Gyvenimas - kaip seniai sapnuotas sapnas...
Pokalbis su Kauno dramos teatro aktore, trijų knygų:
“Tiltas be turėklų”, “Gyvenimas prieš gyvenimą”,
“Kasdienybės rožinis” autore Doloresa KAZRAGYTE

Aktorė Doloresa Kazragytė

Gerbiama aktore, scenoje jūs jau trisdešimt penkerius metus. Nueitas netrumpas gyvenimo ir kūrybos etapas. Kaip jūs pati jį vertinate? Pagal ką jūs vertinate gyvenimą?
Aš savo gyvenimą skirstau į dvi dalis: gyvenimas be tikėjimo ir gyvenimas su tikėjimu. Mano jubiliejinio spektaklio pabaigoje yra tokie žodžiai: “Tas gyvenimas – kaip seniai sapnuotas sapnas”. Na, kaip gali vertinti savo gyvenimą? Bet koks menininkas, kalbėdamas apie savo gyvenimą, galėtų pasakyti, kad nerealizavo to ar ano. Ir aš galiu pasakyti, kad nesuvaidinau Medėjos, Žanos d’Ark, Antigonės, kitų vaidmenų, kuriuos labai norėjau suvaidinti. Bet gyvenimas turbūt vertinamas ne pagal tokius dalykus.
Ar gerbiama aktorė galėtų apie tai plačiau papasakoti?
Pirmoji mano gyvenimo dalis buvo ilgesnė. Ji buvo gana sėkminga profesiniu požiūriu: daug įdomių vaidmenų, pakilimas, susijęs su režisieriaus J.Vaitkaus periodu, pripažinimas, vardų suteikimas, žodžiu, viskas, apie ką gali svajoti kiekvienas aktorius. Tačiau toje dalyje nebuvo tikėjimo. Dievas man neegzistavo. Aš augau ateistų šeimoje. Mano tėvai buvo bemoksliai žmonės, jie netikėjo Dievu ir nėjo į bažnyčią.
Tačiau kada kunigas per mamos laidotuves paklausė manęs, kokia ji buvo, aš atsakiau, kad ji gyveno pagal Kristaus Evangeliją, nors sakė, kad Dievo nėra, nes pasaulyje matė labai daug kančios. Ji nepateisino kančios. Mano mama buvo neturtinga, nors ir netikėjo Dievu, viską išdalydavo vargšams. Ji buvo idealistė ir manė, kad pasaulis gali būti geresnis, kad jame neturėtų būti skurstančiųjų, kad visi vienas kitą turi mylėti. Galima sakyti, aš augau aplinkoje, kurioje Dievo nebuvo, bet buvo skiepijamas idealizmas. Jis liko iki šiandien. Pavyzdžiui, užuojauta silpnesniajam.
Idealizmas be Dievo. Kaip jis pasireiškė?
Ta gyvenimo dalis, ypač susijusi su teatru, buvo persmelkta tuštybės. Mane valdė troškimas įrodyti, kad esu talentinga, troškimas gauti gerus vaidmenis, valdė savimeilė, norėjau būti pripažinta, norėjau, kad apie mane rašytų spaudoje ir t.t. Žodžiu, tai buvo vidinis pragaras. Tie dalykai tiesiog degindavo, aš buvau jų nelaisvėje. Visko buvo: ir pavydo, kad kažkas gavo geresnį vaidmenį, ir konfliktų su kolegomis. Teatras be šito neįsivaizduojamas. Aš visada sakydavau, kad teatras – tai dangaus ir pragaro samplaika. Pragaras – tai visas vidinis teatro gyvenimas, bet scenoje įvyksta stebuklas. Aktoriai, išėję į sceną, tampa viena komanda. Viskas užsimiršta: ir santykiai namuose, ir santykiai su kolegomis. Tos dvi su puse valandos tampa kaip Mišios bažnyčioje. Vienintelis visų tikslas – save, savo širdį ir protą atiduoti žiūrovui, kad gimtų stebuklas, kad žiūrovas būtų sukrėstas ir paveiktas to, ką norima pasakyti visu spektakliu. Ne veltui sovietiniais laikais buvo sakoma, kad teatras – savotiška bažnyčia.
Gerbiama aktore, kalbant apie antrąją gyvenimo dalį, juk turėjo įvykti tam tikras lūžis?
Taip, lūžis įvyko, bet ne per staigų praregėjimą ar apsireiškimą. Tas tęsėsi visą gyvenimą per grožio, harmonijos siekimą, per nepasitenkinimą savimi, vidinę kovą, nes aš juk buvau maksimalistė, buvau greita pasmerkti žmogų. Manęs netenkino tai, kokia aš buvau. Ypač tai pajusdavau gamtoje. Vasarą, kai klaidžiodavau po savo miškus ir pievas, mane apimdavo ilgesys. Nuo viso to grožio, nuo harmonijos ilgesio aš pradėdavau verkti. Pajusdavau, kad yra kažkas aukštesnio, kažkas virš visko! Verkdavau iš begalinio gerumo, palaimos, kuri mane tuo metu nutvieksdavo. Užeidavau ir į bažnyčias, ypač gastrolių metu, bet tas užėjimas dar buvo netikras, norėjosi apžiūrėti interjerą, paveikslus, stilių. Pro altorių praeidavau demonstratyviai, galvodavau, kaip žmonės gali klūpėti, kaip gali taip nusižeminti! O paskui aš pradėjau gilintis į kančią, kodėl ji ateina pas žmogų. Juk nebūna taip, kad padarei kažką negero, o Dievas tau duoda per galvą. Tai būtų juokinga. Kančia ir skausmas egzistavo visada. Žemė negali būti kitokia, nes mes esame įkūnyti materijoje, kuri persmelkta blogio. Juk ir Evangelijoje rašoma, kad ir Kristaus aplinkoje buvo daug kančios, vargšų, raupsuotųjų. O jeigu pažvelgsime į Senąjį Testamentą, tai Dievas per kančią norėjo suteikti žmogui supratimą, kad bet kokioje situacijoje jis turi išlikti žmogumi. Per visą žmonijos istoriją Dievas nieko kito ir nedaro, tik moko žmogų būti žmogumi.
O kančia? Kaip ji jus palietė asmeniškai?
Pirmas stiprus sukrėtimas, savo bejėgiškumo suvokimas buvo, kai sūnus pateko į avariją. Nežinau, iš kur, bet jaučiau, kad tai tik perspėjimas. Nors sūnus buvo be sąmonės, nejutau jokios baimės, isterijos. Pamenu, vyras dar klausė, kaip aš galiu būti tokia rami. Aš sustingau ir atsakiau: “Žinau, jog mūsų vaikas nemirs”. Tuo momentu aš pajutau, kad tai ženklas suvokti, kaip arti yra mirtis ir kaip niekas nuo manęs nepriklauso. Tu gali būti didžiausia pasaulio garsenybė, turtuolė, gali verstis per galvą, bet vis tiek tokioje situacijoje liksi visiškas bejėgis, nes viskas priklauso nuo Dievo. Po šio įvykio aš pradėjau dažniau užeidinėti į bažnyčią, klausytis, ką kalba kunigas, nors vis dar nesupratau, kas yra Mišios. Matydavau, kaip žmonės atsiklaupia, eina Komunijos, meldžiasi. Kartais apimdavo graudulys, kartais apmaudas, kad aš nieko nesuprantu. O po kelerių metų ištiko antras smūgis – sūnus pabėgo iš namų. Radau raštelį, kad jis išvažiavo į Azerbaidžaną. Tuo metu ten kaip tik prasidėjo Karabacho įvykiai. Tik po pusantro mėnesio gavau telegramą: “Živ i zdorov” („Gyvas ir sveikas“). Tą vasarą aš nemačiau saulės, dangaus, gėlių žydėjimo. Buvau tarsi apsidengusi skausmo gobtuvu ir į viską žvelgiau kaip pro rūką. Ta būsena buvo baimės būsena, kad sūnaus daugiau nebepamatysiu. Tada neištvėriau, suklupau savo kambaryje ir pradėjau šaukti, verkti, melstis Dievui savais žodžiais (nes maldų nemokėjau), kad neatimtų mano berniuko. Po to šauksmo, naktį aš sapnavau keistą sapną: stovėjau tamsoje ir buvau apsikabinusi vyrą, kuris vilkėjo grubų drabužį. Jo veido nemačiau, tik jaučiau, kad tas žmogus man labai artimas, viską supranta ir žino. Aš labai verkiau. Verkiau ne vien dėl sūnaus, bet dėl kažko daugiau, dėl kažko visaapimančio ir galiausiai pajutau ramybę. Prabudau labai rami, jaučiau, kad viskas bus gerai. Vyrui taip ir pasakiau: “Žinai, jis sugrįš”. Kitą dieną mes išvažiavome į gastroles Vilniuje. Po antros dienos spektaklio skambinu namo ir mama man sako: “Tomas parvažiavo”. Mane tai labai paveikė, aš suvokiau, kad šiuose įvykiuose viskas labai susiję, kad kažkas juose veikė, dalyvavo. Savo išgyvenimus papasakojau Lidijai Ribaitienei, kuri dirbo teatre. Pasirodo, ji buvo labai tikinti. Nuvežė mane pas kunigą Eugenijų Bartulį, kuris dirbo Deltuvoje. Po susitikimo su juo aš pradėjau daug skaityti: A.Maceiną, A.Menį, domėjausi Teresės Avilietės ir kitų šventų žmonių gyvenimais. Po kurio laiko pradėjau mokytis maldų, studijuoti šv. Mišių liturgiją, žodžiu, ėmiau rengtis krikštui. Kun.E.Bartulis Deltuvoje mane ir pakrikštijo. Tai buvo 1988 metais.
Tad galima sakyti, kad jūsų kelias į tikėjimą buvo per asmeninę kančią?
Žinoma, kitaip aš nebūčiau to pajutusi, nebūčiau to suvokusi. Aš dažnai sakau, kad ne aš atradau tikėjimą, o Dievas paėmė mane ir atgręžė į save.
Kaip tikėjimas pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą?
Labai pakeitė. Aš pasidariau rami dėl vaidmenų: pasiūlys man ką vaidinti ar ne. Suvokiau, jog teatras, scena, noras būti pripažintai yra toli gražu ne viskas, ką tau duoda gyvenimas, kad tai yra niekas, palyginti su aukštesniais dalykais - ėjimu Dievo link. Prisidėjo ir kiti dalykai. Režisierius J.Vaitkus išėjo iš teatro. Žvaigždžių valanda slūgo, kartu slūgo ir noras būti scenoje. Buvo visokių minčių - mesti teatrą, net išeiti į vienuolyną. Tik nedrįsau to padaryti, nes tuo metu dar buvau neišsiskyrusi su vyru - aktoriumi Viktoru Šinkariuku, dar norėjau padėti sūnui, kuriam sunkiai sekėsi pritapti prie naujo kapitalistinio pasaulio. Aš daug galvojau ir begalvodama priėjau prie išvados: visi didieji genijai - Mocartas, Bethovenas, Rodenas gyvenime buvo gana pašėlę, nuodėmingi, dideli egoistai, negailestingi savo artimiems žmonėms. Dėl to jie daug kentėjo, o jų paguoda, jų Dievas buvo kūryba. Tam, kad genijai mums paliktų tai, ką jie sukūrė, tikrasis Dievas nuo jų slėpėsi. Dievas jiems uždėjo kančios kryžių, leido jiems kentėti ir gyventi nuodėmėje, kad toje disharmonijoje, toje beprotystėje jie sukurtų sielos gelmes sudrebinančius kūrinius. Jei jie būtų pajutę begalinį Dievo artumą, jie nebūtų sukūrę simfonijų, oratorijų ir kitų kūrinių, nes, tai pajutęs, žmogus gali kurti tik psalmes ir religines giesmes, šlovinančias Aukščiausiąjį. Kad ir kokios nuostabios, pakylėtos būtų giesmės, pasauliui juk reikia visko. Koks jis būtų be V.A.Mocarto ar J.S.Bacho kūrinių? Imant savo menką pavyzdį, kol mano gyvenime nebuvo Dievo, Dievas man buvo teatras. Atidaviau jam savo aistrą, savo meilę ir neapykantą, tą šlovės beprotystę. Bet kai susitikau su Dievu, viskas nublanko. Atsivėrė nauja, šventa gyvenimo gelmė. Ją jausdavau per sapną, malonę, užplūdusią šv.Mišių metu, arba namuose, kai užsidegusi žvakę melsdavausi tylumoje. Tokiomis akimirkomis junti, kaip ateina Šventoji Dvasia. Ne kartą klausiau, kodėl man taip buvo lemta? Kodėl gimiau tokioje šeimoje? Dievas tiesiog sukūrė mano dvasią tokią, kad vestų per bjaurų charakterį, savimeilę, tuščiagarbystę, nepasitenkinimą, davė išgyvenimus, o paskui paženklino malone. Po visų tų lūžių man atsivėrė kelias, kuriame žinau, kad nepaklysiu. Aišku, suklumpu, ir ne vieną kartą. Neturiu tokio tikėjimo, kad galėčiau kalnus nuversti, bet dedu pastangas. Kai atsiduodi Dievo valiai, įvyksta dideli netikėtumai. Aš dažnai juokaudama sakau: tekėsiu, kur rodysi, o krantus tai Tu, Viešpatie, žymėk. Kur posūkis, ten aš suksiuosi, kur slenksčiai, ten juos pereisiu, kur akmenys - apiplauksiu. Ir įvyksta stebuklai, atsiranda įvairių pasiūlymų dirbti. Jaučiu Dievo planą, jaučiu, kad Jis manęs dar neapleidžia, nenori, kad tik ramiai sau sėdėčiau ir į žvaigždes žiūrėčiau. Jaučiu tam tikrą užtikrintumą, nes žinau, kad viskas Dievo rankose.
Ar, atsivėrus naujam gyvenimui, atsivėrė ir maldos pasaulis?
Kartais stebiu, kaip žmonės gyvena, laksto lyg išprotėję į savo darbus, nieko nematydami, ir galvoju: už ką man tokia malonė? Nors man irgi pasitaiko intensyvaus darbo dienų, bet aš žinau, kad yra mano laikas. Tas laikas, kada nereikia niekur bėgti ir skubėti. Aš žinau, kad kiekvieną vakarą galiu nueiti į bažnyčią arba namuose užsidegti žvakę, pasiimti rožinį ir melstis. Aš labai tikiu malda, jos galia. Turiu daug pažįstamų, kurie vadina save tikinčiais, bet nepripažįsta jokių formų, kuriomis galėtų išreikšti savo tikėjimą. Jie tiki abstrakčiai. Aš labai džiaugiuosi, kad supratau tradicinio tikėjimo reikšmę. Tradicinė malda, rožinys, litanijos man yra reikalingi. Tai labai sunku paaiškinti. Kartais manęs klausia: “Kaip tu gali kalbėti rožinį?” Nežinau, tiesiog turiu viduje tokią nuojautą, kuri verčia tai daryti. Viduje man kažkas tarsi sako: “Imk ir kalbėk. Tai tavo išsigelbėjimas”. Kartais pradedu nenoriai, mechaniškai, su didžiausiu pasipriešinimu, bet į pabaigą ateina įkvėpimas, norisi dar ką nors sukalbėti, pasidaro labai gera, ir diena visai kitaip praeina. Iš čia ir kyla tas “reikia”. Bet tai ne mano nuopelnas, tai irgi duota, aš žinau, kad man to reikia, kad be maldos aš negaliu. Kitiems tai labai sunku paaiškinti.
Gerbiama aktore, jūs atradote savyje naują dvasinį gyvenimą. Tačiau šių dienų realybė yra kitokia: joje vis mažėja dvasinių apraiškų. Kaip išgyvenate akistatą su šia realybe?
Mes dažnai su sūnumi pasikalbam apie siaubingą pasaulio tendenciją. Ta tendencija skverbiasi per televiziją ir, kaip aš ją vadinu, monstrą Ameriką. Ji visiems perša savo gyvenimo modelį, kuris griauna žmogaus dvasią. Man baisu, kad žmonės gali pasirinkti vien malonumus, komfortą, valgymą, mygtukų spaudinėjimą. Prieš dešimt metų, kai gastroliavome Toronte, užėjau į bažnyčią. Altorių puošė stilizuotas metalinis Kristus. Buvo sunku suprasti, ar ten Kristus, ar velnias. Panašias modernybes pastebėjau Vokietijoje. Pastorius “atžvangino” gitara giesmes, kažką trumpai pakalbėjo, o paskui visi išėjo į pievelę. Ten buvo alaus, dešrelių, visi vaišinosi, visi laimingi. Nežinau, gal tai ir gerai, gal žmonėms to reikia, bet man geriau klausytis vargonų, dalyvauti tradicinėse šv.Mišiose. Šiuolaikinis žmogus visur nori pasilengvinti sau gyvenimą. Pažiūrėkite, kuo virto laidotuvės – pastatė karstą ir nuėjo, o leidžiant į duobę, šeima nedalyvauja. V.Daujotytė yra taikliai pastebėjusi, kad pasaulis, žmonija, civilizacija, religija tolsta nuo liūdesio. Žmonės nebenori liūdėti, nebenori galvoti apie mirtį. Negalima bėgti nuo liūdesio, nuo kančios, o ypač nuo Kristaus pasiaukojimo. Jei to nesuprantame, nesuprantame esminių gyvenimo tiesų. Tada tampame tais plačiai besišypsančiaisiais, kurie tik tapšnoja vieni kitiems per petį ir būna su kitu tik tuomet, kada jam linksma, bet kai kitam yra sunku, tada nuo jo atsitraukia. Tokie žmonės neatjaučia ir nesupranta vienas kito, tai bedvasiškumas, tarpusavio santykių visiškas praradimas. O ką kalbėti apie eutanaziją, klonavimą, dirbtinį apvaisinimą? Mane ima šiurpas. Kaip galima kištis į žmogaus prigimtį! Jeigu tau nelemta turėti vaikų, tai ne šiaip sau. Gal tau siūlomas kitas planas, kuriame tu patirsi daugiau prasmės. Tiesiog priimk tai. Gal koks mažutėlis internate laukia tavo meilės? Aš matau visas tas blogybes, matau, kur pasaulis eina. Milijonai vaikų miršta iš bado, o keli šimtai pasaulio milijardierių trokšta valdyti visos žemės ekonomiką. Aš galvoju, kad pasaulis eina į pražūtį. Kažkas turės įsikišti, sukrėsti žmoniją, kad ji atsipeikėtų.
Ar yra kokia išeitis žmogui, kuris gyvena mažytį savo gyvenimėlį?
J.Brodskio yra labai gerai pasakyta: “Netikiu civilizacijos išsigelbėjimu, bet tikiu atskiro žmogaus išsigelbėjimu”. Kiekvienas žmogus turi savo pasaulį, bet yra ir tai, kas jam duota: jo žemė, jo kraštas, jo namai, šeima, draugai, giminės ir t.t. Tame rate žmogus turi daryti viską, kad išsaugotų savo dvasią, savo žmogiškumą, kad pats atsilaikytų ir kitiems padėtų atsilaikyti. Kito kelio nėra. Turime melstis už save, už kitus, už pasaulį, spinduliuoti geras mintis. Svarbu nepasiduoti destrukcijai, tai juodajai jėgai, kuri įlenda į mus ir griauna mūsų tikėjimą.
Dar savo pirmoje knygoje “Tiltas be turėklų” jūs rašėte: “Aš esu daugmaž “kaip visi” (...), kurie ilgisi tobulesnio gyvenimo ...“
Šią knygą rašiau dar neturėdama tikėjimo, o tik harmonijos, tobulumo ilgesį, apie kurį jau minėjau. Visi mes jį turime, o jeigu neturime, tai esame užmušę arba pardavę. Tada rūpi tik pinigai, malonumai. Antroje knygoje “Gyvenimas prieš gyvenimą” aš aprašiau savo kelią į tikėjimą. Kai atsigręži į tikėjimą, jau atsiduri tobulėjimo kelyje. Iki tol buvo nesąmoningos grumtynės, o stovėdamas tame kelyje imi suvokti priemones, kaip galima eiti tuo keliu. Pasitaiko klaidų, nepasitenkinimų, irzlumų, bet tu jau analizuoji, žinai, kaip tai nustumti, žinai, kaip atsiprašyti, atgailauti. Ir žinai, kad dar šimtą kartų kartosi tas pačias klaidas, bet tu jau plauki ir jau nebenuskęsi. Kas yra tobulėjimas? Kaip sako mano herojus Džonatanas – tai tik kelias. Kuo toliau eisi, tuo daugiau atrasi, dėl ko turi grumtis, ką turi savyje nugalėti, keisti. Tai nuolatinė kova. Grumtynės vyksta ir dėl tikėjimo. Užplūsta abejonės, kartais net visiška sausra, bet ašis išlieka, tu žinai, kad vėl grįši.
O ar lengva išpažinti savo tikėjimą, juo labiau kad Bažnyčia, kunigai šiandien nėra gerai vertinami?
Bažnyčia esame mes patys. Man niekada nerūpėjo, ar kunigas yra girtuoklis. Jis turi misiją, o ką jau pridarė, tai pats už tai ir atsakys. Aišku, Bažnyčia turi daug problemų, suvokiu jos tą užstrigimą. Bet aš sugebėjau tai peržengti. Ką padarysi, taip jau susiklostė. Šių dienų Bažnyčiai reikia asmenybių, išmintingų, išsilavinusių kunigų-filosofų, kurie sugebėtų patraukti žmones ne vien moderniomis formomis. Bet kur tokių gausi? Svarbu ne tai, svarbu, kaip tu pats priimi savo tikėjimą. Jeigu gėdijiesi pasakyti, kad eini į bažnyčią, kad kalbi rožinį, eini išpažinties, tai kaip tu gali sakyti, kad tiki. Tada tu išduodi save, savo įsitikinimus, išduodi patį Kristų. Vieną kartą aš tai suvokiau ir pasakiau sau: “Turiu kalbėti taip, kaip yra”.
Ačiū už jūsų atvirą širdį.

Kalbėjosi Lina Klusaitė
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"