XXI amžius

Tautos diplomatė Apie Amerikos lietuvę Angelę Nelsienę

Angelė Barkauskaitė-Nelsienė

Lietuva - naujo jos istorinio raidos etapo kelyje. Įvyko tai, ko laukėme dešimt metų. 2002 m. lapkričio 21 d. 10 val.55 min. mus pasiekė žinia iš Prahos, kad Lietuva pakviesta į NATO, kaip labiausiai pasirengusi ir atitinkanti NATO reikalavimus valstybė. Iš vakaro, lapkričio 20 dieną, veiklaus ir inteligentiško žurnalisto Edmundo Jakilaičio laidoje nuskambėjo JAV prezidento Džordžo Bušo žodžiai: „Lietuva bus laisva ir nepriklausoma… amžinai!“
Kiek tūkstančių Lietuvos vaikų gyvybių paaukota, kiek kančių iškentėta, kiek godų išgodota, laukiant šitų žodžių daugiau negu pusę šimtmečio! Realizuota pokariu žuvusių partizanų viltis ir Sąjūdžio nubrėžta laisvos ir demokratinės Lietuvos raidos pagrindinė strateginė kryptis, kuriai pritarė visos Seime esančios Lietuvos partijos. Netgi ir tos, jungiančios savo gretose narių, kuriems, ak, kaip norisi atgal į Rusijos glėbį!
Didelį vaidmenį, realizuojant šį tikslą, įtvirtinantį Lietuvos valstybingumą, atliko ir asmenybės. Lietuvos Sąjūdžio ir mūsų dainuojančios revoliucijos vadovo prof.Vytauto Landsbergio, šviesaus atminimo diplomato Stasio Lozoraičio, Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus, garbingo Lietuvos vyro Lino Linkevičiaus, generolo Jono Kronkaičio, diplomatės Gintės Damušytės ir kitų oficialių Lietuvos žmonių, ryžtingai ir nuosekliai ėjusių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės įtvirtinimo keliu, vardai amžiams išliks Lietuvos istorijoje kaip negęstantys tautos švyturiai.
Šalia jų, neabejoju, į vieną gretą stos tautos diplomatė, Amerikos baltų laisvės lygos vicepirmininkė Angelė Nelsienė, tvirtai ir energingai įsijungusi į politinę veiklą šių dienų nepriklausomos Lietuvos atkuriamuoju laikotarpiu.
Nėra kilnesnio tikslo už tarnavimą tėvynei. „Kai tėvynė pavojuje, niekas tada neturi teisių - visi turi tik pareigas!“ - tvirtina rašytojas Vinderbruchas. Tačiau tą suvokti gali tik pačios aukščiausios sąmonės žmogus, pasiryžęs dėl pareigos tėvynei aukoti viską.
Tokia ir yra Angelė Nelsienė. Ją, kaip Lietuvos žemės ryškiausią deimančiuką, atrado žurnalistas Juozas Kojelis, vienas iškiliausių kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, plunksnos riteris. Šiandien ji – viena ryškiausių tautos asmenybių, tvirtai stovinti tautos sargyboje.
Angelė Barkauskaitė-Nelsienė gimė Santakos kaime, Lazdijų rajone, netoli Kalvarijos. 1940 metais, tragiškomis birželio dienomis, jos seneliai buvo išvežti į Sibirą, ten ir mirė. Grįžtant rusų frontui, 1944 metais jos tėvai kartu su Angele pasitraukė į Vakarus. 1949 metais prasidėjus emigracijai į Ameriką, čia patraukė ir Barkauskų šeima. Iš pradžių sunkiai vertėsi, vėliau neblogai įsikūrė. Angelė baigė verslo mokyklą.
1960 metais ji ištekėjo už gabaus JAV verslininko Romo Nelso. Jie susilaukė trijų dukrų - Audros, Ingos ir Renatos. Visos dukros buvo auklėjamos meilės ir nostalgijos Lietuvai dvasia. Suaugusios sukūrė lietuviškas šeimas.
Angelė ir Romas Nelsai aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių kultūrinėje veikloje, rėmė ją finansiškai, dalyvavo visose lietuviškų dainų ir šokių šventėse. R.Nelsas vienu metu buvo net Amerikos lietuvių bendruomenės apylinkės pirmininkas: subūrė tautinių šokių grupę, dalyvavo skautų judėjime.
Paaugus vaikams, A.Nelsienė dešimt metų mokytojavo Los Andželo lietuviškoje mokykloje, vėliau atsidėjo visuomeninei kultūrinei veiklai. 1987 metais A.Nelsienė jau vadovavo JAV Lietuvių bendruomenės Vakarų apygardos skyriui. Apie jos organizuotą poeto B.Brazdžionio 80 metų jubiliejų 1987 metais garsas pasklido po visas Amerikos bendruomenes, rašė visi laikraščiai. Šventė buvo didinga, organizuota su didele meile ir tolimu žvilgsniu į ateitį. Ji organizavo ir kitus Bernardo Brazdžionio jubiliejus, kurie buvo įspūdingi, nepakartojami. Ji buvo tas žmogus, kuris ir palydėjo geru žodžiu Lietuvos laisvės šauklį, patriotą ir poetų karalių B.Brazdžionį į paskutiniąją jo kelionę – į Kauno Petrašiūnų panteoną.
1989 metais A.Nelsienė organizavo pirmąjį prof. V.Landsbergio vizitą Kalifornijoje. Iš bendravimo ir pokalbių su juo ji pajuto gyvą, plakančią Lietuvos širdį, suprato, jog šis žmogus turi tiek valios, ryžto ir potencijos, kad gali pakeisti visos tautos ir valstybės gyvenimą. 1989-1991 metais Lietuvoje vykstant žūtbūtinei kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės, A.Nelsienė pasiaukojamai dirbo savo tėvynei. Ji tapo Amerikos baltų laisvės lygos pirmininke (1989-1991). Graži, jaunatviška, plačios erudicijos Lietuvos patriotė, daugeliui į Ameriką atvykstančių Sąjūdžio lyderių organizavo dešimtis susitikimų su Amerikos Kongreso ir Vyriausybės nariais, Mons.Alfonso Svarinsko ir Nijolės Sadūnaitės, prof.V.Landsbergio ir kitų susitikimuose su Amerikos prezidentais Ronaldu Reiganu ir Džordžu Bušu vyresniuoju buvo aptariami Lietuvos reikalai. Visi jie patarimais ir geranoriškais palinkėjimais psichologiškai rėmė lietuvių, latvių ir estų bendrą kovą už savo valstybių laisvę ir nepriklausomybę.
Lietuvoje prasidėjus dainuojančiai revoliucijai, Amerikos lietuvių bendruomenė ją rėmė visais įmanomais būdais - moraliai, finansiškai, įvairiomis akcijomis ir mitingais. Kai Lietuvoje buvo paskelbtas 1991 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, visa Amerikos lietuvių bendruomenė džiūgavo, sveikino savo gimines ir draugus Lietuvoje ir Amerikoje.
J.Kojelis savo knygoje „Iš nakties į rytą“ pasakojo, kaip žinia apie Kovo 11-osios Aktą buvo sutikta lietuvių Los Andželo Didžiojoje salėje:”Bet pamaldų metu apie tą istorinį įvykį sužinota. Pamaldoms baigiantis, apie tai bažnyčioje pranešė Angelė Nelsienė, ir pamaldų dalyviai sugiedojo Lietuvos himną.
Iš bažnyčios visi susirinko į parapijos kiemą, kur A.Nelsienė tarė žodį ir buvo pakeltos Lietuvos ir Amerikos vėliavos. Ir vėl sugiedotas Lietuvos himnas. Tada visa gausi publika susirinko į parapijos salę. Salė buvo sausakimšai pilna. Pritrūko ir stovimų vietų. Jaunimas su tautinėmis vėliavomis išsirikiavo scenoje. Daugelis moterų ir mergaičių vilkėjo tautiniais drabužiais.
Programą pradėjo Radijo klubo pirmininkas V.Šeštokas ir žodį tarti pakvietė A.Nesienę. Jos žodis sukėlė tokį entuziazmą, kokio ta salė niekad nebuvo regėjusi.Publika plojo, stojosi ir sėdosi, šaukė, ritmingai skandavo „Lietuva, Lietuva“, „Laisvė, Laisvė“. Buvo daug ašarų. Jaunus, senus, ir darželinius pipirus tautinis jausmas palietė lyg stipri elektros srovė“ (Kojelis J. Iš nakties į rytą. Kaunas, 1996. P.233-234).
1992 metais rinkimus į Seimą laimėjus LDDP, pirmasis šios partijos vadovų niekšybės aktas buvo Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Amerikoje S.Lozoraičio atleidimas iš pareigų. Šios politinės niekšybės anatomija atskleista viename ankstesnių straipsnių (Voverienė O.Kazio Bobelio „fenomenas“ // Lietuvos aidas. 2001, rugpjūčio 13). Lietuvos ambasadoriumi Amerikoje buvo paskirtas žmogus, ištikimas sovietinio režimo kolaborantas, turėjęs net slapyvardį. Jo tikslas buvo užgesinti Amerikos bendruomenėje laisvės ir teisingumo siekį, skleisti sutrikimą ir abejones.
Amerikos lietuviai, siekiantys Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo, niekad nesulaukė jokios paramos iš Lietuvos ambasados Amerikoje, ten šeimininkaujant A.Eidintui. Jeigu jiems ir padėdavo kas, tai tik ambasadorius prie JT Oskaras Jusys, kuris į visus Lietuvių bendruomenės klausimus atsakinėdavo greitai ir tiksliai. Tai buvo ženklas, kad Amerikos lietuviai turi imtis tautos diplomatijos dar energingiau, kad iš to meto Lietuvos Vyriausybės nėra ko tikėtis Lietuvos labui.
Kaip tik tuo metu Amerikos prezidentu buvo išrinktas Bilas Klintonas. Jo komandoje buvo daug prorusiškų patarėjų, o įtakingiausiam iš jų Strobui Talbotui visada buvo „Russia-first“ (Rusija pirmoje vietoje). B.Klintonas nusileisdavo Rusijos spaudimui: viešai sakydavo, kad remia Baltijos valstybių narystę NATO, bet daug kartų buvo pažadus sulaužęs, todėl lietuviams visiškai neaišku buvo, ar jis gintų Baltijos šalis nuo Rusijos iššūkių. Tai kėlė didžiulį nerimą, vertė ieškoti kitų kelių.
A.Nelsienei ir kitiems Amerikos baltų laisvės lygos nariams pavyko surasti Kongrese nemažai Baltijos šalių užtarėjų, kurie rėmė tų šalių ir ypač Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo bylą ir kurie matė „Rusijos grėsmę ne tik mums, bet ir visai Europai“. Baltų laisvės lygai pavyko suburti grupę Amerikos kongresmenų į komitetą, kurio vienas svarbiausių tikslų buvo remti Lietuvą, ketinančią tapti NATO nare.
A.Nelsienė ne tik palaikė ryšius su šiuo komitetu, bet ir tapo koordinatore tarp Kongreso ir baltiškosios visuomenės. Į komiteto veiklą jai pavyko įtraukti aukštus reitingus respublikonų partijoje turintį Christoferį Koksą, lietuvių kilmės kongresmeną Joną Šimkų, kuris sutiko remti savo tėvų ir protėvių žemę. Amerikos baltų laisvės lygos prašomas, Amerikos kongresmenų komitetas ne tik parėmė lygos siekį kuo greičiau integruoti Lietuvą į NATO, bet taip pat ir jos inicijuotą rezoliuciją HCR 51 dėl Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo. Šią rezoliuciją pateikė Kongresui svarstyti.
A.Nelsienė dvi kadencijas vadovavo Amerikos baltų laisvės lygai, trejus metus buvo JAV lietuvių bendruomenės tarybos prezidiumo pirmininke, šešerius - Vakarų apygardos pirmininke. Amerikos baltų laisvės lygos centras yra Los Andžele. Šiandien JAV lietuvių bendruomenė, Amerikos baltų laisvės lyga ir jos vadovai, kaip ir mes visi, švenčia antrąją istorinę pergalę po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo - Lietuvos priėmimą į NATO.
Tautiškos giesmės melodijoje ir trispalvių šlamėjime - tautos vaikų, prisidėjusių prie šios pergalės vardai, tarp jų – ir tautos diplomatės A.Nelsienės.
A.Nelsienė vėl kuria planus, kaip padėti savo tėvynei. Tarsi žvaigždė kelrodė jai šviečia kelią ir neleidžia sustoti prelato M.Krupavičiaus žodžiai (iškalti jo antkapyje): „Lietuvi! Tegu būna Tau brangūs motina ir tėvas, bet virš visko tegu būna Lietuva!“ Dabar jos didžiausias rūpestis - teisingumo atkūrimas Lietuvoje ir lietuvybės ugdymas.
Kai 2000 m. birželio 14-15 dienomis Vilniuje buvo organizuojamas Tarptautinis antikomunistinis kongresas ir Tribunolo procesas, A.Nelsienė daug pasidarbavo jį propaguodama, jo organizaciniam komitetui padėjo lėšomis (Įvertino A.Nelsienės darbus//Lietuvos aidas. - 2000, rugsėjo 19). Jos veikla propaguojant Tarptautinio tribunolo ir kongreso pagrindines nuostatas buvo aukštai įvertinta milijoninio tiražo dienraštyje „The Orange County Register“ 2000 m. birželio 18 d. išspausdintame Džono Seiklerio straipsnyje „Ji yra ryški šviesa laisvės siekyje“.
Apgailestaudama, kad dabar Lietuvoje ji pastebi daug neteisybės, ir teisingumą vertindama kaip reikšmingiausią prielaidą valstybingumui stiprinti ir žmonių gerovei kelti, ji nesiūlo jokių atradimų, o tik tai, kas jau seniai žinoma ir labai paprasta: „… jei žmonės tikrai suprastų, kad jie turi teisę iš savo rinktų atstovų reikalauti, jog jie laikytųsi įstatymų, kad įstatymai būtų tokie, kurie leistų kurti geresnį rytojų, tai manau, kad viskas pasitaisytų“ (Žičkus K. NATO plėtimas: išeivijai kebliausia susišnekėti su Clintono ir Brazausko administracijom // Lietuvos aidas. - 1996, birželio 16).
Kaip A.Nelsienė pati prisipažino, didžiausias jos širdies skausmas yra lietuvybės nykimas. Jos nuomone, lietuvybės pagrindas yra šeima. Tačiau šeimas ir Lietuvoje, ir Amerikoje, ir ypač Rytų kraštų bendruomenėse, pradėjo „ėsti mišrių šeimų vėžys“. Jos šeimoje šeši augantys vaikaičiai iki ketverių metukų nebuvo mokomi anglų kalbos, kūdikystėje buvo auginami lietuviukais. Kaip sektiną pavyzdį ji nurodė Kalifornijos lietuvišką bendruomenę, kuri išlaiko lietuvišką mokyklėlę (apie 30 šeimų). Į ją kiekvieną šeštadienį, vienintelę laisvą dieną, po keliasdešimt mylių tėvai vežioja savo vaikus mokytis lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos.
Ji nuolat primena savo kaimynams ir pažįstamiems prel.M.Krupavičiaus žodžius: „Lietuva yra motina, aplink kurią turi spiestis jos vaikai ir siekti, kad ji būtų gyvybinga, sveika ir teikianti gyvybingumą visiems išsisklaidžiusiems savo vaikams“.
Ne kartą lankydamasi Lietuvoje, A.Nelsienė pastebėjo, kad „Lietuvos žmonių sąmonė užkrėsta importo bacila ir noru greit praturtėti“. Jos nuomone, Lietuva gerovės nesulauks tol, kol patys lietuviai nepradės tikėti savo jėgomis, pirkti savo gaminius ir juos gaminti. Tada atsiras ir darbo vietų, kils gyvenimo lygis, atsiras pinigų, bus daugiau dėmesio skiriama kultūrai.
Kai mąstau apie A.Nelsienę, visada mintyse iškyla Jurgio Baltrušaičio eilėraščio posmelis:

Aš žinau, kad mums dar skirta
Daug erškėčių, raugių, dirsių,
Bet skelbiu aš viltį tvirtą,
Kad be pergalės nemirsiu.

A.Nelsienės lemtis - nešti pergalę visuose reikšminguose Lietuvai įvykiuose. Tikime ir linkime, kad dvasiniame tautos gyvenime, atkuriant teisingumą ir stiprinant lietuvybę, jos pastangos irgi bus vainikuotos pergale. Tik mums visiems reikia to irgi siekti ir aktyviau jai padėti.

Prof.Ona VOVERIENĖ