Julijos Švabaitės romanas„Stikliniai ramentai“, 1985 m. sausio 20 d. pelnė „Draugo“ dienraščio pirmąją premiją. Spausdiname šio romano ištrauką

Stikliniai ramentai

Poetė ir rašytoja Julija Švabaitė-Gylienė

Pasižiūriu į save veidrodyje. Atrodau lyg pamišėlė - nesusišukavusi, karščiuojančiomis akimis, suplyšusiu chalatu, su teptuku nešvarioj rankoj...
Retai kada turiu laiko sau...
Kambariai suversti. Kriauklėje nuo užvakar neplauti indai, virtuvėlės kampe – Giedrės ir Andriaus nešvarūs drabužiai. Negalėjau pakelti rankų vakar... O juodu pasiilgę seka kiekvieną mano žingsnį, nes kartais vėlai pareinu iš darbo. Jei noriu ramiai piešti, turiu laukti, kol užmigs. Kartais susikalbu: gerai, gerai, dabar padėsiu judviem ruošti pamokas, o paskui visi piešime. Va, imkite šituos teptukus, tapykite, ką tik norite ant tų mažų drobės likučių, ant šitų va popieriaus gabalėlių! Jūs dabar būsite dailininkai, kaip ir jūs mamytė.
Tik netrukdykite, prašau, prašau, vaikučiai, bent šiandien, - aš taip noriu pabaigti šį paveikslą. Ką tu čia tapai, mama? Save tapau, Andriau... O ne, ne, čia ne tu, čia tokia negraži ir pikta ponia, ji jau sena, žila, o tu jauna, ir Andrius, neklausęs mano leidimo, jau tepa storai juodų dažų sluoksnį ant mano pilkos spalvos plaukų drobėje. O kodėl tu, mama, pieši vis tą patį veidą, plėšai, pyksti, paskui vėl pieši iš naujo?
Jau išsiteplioję abu: kaip aš dabar išvalysiu Giedrės mokyklinę uniformą, Andriaus marškinėlius? Nepastebėjau, galėjau juk liepti jiems žaisti vandeniniais dažais, o dabar... Mano liejiniai ant grindų, kilimėlio... Dvi tūbelės visai išspaustos, o jiems kas.
Vaikai, prašau, palikite valandėlei mane vieną, bėkite pas tėtuką, jis paseks jums pasaką! Pas tėtuką?.. Mes, mama, tėtuką labai mylim, tik kad jis... niekada dabar nepabaigia pasakos, nutyla, žiūri į sieną ir kalbasi pats su savim...
Taip, tėtukas jau nebe tas. Jau nedaug ką gali man padėti. Priekaištauja sąžinė, kad apleidžiu ir jį. Ar nesėdėdavo prie vaikų lovutės, ar nesaugodavo jų, kai išeidavau darban? O dabar? Kiekvieną kartą bijau, kad kas neatsitiktų...
Leisk, mama, pabūti čia su tavim, prašo Andrius su Giedre. Gerai, gerai, sakau, tai atsisėskite va čia ramiai, aš judu nupiešiu. Atsisėda, bet neilgam. Kraiposi, šūkauja, tampo savo veidukus, iškiša liežuvį, susipeša... O aš skubu pagauti tuos jų judesius, išdykusias akis, draskau, ir vėl griebiu naują popieriaus lapą... Greitai jiems nusibosta, bėga jie kieman, o aš sėdžiu prieš tuos škicus; žinau, turėtų išeiti kaip gyvi, bet kada, kada?
Sunku man būti šitaip plėšomai tarp dviejų pasaulių. Dirbu tokį neįdomų, be jokios kūrybos darbą Fotografijos Centro tamsiam kambary, galvai dažnai svaigstant nuo nemigos, rūpesčių. Net ir pavalgyti neinu su kitais bendradarbiais, nes turiu taupyti kiekvieną centą...
O piešimo liga neapleidžia. Dažnai šaltomis naktimis ilgai negaliu užmigti po ta plonute antklode (pinigų neužtenka geresnei patalynei įsitaisyti), atsikeliu, nueinu savo verandėlėn, bandau dirbti, bet rankos sustingsta, neišlaiko pieštuko... ir pagalvoju tada, ar nebūtų buvę geriau, jei iš viso nebūčiau su menu prasidėjusi. Jaučiu, kad nepadariau jokios pažangos, kad piešiu lyg pirmųjų metų studentė.
O tada visi gerai mane vertindavo, žadėjo ateitį... Juk aš nežinojau, kas yra menas, o jo siekiau. Nepažinau piešinio, o piešiau. Visi studentai daugiau žinojo už mane. Man mažai kas pasilikdavo galvoje. Piešiau taip, kaip jaučiau, kažkas kitas, rodos, valdydavo mano ranką. Prieštaraudavau mokytojams, nors laikė mane tylia. Turbūt atrodydavau jiems įžūli, neišauklėta. Tačiau nepykdavo. Viskas iš po mano rankos išeidavo kitoniškai, grubiai, sakydavo jie, bet labai realiai, gyvenimiškai. Rodydavo mano eskizus ir piešinius kaip intensyvios išraiškos pavyzdį modelio judesyje, peizažo detalėje.
Tai kas atsitiko su manimi, kad dabar stoviu vietoje, kad kartais noriu viską išmesti, sunaikinti?
Jau seniai paėmiau knygą į rankas, nebenuvažiuoju miestan, nelankau galerijų... Tik skaičiuoju, skaičiuoju pinigus; visko mums trūksta, nesuvedam galų su galais, dažnai šaldytuvas tuščias, laukiu nesulaukiu penktadienio algos...
Slepiuosi nuo visų, nepasisakau net Salomėjai savo rūpesčių. Jau ir taip esu jai įsiskolinusi.
Ilgai slėpiau nuo jos, kad Tomas smarkiai geria. Jaučiau, žino ji, bet tyli. Slėpiau ir nuo kunigo Strazdo, nuo visų...
Kai mane aplankydavo, sakydavau, kad Tomo nėra namie. O tuo laiku jis girtas gulėdavo miegamajame, purvinas, susiglamžęs. Meluodavau, sakydavau, kad štai turiu greitai su vaikais "labai svarbiu reikalu" išeiti... Bijodavau, kad Tomas atsikėlęs nepradėtų šaukti, bartis...
Paimdavau tada pieštuką, popieriaus ir išeidavau su vaikais iš namų. Klajodavau gatvėmis, sėdėdavau parke; jie žaisdavo, o aš piešiau... Grįždavome atsigavę, rasdavome Tomą jau atsikėlusį, besinaršantį spintose, kažko ieškantį...
Retai todėl ir aplankydavo mus žmonės...
Kai glostau savo vaikų galvutes, prausiu, valau jų drabužėlius, kai atsisėdame virtuvėlėje visi trys su tėtuku, tada širdis atsigauna. Ką dabar valgysime, mama? Ko yra šaldytuve?
Yra riešutų sviesto, trys kiaušiniai, uogienės, duonos, pieno.
Yra dar bulvių, miltų, tai išsikepsime blynų. Visada, kai jau nėra ko valgyti, kepam blynus. "Blynai, miltiniai blynai... blynai, bulviniai blynai... - dainuoja Andrius.
Rytoj, rytoj, anksčiau parėjusi iš darbo, išplausiu visus puodus, judu, vaikai, padėsite man, paskui skalbsime, džiaustysime kiemelyje ant virvės.
Kai jie visi užmiega, aš vėl savo "ateljė"...
Atsiklaupiu prieš "Lietuviškąją Madoną". Raukšlių išvagotu veidu, suvargusiu kūdikiu ant rankų, tulpėm išsiuvinėta skarele. Galvoju apie Ją, kokia Ji turėtų būti Lietuvoje - Aušros Vartų kunigaikštienės veidu, ar paprasta lietuvė motina, kenčianti dėl savo sūnaus likimo...
Ar Ja tikiu?
Ar moku Jai melstis?
Seniai pradėjau piešti mamelę, pasilenkusią prie siuvamosios mašinos. Noriu perkelti drobėn ją tokią, kokią matydavau - visad susirūpinusią, bet giedru veidu; ir jos rankas, ypatingas rankas, - raukšlėtas, nudirbtas, gyvas rankas, lyg, rodos, jose būtų išrašyti visi darbai, metų metai, dienos ir naktys.
Saliutė pravirko, kai paprašiau ponios Senkuvienės fotografijos. "Nereikia, nereikia jos piešti... man būtų per skaudu matyti juodu abu - tėvą ir motiną paveiksluose ant sienos... Aš nešioju juodu savo širdy, kalbuosi su jais kasdien, man taip lengviau..."
Ji labai skaudžiai išgyvena savo tėvų tragediją.
Štai čia ir Stefutė - plaukai jos juodi, nepražilę, nors metų ji beveik tiek, kiek mano mamelė. Apsiavusi juokingomis daug per didelėmis šlepetėmis, ado kojinę. O ten Aloyzas supasi ant alyvų šakos, šelmiškai šypsodamasis, merkdamas vieną akį... Tėtuką piešiu sėdintį pintame krėsle. Jis toks liesas, išsišovusiais pečių kaulais, praretėjusiais plaukais, užriestu smakru, šypsosi savo bedante burna.
Moterys, einančios rarotų, tirštoj migloj, per rasotą pievą, basos, su maldaknygėm ir batais rankose...
Taip sunku pabaigti "Kryžių kalną". Tie kryžiai išeina vis ne tokie, kokius matau savo dvasioje. Lyg nesuaugę su žeme, lyg ne toj vietoj, lyg ne ant to kančių kalno... Kryžiai mediniai, akmeniniai, iš vielos, supinti iš virvių, numegzti, sukryžiuoti iš karklų, medžio šakelių, nupinti iš šiaudų, sulipdyti iš mažų akmenėlių, molio, vaško, gyvų ir sudžiūvusių gėlių...
Lietuvos kryžiai...
Sunkiausia, man sekasi Tomo portretas. Turiu daug škicų, beveik kasdien juos taisau, ir neišeina taip, kaip norėčiau. Bandau viską sudėti į jo akis - piktas, kerštingas, kaltinančias, mylinčias, prašančias atleisti... Perkelti drobėn jo aistrų draskomą sielą, jo raumeningas rankas, kuriose spurdu lyg sugautas paukštis.
Giedrė tokia šviesi, tai ir vardas tas labai tinka. Piešiu ją apsuptą fantastiškų būtybių, debesėliuose šokančių angeliukų; rankose ji laiko lėlę Brigitą. Piešiu trumpom kelnytėm aprengtą Andrių - gyvą Tomo paveikslą...
Marius...
Gerai neprisimenu jo veido... Tik dvi mažytės fotografijos išliko. Neaiškios, vos įžiūrimos. Nebeprisimenu jo akių... Piešiu jį be veido, palieku jo vietoje tik baltą ovalą...
Nuleidžiu rankas. Jau ir dažų nedaug belikę, tai kada visa tai pabaigsiu?
Tie dažai... Po dolerį šešiasdešimt, po dolerį devyniasdešimt. Pasižiūriu - jau nėra. Pirkčiau acrilic, bet ar ilgai laikys? O su aliejiniais – garantuota. Ir ta drobė - kuo baltesnė, tai ir geresnė - septyni doleriai jardas. Perku visą ritinį, kad išeitų pigiau. Kartais, kai neturiu pinigų, perku "dačkę", bet ji ne tokia tanki.
Kai Tomas girtas išmeta dažus ir teptukus pro langą, tai ieškau parklupusi tarp žolių vakarais, kad kaimynai nematytų. Ypač Minnie, nors ji mums labai gera. Bet jei jau žino ką, tai žinos ir visa gatvė. Klausinėtų ji ir klausinėtų, kas dabar atsitiko... Veltui slėpiausi nuo jos, kad Tomas labai geria. Atėjo kartą ir pasisakė, kad ir ji buvusi girtuoklė prieš dešimt metų... Dabar ji tikra šventuolė, davatkėlė. Atiduoda visus savo pensijos pinigus bažnyčiai, testamente užrašė savo namelį vienuolynui, nes giminių jokių neturi. Globoja apleistas kates, šunis; jos namelis baisiai dvokia, net drabužiai jos prisigėrę to kvapo. Nuolatos ten girdėti šunų lojimas, kačių kniaukimas. Kaimynai pasiskundė, atvažiavo kartą policija, išvežė keliasdešimt tų gyvulėlių; verkė ji, o po to vėl parsineša krepšy kniauksiantį kačiuką arba apšlubusį šunelį... Tempia ji maisto krepšius, net ir šilčiausią dieną apsivilkusi storu rudu apsiaustu, senamadiška skrybėle ant galvos, išklypusiais senais batais.
Ateina pas mus, padeda ravėti darželį, pašnekina tėtuką...
O varge, varge...
Kad Tomas būtų namie, kad dirbtų...
Mano uždarbio Fotografijos Centre vos užtenka užmokėti už mokyklą, namus, elektrą, dujas...
"Menininkas turi skursti, - sakydavo Karaliūnas. - Vargas neužmuša talento, jis įkvepia. Menininkas turi augti kančioj, nusivylime. Džiaugsmai ir turtas meną tik žudo. Visa, kas geriausia pasaulyje sukurta, buvo sukurta nepritekliuje.
Lengva jam taip kalbėti. O šiame krašte veik visi menininkai turtuoliai.
Kartais parduodu vieną kitą paveikslą. Neseniai pardaviau "Beržus". Nupirko nepažįstamas lietuvis. Kažkas nurodęs jam mane. Sakęs - jei nori lietuviško paveikslo, tai nueik pas Magdaleną Daunienę. Jausiesi kaip Lietuvoj. Atėjo tas ūsuotas žmogelis - mažas, liesas, įdubusiais skruostais. Atsistojo viduryje kambario, žiūri į paveikslus ir tyli, ilgai tyli.
- Kodėl tylite? - klausiu.
- Žinot, kad čia nereikia jokios kalbos. Reikia va tik jausti, - ir jis prispaudė savo ranką prie krūtinės.
Tai nebuvo vienas geriausių mano darbų.
Kaip būtų gera, Tomai, jei tu padėtum, patartum... Gal aš piešiu per daug "fotografiškai", neturiu vizijos, svetimas man modernusis menas. Gal iš viso neverta piešti, gal tik save apgaudinėju? Bet kodėl nepraeina tas noras, kodėl kažkas, didesnis už mano rūpesčius, už vargą, už pilką kasdienybę, verčia mane nemesti teptuko? Ką aš žinau apie Dievo planus? Gal šitie bandymai man reikalingi? Gal kada nors visa tai paaiškės? Gal visa tai kaip tik padeda man nešti sunkią gyvenimo naštą?
Kodėl išjuokei mane, Tomai, kai pasisakiau, jog nutariau rengti parodą?
Ploviau tada virtuvėlės grindis, o tu šaipeisi:
- Tu dabar kaip tikra kaimietė - murzina, raudonom rankom, susivėlusi. Pasižiūrėk į veidrodį, atrodai lyg putpelė.
- Jei būtum geras, padėtum man. Visiems būtų lengviau!
- Kvaile tu! Tau tik ir tinka būti paprasta darbininke. Į ką tu panaši? Tu niekada nebūsi didelė menininkė. Net vidutinė nebūsi. Ir dar, pagalvokite, rengia ji savo darbų parodą!
Tylėjau.
- Ir žinai, kodėl? - nusijuokė pašaipiai.
Pasilenkiau prie kibiro, nervingai gręždama šlapią skudurą.
- Menininkui nesvarbu aplinka. Nei šeima, nei jokios pareigos. Menininkas turi būti laisvas kaip paukštis. Tu turėtum mane palikti ir gyventi bohemoje!
- Tomai! - sušukau neiškentusi. - Tomai, juk tavo visas gyvenimas - bohema! Tu visada darai, ką nori. Naktimis ir dienomis kažkur klajoji, tau nerūpi, ką mes valgysime, kuo apsirengsime. O ką sukūrei? Kiek knygų parašei?
- Jau baigiu rašyti knygą, kuri bus išversta anglų kalbon. Turiu vertėją ir mecenatą. Paskui bus susuktas filmas. Aš uždirbsiu tūkstančius!
- Tai parodyk, parodyk tą savo kūrinį! Kalbi apie tai jau šitiek metų. Paskelbk, padėk savo šeimai... Visi žino, kad meluoji... Iš ko mes gyvename? Iš vieno kito mano paveikslo, iš mano menko uždarbio?
Per vėlai susipratau įpylusi benzino į ugnį. Tomas pašoko įpykęs.
- Kvaile, grafomane tu! Net nežinai, kas yra linija, spalva, forma! Tu neturi jokio intelektualinio pajutimo. Tu esi niekas, niekas, niekas! Tu kvaila kaip puspadis, kaimietė. Menui neužtenka vien teplioti rugius, gėles ir blankius veidus. Tau tik vaikai gimdyt ir grindis šveist. Net puoduko kavos gerai neišverdi!
Pasiėmiau kibirą ir išėjau iš virtuvės. Nebuvo jokios prasmės ginčytis. Ir taip jau per daug įsivažiavau, žinodama jo būdą. Nebepasakosiu daugiau jam savo planų, neberodysiu savo eskizų, nematys jis manęs prie paletės. Dirbsiu slapta, naktimis, ir tik tada, kai jo nėra namie.
- Ir tavo paveikslus kas perka? - atsivijo mane kandūs žodžiai. - Perka tokie pat grafomanai, kai ir tu. Tavo darbai tinka tik "geron vieton"!
Užsikimšau ausis ir atsisėdau ant taburetės. Rankos drebėjo, širdis mušė.
Ištverti, kaip nors ištverti...
Po valandėlės atsikėliau, priėjau prie savo darbų, pavarčiau eskizus, perbraukiau ranka per paletę. Ten mano "Lietuviškoji Madona"...
O gal jis teisus?
Tie mano darbai iš tikrųjų dabar atrodė menki. Aš ir esu niekas. Ar manimi domisi galerijos, kiti menininkai? Net savieji dailininkai neateina aplankyti, pamatyti tų mano piešinių. Ar kvietė bent į vieną grupinę parodą, tuo tarpu kai iš daug tolimesnių vietovių parodo darbus lietuviškų renginių metu? Iš manęs gal juokiasi ir jie, tik aš nematau, negirdžiu?
Kam reikalinga ta mano paroda, kuriai aš taip rengiuosi? Dirbu, stengiuos, perku brangius dažus, skriaudžiu tėtuką, vaikus. Nusuku nuo jų geresnį kąsnį...
Kodėl praleidau tiek metų veltui? Apleidau šeimą? Ar mano vaikai užaugs geri, jei skiriu jiems tik savo gyvenimo trupinius? Ar nepriekaištaus jie man kada nors? Mama menininkė... ("Jos niekas nepripažino, juokėsi, mes girdėjome... O ji taip stengėsi, mus pamiršdavo, neaprengdavo, nepavalgydindavo...")
Mama - dailininkė.
Ar jie norės pasikabinti savo kambariuose bent vieną mano paveikslą? Mano portretą? Jų pačių portretus?
Gal jiems bus gėda prieš savo svečius?
Staiga trinktelėjo verandėlės durys. Tai Tomas atėjo turbūt vėl tyčiotis iš manęs.
Bijojau pajudėti iš vietos.
Tomo veidas pasikeitęs. Jis šypsojosi. Rūkė cigaretę, permetė akimis mano paletę, paveikslus ant sienų. Paskui prisitraukė kėdę, atsisėdo šalia, perbraukė ranka per mano plaukus, veidą.
Jo ranka buvo šilta.
- Nepyk. Aš juokais. Pasikarščiavau. Juk žinai mane... Gal turi dešimt dolerių?.. Man reikia pirkti popieriaus ir vieną knygą. Ir dar kai ko. Aš tau atiduosiu tuos pinigus vėliau. Greit sugrįšiu. Išvirk kavos, tada ramiai pasikalbėsime.
Žinojo, kad duosiu. Kaip visada. Paskutinius pinigus.
O gal jis tikrai rašo? Gal sėdi kur nors bibliotekoje, o aš tik įtariu?
Abejonės draskė mano sielą.
Taip, knygas jis visada pirkdavo, nors ir nevalgęs liktų.
Atidaviau.
Po geros valandos jis grįžo truputį įraudęs, kvepėdamas alum, nešinas vyno buteliu, olandišku sūriu, trupučiu kaviarų ir dėžute saldainių.
Norėjau pulti jam ant kaklo.
Už tą nusišypsojimą, už tą švelnų paglostymą šilta ranka.
- Tai va, išgersim dabar už tavo, Madeleine, genialius kūrinius ir būsimą parodą! - sušuko juokdamasis. - Vaikai, štai čia ir jums kai kas!
Vaikams du kartus kartoti nereikėjo.
- Tu nepyk, Madeleine, - juokavo. - Žinai, kad mėgstu tave paerzinti; jau kažko panašaus esu ir išsiilgęs.
Išsiilgęs mane pažeminti?
Nepykau, jaučiausi laiminga, bet širdį graužė, kad praleido visus dešimt dolerių, kurie mums taip reikalingi.
...Ir sėdėsime taip visi, Tomas rūkys vieną po kitos cigaretes, gersime tą pigų sausą vyną, ir tėtukas juoksis savo dviem pajuodusiais dantimis. (Ak, Dieve, juk neturiu už ką jam naujų dantų sudėti...) Tomas žais su Andrium ir Giedre, jų skardaus juoko ir dūmų bus pilni kambariai. Aš negalėsiu nė gurkšnio praryti to baisaus vyno, Tomas jį išgers vienas. Tėtukas tik papurtys galva - ne, ne, nenoriu...
Po to jausmų antplūdžio aš pataikaujančiai kalbėsiu:
- Tikrai tu parašysi daug gerų knygų, Tomai, laimėsi premijų, apie tave gerai rašys ir Karaliūnas, ir kiti kritikai. O popieriaus mes nusipirksime kitą penktadienį, kai gausiu algą.
Mano akys spinduliuos, jose neliks nė vienos ašaros, mes daugiau niekada nebeatsiminsime tų skaudžių žodžių.
Verandėlėje paliks nebaigtos išplauti grindys, ir pilname drumzlino vandens kibire plūduriuos netyčia įkritusi margaspalvė peteliškė.

Julija ŠVABAITĖ

© 2003 "XXI amžius"