Atnaujintas 2003 m. sausio 29 d.
Nr.8
(1112)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Susitikimai
Lietuva
Valstybė ir bažnyčia
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Proza
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kas kaltas?

Po dvylikos nepriklausomybės metų Lietuvos prezidentu išrinktas Liberalų demokratų (LD) partijos lyderis R.Paksas. Antrajame rate daugiau negu pusė atėjusiųjų balsuoti nusigręžė nuo V.Adamkaus, nepaisant jo pastangų ir darbų per penkerius metus integruoti Lietuvą į euroatlantines struktūras. Jo ir euroderybininkų darbas buvo vaisingas: Lietuva pakviesta tapti NATO ir Europos Sąjungos nare. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje ją aplankė galingiausios pasaulio valstybės JAV prezidentas Dž.Bušas, užtikrinęs visapusišką paramą Lietuvai saugumo srityje.
Kodėl po dvylikos nepriklausomybės metų Lietuvos piliečiai (nekalbant apie kitataučius, gyvenančius Lietuvoje) išrinko R.Paksą, kaip liberalų demokratų, neseniai įkurtos partijos, atstovą? Manau, rinkėjams buvo žinoma, kad R.Paksas buvo SSKP-LKP gretose, po Atgimimo tapo TS(LK) nariu, vėliau liberalu ir galiausiai liberalu demokratu. Išrinkus R.Paksą prezidentu, labai suirzo LSDP, socialliberalų dauguma Seime. Nepasitenkinimo banga nuvilnijo ir kitose mažiau įtakingose politinėse grupuotėse. Kokios šiuolaikinio partinio elito šaknys, manau, aiškinti nereikia. Belieka tik prisiminti, kad po 1939 metų Lietuvos okupacijos LKP(b) įsiliejo į SSKP gretas, tapo „teisingiausia ir demokratiškiausia“ politine jėga. Partinis bilietas garantavo visas politinio, socialinio, ekonominio gyvenimo privilegijas.
Kokie partinio elito „proto galiūnai“ išaugo ir užsigrūdino kovoje už lietuvių tautos „gerovę“? Siūlau prisiminti LKP CK narių pavardes ir paskaityti išsamias jų biografijas sovietinėse enciklopedijose. Apie sovietmečio partino elito „nuopelnus“ Lietuvai jau po Atgimimo bandė priminti savo laidose „Kai aš mažas buvau“ liūdnai pagarsėjęs muzikologas V.Gerulaitis. Keisčiausia, kad savo laidose jis nieko nekalba apie lietuvių tautos genocidą. Pvz., aktyviausią genocido vykdytoją A.Sniečkų, kurio bendražygiai dabar sėdi Seime ir be jokių skrupulų švenčia jo 100-ąjį gimtadienį. Ne paslaptis, kad sovietmečio nostalgija labai serga R.Pavilionis, K.Prunskienė ir kiti Seimo nariai.
Dėl A.Sniečkaus ir jo parankinių vykdyto genocido Lietuva neteko daugiau kaip milijono pačių geriausių ir Lietuvai labiausiai nusipelniusių žmonių. Vieni jų supuvo Sibiro platybėse, kiti, bėgdami nuo mirties, turėjo emigruoti. Sovietmečiu per prievartą vykdyta kolektyvizacija sunaikino visuomet moraliai stiprią kaimo bendruomenę. Žemės, kuri visuomet buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, nacionalizacija palaužė žemdirbių dvasią. Jie buvo paversti baudžiauninkais ir kumečiais, kurie per 50 metų atprato nuo sąžiningo darbo. Sunkios gyvenimo sąlygos juos vertė vogti, girtuokliauti. Šios blogybės yra būdingos ir šiuolaikiniame kaime. Po Atgimimo, subyrėjus kolūkiams ir sovietiniams ūkiams, visuomeninį turtą, negrąžintą savininkams žemę, prichvatizavo buvę pirmininkai, direktoriai ir kita partinė nomenklatūra. Eilinis žemdirbys iš esmės liko tik su šakėmis rankose. Dalis, ypač vyresnio amžiaus žemdirbių, nesugebėjo prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Įpratinti per sovietmetį, jie ir toliau nori, kad jų problemas spręstų valdžios atstovai, pavyzdžiui, Prezidentas.
Po Atgimimo sovietmečio partinis elitas sugebėjo perimti ekonomiką į savo rankas. Jis pirmiausia leido išvogti žmonių santaupas bankuose, vilkinti žemės grąžinimą tikriesiems jos šeimininkams, už dyką prichvatizuoti valstybinį turtą ir t.t. Žemdirbiai iš Seimo ir Vyriausybės nesulaukė reikiamo dėmesio, nes didžiausias dėmesys buvo skiriamas maisto perdirbimo pramonei, artimos elitui verslo grupuotės gavo licencijas importuoti maisto ir žemės ūkio produktus. Visa tai, ir mažos žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, žlugdė ir žlugdo Lietuvos žemdirbius. Prezidento rinkimai parodė, kad žemdirbiai, balsavę už R.Paksą, išreiškė protestą sovietmečio partiniam elitui, kuris dvylika metų vykdė priešišką kaimui ekonominę politiką.
Kaip į tai reagavo partinis elitas? Gal puolė ant kelių prieš tautą, pradėjo muštis į krūtinę ir atgailauti už neįvykdytus pažadus? Deja! Užuot atgailavę (ar SSKP-LKP kada nors atgailavo?), LSDP, socialliberalai ir kitos partinės grupuotės pradėjo aktyviai rengtis po dvejų metų būsimiems Seimo rinkimams: pergrupuojamos jėgos, kuriamos naujos koalicijos ir netgi partijos. Pasirodo, kad visa tai daroma lietuvių tautos gerovei! Tad leiskite paklausti partinio elito „auksaburnių“, ar tautos bei partinių ir verslo finansinių grupuočių gerovę kėlėte per dvylika nepriklausomybės metų? Juk dalis partinio elito išugdytų milijonierių sėdi Seime. Kieno interesus jie gina, gal eilinio Lietuvos piliečio? Kuo Lietuvos tautai nusipelnė trečią kadenciją sėdintys Seime nariai? Kodėl 80 Seimo narių kandidatavo savivaldybių rinkimuose? Ar ne dėl to, kad, praradus Seimo mandatą, užsitikrintų šiltą vietą savivaldybėse ir toliau mulkintų tautą?
Prieš ar po kiekvienų rinkimų prasideda individų, norinčių kelti tautos „gerovę“, migracija iš vienos politinės grupuotės į kitą. Ne išimtis ir šie Prezidento rinkimai. Pirmasis savo „ištikimybę“ LSDP pademonstravo „filosofas su plyta“, kuris apkaltino A.Brazausko Vyriausybę ir pasisiūlė tarnauti R.Paksui ne kuo kitu, o tik švietimo ministru. Įdomu, kokių moralinių vertybių jis gali išmokyti jaunąją kartą? Gal išdavystės? Jo pavyzdžiu pasekė ir vienas socialliberalų partijos kūrėjų G.Dalinkevičius.
Ar galima pasitikėti partijų lyderiais, nekalbant apie pragmatikus-migrantus, įvairiais būdais siekiančiais priartėti prie valstybės lovio? Juk pagrindinis jų tikslas – ne tautos gerovė, o jų asmeninių ambicijų tenkinimas. Keisčiausia, kad tokie lyderiai visuomet turi terpę, kuri garantuoja jų egzistenciją. Manau, kad jiems tinka posakis: „Pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu“.
Kodėl dalis Lietuvos elektorato nesupranta ar nenori žinoti, kad visų blogybių, klestėjusių per dvylika nepriklausomybės metų, priežastis yra ne prezidentas V.Adamkus, o sovietmečio partinis elitas, jo neigiamas požiūris į eilinio piliečio poreikius, gyvenimo sąlygas? Kita vertus, tai, kad dauguma ne tik kaimo gyventojų balsavo už R.Paksą, rodo jų politinį neišprusimą: Prezidento konstitucinių teisių nežinojimą. Konstitucijoje įtvirtinta, kad visi socialiniai ir ekonominiai svertai yra ne Prezidento, o Ministro Pirmininko rankose. Taigi dalis elektorato sumaišė nepasitenkinimo objektus; vietoje A.Brazausko jie nubaudė V.Adamkų, kuris tapo be kaltės kaltas. Elektoratas, nei išmanantis Konstitucijos ir balsavęs už R.Paksą, matyt, tikisi iš jo malonių.
Kodėl žiniasklaida, save laikanti ketvirtąja valdžia ir besigirianti aukštais reitingais, užuot kūrusi R.Pakso įvaizdį, nesurengė nė vienos televizijos laidos, aiškinančios Prezidento ir Ministro Pirmininko konstitucines teises? Gal dėl to, kad elektoratas neturi lėšų apmokėti televizijos komerciniams kanalams? Kodėl neparodė tokios iniciatyvos LRTV? Visa agresyvi R.Pakso rinkimų kampanija parodė, kad žiniasklaidos rankomis partijos, aktyviai remiamos atitinkamų verslo ir finansinių grupuočių, sėkmingai manipuliuoja „homo sovieticus“ elektoratu Lietuvoje. Žiniasklaida, įvairios „Baltijos tyrimų“, „Vilmorus“ apklausos (ar gali 1000 respondentų objektyviai atspindėti visų gyventojų nuomonę?), nuolat ir kryptingai kaldamos į galvą eiliniam rinkėjui, nesugebančiam mąstyti ir nesidominčiam politinio bei ekonominio gyvenimo procesais, atitinkamą nuostatą sugeba jį paveikti. Jis pradeda tikėti, kad juoda yra balta ir atvirkščiai. Manau, kad naujasis Prezidentas neužmirš pamaloninti žiniasklaidos.
Istorija rodo, kad tautos labai nedėkingos savo lyderiams, kurie kritiniu momentu joms padaro daug gero. Pasikeitus aplinkybėms, tokia tauta labai greitai užmiršta lyderių nuopelnus ir juos atmeta. Prisiminkime, po Antrojo pasaulinio karo anglai nusigręžė nuo V.Čerčilio, prancūzai – nuo Š. de Golio, kurie labai daug nusipelnė kovoje su hitleriniu fašizmu.
Kodėl V.Landsbergis, labai daug nusipelnęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, per dvylika metų žiniasklaidos, ypač „Dviračio televizijos“ klounų, nuolat kalamas prie kryžiaus? Neabejoju, kad V.Šerėnas sovietmečiu už partinio elito nuolatinį išjuokimą būtų buvęs pripažintas psichiškai nesveiku ir kartu su visa A.Valinsko komanda būtų išsiųstas į Sibirą. Tuo tarpu sovietmečio partinis elitas žiniasklaidos rankomis sugebėjo „homo sovieticus“ elektoratui įkalti į galvą, kad už visas po Atgimimo negeroves yra kaltas V.Landsbergis. Manau, kad sovietmečio genocidas Lietuvoje išugdė daug mutantų. Tad ar reikia stebėtis, kad apie 54 proc. atėjusių rinkėjų nusigręžė nuo prezidento V.Adamkaus, nors jis, palyginti su sovietmečio partino elito „nuopelnais“, Lietuvai nieko bloga nepadarė.

Vincentas BASIUKAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija