viskas gerai. Tokia Praamžiaus nuoroda. Tik, grįžusiam į maloniai per naktį įšildytą migį, nesunku susitaikyti su likimo negandomis. Mirtis, kraujas, sopuliai - jau praeitis. Kas kita - „istorija per likimą menką“. Turbūt prasminga nusižeminti, kad istorinėje atsklandoje regėtum aukos prasmę, kad suprastum, jog kažkas prasmingo įvyko, kai kraujas susilydė su žeme, kad tada gimė Tėvynė! Kad suprastum likimo menko energiją, kurioje, anot „Nemune“ išsakytos nuorodos, „gali atpažinti aisčių santarvę su erdve ir laiku“. Šį kartą ne tik žmogiškuoju, bet ir su istoriniu reikšmingumu.
Ir aš bijau, galvoju, atvertęs 395 puslapį, ištarti, ko dvasia nežino. Prakeiktas mūsų drovumas. Visada mes drovimės tų, kurie nieko nesupranta. Drovimės laukiniais mutantais pasivadinusių. Net droviuosi ištarti tikrąjį vardą, tad skaitau: „Tiek daug beveidžių, kad likimas gundo pakrikštyt juos savu vardu“.
Prakeikimas, ir čia mes drovimės, nes manome, kad kažką suprantam tik perpus. Manome, o gal mums taip įpiršo manyti, kad istorijos aukos prasmė - verkšlenimas ir drovumas. O regime: „Sapnų klampynėje dūluoja visas tuntas neatpažįstamų veidų“. Regime, ir net paminklą mums įbrukti nori su klaikiais sapnais. Tik kas išgirs, kad Lietuvos karalystės sostinėje Vilniuje Gediminas antros sostinės neįkūrė, o tik, susidėjęs su lenkais ir rusais, privežė kitataučių. Gal iš drovumo?!

Trečias vakaras

Krinta vakaro paukščiai, iki Aušrinės patekėjimo dar toloka. Tačiau nerimas, vidinis susikaupimas ir rūpestis dėl jos likimo jau gimė. Esame stebėtinai maži, kad Aušrinės žvaigždės rūpesčius įžvelgtume. Bet stebėtinai dideli ir nerangūs, kad kartu poetu Robertu Keturakiu nesisielotume, esą beprarandą deivę Aušrinę. Juk nesame dulkės, nešamos sausų pakrančių vėjų.
Aušrinė visada ankstyva. Nors kartais patogiau ją apmąstyti vakare, kada pajautoje prigimties dievas Perkūnas nors šiek tiek parodo likimo grindinį. Tada padidėja įtampa tarp šviesos ir tamsos. Tada pajauti dievaičio Santvaro kūrybinę šviesą, Kunigaičiai nusilenkia karaliui - kaip pridera, o mes pašiaušiam priklijuotus svetimus gaurus - nebežinome, kur lankstytis. Robertas, lyg pats dievas Perkūnas, baksteli mūsų netrumpą nosį į kryžkelę.
O Santvaro šviesa! - Toje kryžkelėje esame nukryžiuoti šios žemės vienuoliai-aisčiai.
Kažkokios keistos mutacijos, lyg iš keturiasdešimties Totorių kaimo: pakumpusios nosys lenda ir lenda į šviesą.
Vienumoj vėl ir vėl atsiverčiu 28-ą puslaptį ir kartu su Robertu atsiklaupęs tariu lyg priesaiką: „ne man teks atsitraukti nuo genties: aš čia iki šerdies, iki širdies pavargusios“. Perskaitau ir šviesiau pasidaro - žinau, kad mano prigimtis kaip baltiškoji runa akmenyje iškalta. Blyksteli sąmonėje Aušrinė - aistiškas žemaičio kraujas sukunkuliuoja iki pat 377-o puslapio. Vėl kartu su Robertu patrinu delnus, „kad greičiau išgaruotų lašai, kruvini paskutiniojo krikšto vandens“.
Bet įkvėpimas praeina. „Nebuvome išrinktieji. Esam tik nukryžiuotieji“.
Tą vakarą noriu vėl atsiklaupti ir kartu pakalbinti gražiąją meilės deivę Mildą. „Kodėl užliūliavai tautos dievaitį Kovą ir apžlibinai aprusėjusio Jogailos akis: iškeitė, padovanojo mus už svetimą Jadvygos ranką. Praamžiau, istorijos kraujo jūroje tie aštuoniasdešimt nužudytų žemaičių kilmingiausių raitelių tik lašas. Tik istorijos akimirka, tik riksmo atgarsis, o gyvenime kažkokie mutantai iš to pasimėgavimo iki šiol lenkiškus ir rusiškus popiergalius kaišioja - šlėktos, bajorai, kunigaikščiai!?“. „Esam tik nukryžiuotieji“. Kažkaip neramiai skamba tas žodis „esam“, piktai ir žiauriai griaudžiant istorijai. Esam, esam! Kada tai kartoji, suvoki! ESAM! Tada nušvinta Santvaro kūrybinėje šviesoje visų devynių aisčių - baltų žemių margas sesių raštas, tada jaučiu - tas kraštas vienas ir vienintelis visoje Visatoje: Praamžiau, ESAM! Esam, nes čia buvo apsistojęs „spindinčiu skaistvario veidu Perkūnas“.
Ketvirtas vakaras
Praeityje įvyko tai, kas įvyko. Nepakeisi. Net krintantis vakaro paukštis neužgožia Aušrinės. Ji spindi kas rytą. Treptelim koja į grindis ir drąsiai išdrožiam: „Tai melas, kad istorija užmiršo mus! Tai melas!“ Ir norėtųsi tiesos nepriimti kaip išmaldos, bet nežinia, iš kur ją gauti, kai tiek primeluota, kai net patogu toliau meluoti. Lyg prisišlapinęs po savimi jauti svetimų šiltų jūrų košmarą ir sapną…
Kamuoja jų tiesa, staugiam su mušamo šuns atsargumu. Iš naujo verskim puslapius iki pat pavargusios širdies, ieškokim bevardžio klonio, kuriame „Esantis - kaip turinys visatos“.
Nežinia, ką rasim, bet švaraus dangaus dugne visada žiba Aušrinė!
Praamžiau, čia mes amžini su Perkūno likimo kirčiais. Čia mes stovime viršūnėje ir visada laukėme, ruošėmės akimirkai, už kurios prasideda sparnų valdos. Tiek daug dar klausimų, ir jei neatsakysi… Gerai perspėji 69 puslapyje, kad „kabo laikrodis kaip praradimo kaukė“. Kaip praradimo? Gal… Tada išdidumas neleis istorijos paversti būtove, su svetima paslaptim marinti širdies liepsnoje pakilusią tiesą. Tik vėl drovu, kai svetimi eržilai taip drąsiai ir įkyriai spardosi, kol mes aukurą likimui kraunam; kad išsaugotų ąžuolą, Patrimpas pašiūrėj snaudžia.
Turbūt užauginsim dar daug ąžuolų, sukrausim dar daug aukurų, bet tie senieji - baltiškojo likimo laikrodis. Nors pats seniausias Stelmužės ąžuolas, beskaičiuojąs porą tūkstantmečių, visai tarsi jaunas prieš visą dešimtį tūkstantmečių šioje žemėje protėvių sutikusių Aušrinę. Praamžiau, gal mes beviltiškai pavargę?! O gal tai stebuklas, kad kartą atsibundi ir matai iš naujo sužibusią aušrinę, o prie atverto lango rymančią baltą moterį.
Ir šį kartą pakirdę skaičiuojam metus. Šį kartą pagal XIII amžiuje Europoje sukurtą laikrodžio mechanizmą. Patys likimo dievai Perkūnas ir Laima turbūt tuomet siuntė karalių Mindaugą į Romą, kad galėtume dvasioje savo amžinąjį baltišką laiką skaičiuoti kartu su Europa. Ir vėl primeni, mąstytojau, kad nėra išrinktų tautų ar išrinktų bažnyčių. Gerai sakai, ir jie taip sako, ir kitaip sako, ir spardosi ant laiko, kurį skaičiuojam parimę ant karaliaus Mindaugo statytų pilių, rūmų ir katedros pamatų. Žinau, kad vėl skersuojam į sąžinę, kam ji priekaištauja Kraševskio legendai. Saldus melas visada malonesnis už šašuotąjį. Tada, atvertęs 201 puslapį, bandau sutikti, kad išgelbės artumas: Dzūkijos smėlynų, Kuršių marių viksvynai ir visų mūsų baltiškų žemių (nors ir liepia šio žodžio neminėt) artumas. Siekiam būti su karaliaus Mindaugo išmintimi - savo baltiškąją prigimtį suderinti su krikščioniška Europa, kad išliktume!

Vytautas BAŠKYS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"