XXI amžius

Vašingtonas (2)

JAV Lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimo dalyviai Lietuvos ambasadoje Vašingtone

Ir maža, ir jauna labai norėjau keliauti. Kai man buvo dvylika metų, svajojau turėti dešimt vaikų ir mokėti dešimt kalbų, kad galėčiau susikalbėti visame pasaulyje. Prisimenu, klūpiu atsilikusi kolchozo cukrinių runkelių vagoje, baisus karštis, skauda pirštų galus, atmuštus į perdžiūvusios žemės grumstus, o prieš akis - daug ilgų vagų, kurias reikės nuravėti. Seseriai, kuri jaunesnė už mane dvejais metais, einasi geriau - ji varo savo vagą kartu su mama. Aukštai virš galvos skrenda rusų lėktuvas. Jeigu juo skristų Chruščiovas ir čia lauke nukristų jo lėktuvas, o aš jį išgelbėčiau, - svajoju, - atsidėkodamas jis man leistų važinėti po visą pasaulį. Matyt, aš tada jau žinojau, kad išvažiuoti į užsienį lietuviams draudžiama…
Taip mąsčiau pakeliui iš Pitsburgo į Vašingtoną. Nei prieš dviedešimt, nei prieš dešimt metų nebūčiau drįsusi pasvajoti, kad važiuosiu tais nuostabiai gražiais, banguotais, lapuočių miškų kilimu apaugusiais Pensilvanijos keliais ir ieškosiu senųjų lietuvių pėdsakų… Jungtinės Amerikos Valstijos prieš trejus metus buvo pirma Vakarų valstybė, kurią pamačiau. Nes man, laisvai žurnalistei, kuri nedirbo valdiško darbo ir gyveno tik iš honoraro, apie išvažiavimą į užsienį iš sovietinės Lietuvos negalima buvo ir svajoti. Norėdamas išvažiuoti, turėjai gauti darbovietės profsąjungos rekomendaciją, o aš jos negalėjau gauti, nes buvau „veltėdė“ - toks buvo mano statusas (nors gyvenau pusbadžiu).
Mūsų ekspedicijos komanda gera - už vairo Aušrelė Sakalaitė, JAV LB Kultūros tarybos narė ir pati geriausia Amerikos vairuotoja. Užpakalinėje sėdynėje įsitaisiusi Marija Remienė, JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė. Mes važiuojame vykdyti jos užsibrėžto tikslo - rinkti medžiagos projektui „Lietuvių pėdsakais Amerikoje“. Ką tik palikome Pitsburgą, atsisveikinome su seselėmis pranciškietėmis, tarp kurių gal 50 (iš 80) yra turinčių lietuviškas šaknis. Ir jų vyresnioji - lietuvaitė Joana Brazinskaitė, kurios tėveliai kilę iš Kauno, atvyko į Ameriką prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Gal nebus per garsiai pasakyta, kad Pensilvanija - mano svajonių žemė. Jeigu ką nors norėjau pamatyti Amerikoje po Čikagos, tai, žinoma, Pensilvaniją, tą kraštą, kur, manau, gerai paieškojęs, galėtum rasti XIX amžiaus Lietuvos trupinėlių. Tai mane labiausiai ir jaudino: buvau prisiklausiusi pasakojimų apie plieno lydytojus, angliakasius, „bungardierius“, apie tų paprastų lietuvaičių sunkų gyvenimą, vergišką darbą ir, kita vertus, dešimtis bažnyčių bei mokyklų, kurias jie pastatė. Iš ses. Mary, Pirmojo pasaulinio karo imigrantų lietuvių dukters, lūpų per valandą mūsų pokalbio Pitsburgo vienuolyne išgirdau keletą senoviškų žodžių (pvz., „tėmijau“, kas reikštų - žiūrėjau). Kai važiavau į Ameriką, maniau važiuojanti ieškoti senosios Lietuvos, kurią kas nors kada nors išsivežė. Atvykusi į Pensilvaniją dar tvirčiau įsitikinau, kad reikėtų skubėti iš seselių (ir kitų senųjų lietuvių palikuonių) iššlavinėti visas tas istorijos aukso dulkeles, kurios prie jų prilipo iš senelių ir tėvų pasakojimų, papročių ir įpročių. Senųjų lietuvių dukros ir vaikaitės dar galėtų turėti užkonservavusios dalykų, kurių tikriausiai net nežino turinčios: jos nešiojasi savyje tą XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvą, kurios mes jau seniai nebeturime. Laiko nesustabdysi, daugeliui seselių - jau per 80.
Pakelės prižėlusios lietuviškų darželių gėlių, pas mus, Šiaurės Lietuvoje, vadinamų vienadienėmis, nes jos oranžinis žiedas žydi tik vieną dieną. Reikia manyti, kad čia jos laukinės. Kelias visą laiką vingiuoja įspraustas tarp uolų, kartais išsiveržiančių į paviršių, gražiai, tarsi skulptoriaus rankos susluoksniuotais luitais. Ir taip iki pat Vašingtono, kur kitą dieną mūsų laukė Lietuvos Respublikos ambasadoje vyksiantis JAV Lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimas.
Liepos 6 dieną ambasadoje šeimininkauja lietuviškas jaunimas. Ambasadorius Vygaudas Ušackas išvykęs į Lietuvą. Suvažiavimo dalyvius priėmė Marius Petrušonis, ambasados sekretorius ir Vašingtono bei Baltimorės Jaunimo sąjungos pirmininkas ir Sąjungos valdyboje atstovaujantis naujai atvykstantiems. Jis prieš kelerius metus iš Lietuvos atvyko studijuoti politologijos, baigė mokslus ir savo ateitį sieja su diplomato karjera.
Suvažiavimą pradėjo AJS pirmininkė Daina Žemaitaitytė („Mes turime parodyti, kad AJS yra stipriausia jaunimo grupė ir kad mes nenutolsime nuo savo linijos“), kuri pasakė, kad šie dveji metai praėjo neblogai. Svarbiausi įvykiai buvo kaukių balius Detroite, suvažiavimas Čikagoje per Padėkos dieną, kur buvo apsispręsta sustiprinti, atgaivinti prigesusią jaunimo veiklą. Kiekvieną mėnesį buvo pateikiamos žinutės žiniasklaidai apie jaunimo veiklą.
Suvažiavimą pasveikino JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė M.Remienė, kuri atstovavo ne tik LB pirmininkui A.Gečiui, bet ir „Draugo“ dienraščiui, todėl ji pakvietė jaunimą rūpintis ir lietuviška spauda: ne tik skaityti vienintelį išeivijoje lietuvių dienraštį, bet ir jame bendradarbiauti. „Jūs turėsite jį perimti“, - sakė M.Remienė. Buvo perskaitytas Reginos Kučienės, PLB Švietimo komisijos pirmininkės, sveikinimas; Pasaulio lietuvių bendruomenės vardu pasveikino Vida Jonušienė. Suvažiavime dalyvavo ir kalbą pasakė Pasaulio jaunimo sąjungos pirmininkas iš Kanados Matas Stanevičius, kuris pademonstravo poligloto sugebėjimus, kalbėjęs lietuviškai, angliškai ir prancūziškai. „Pats mažiausias pasakojimas lietuvybei turi būti vertinamas“, - įsiminiau jo frazę.
Jis papasakojo, kaip kanadiečiai rengiasi Pasaulinio jaunimo dienoms Toronte. Ta proga jie laukia suvažiuojant ir daug svečių lietuvaičių iš viso pasaulio (apie 150, daugiausia iš Europos). Jaunimo dienų pagrindiniai lietuviški renginiai vyks parapijoje, Lietuvių namuose, suvažiuos apie 150 lietuvių svečių iš viso pasaulio, kurie bus apgyvendinti šeimose. Vakarais vyks vakaronės, klubų vakaras, dieną - kelionės po Torontą. Visą šią šventę vainikuos kaimiškas suėjimas. Matas kvietė suvažiavimo dalyvius prisidėti idėjomis prie jaunimo renginių planavimo ir šventės rengimo.
Suvažiavimą taip pat pasveikino Barbara Conaty, Vašingtono LB apylinkės valdybos atstovė. Auksė Grigaliūnaitė, AJS valdybos narė ir Čikagos skyriaus pirmininkė, papasakojo, kas vyksta vienoje aktyviausių jaunimo grupių. Simona Gajauskaitė iš Los Andželo džiaugėsi, kad ir jų būrelis auga, stiprėja. Ji lankėsi Kanadoje, susipažino su tenykštės organizacijos veikla ir sakė, kad norėtų pasekti kanadiškių pavyzdžiu, kaip galima kartu dirbti senųjų lietuvių vaikams ir naujai atvykstantiesiems iš Lietuvos.
Marius Petrušonis pristatė Vašingtono ir Baltimorės jaunimo darbus. Plačiau apie šį jauną veikėją ir jo darbus papasakosime kituose numeriuose, šį sykį tik pridėsiu, kad šauniai vašingtoniškai šią vasarą buvo suorganizavę Jonines, į kurias buvo atvažiavę jaunimo ir iš toliau.
Po pertraukos vyko diskusijos dėl kitais metais Lietuvoje vyksiančio Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimo, buvo renkamas AJS pirmininkas, kuriuo tapo Aras Mattis iš Los Andželo. Per pertraukėles teko pasikalbėti su praėjusios kadencijos pirmininke D.Žemaitaityte, kuri papasakojo, kad per šiuos metus Amerikos jaunimas ypač suaktyvėjo ir dabar plačiau žinoma jų organizacija, todėl tapo lengviau įtraukti jaunimą į lietuvišką veiklą. Skyriai veikia Los Andžele, Čikagoje, Detroite, Klivlende, Bostone, Vašingtone, Baltimorėje. Aktyviausi skyriai - Los Andžele ir Čikagoje, Vašingtone, Baltimorėje. Visuose skyriuose yra čia gimusių ir naujai atvykusių lietuvaičių. Sunkumai kyla dėl skirtingos patirties, bet, pirmininkės nuomone, jaunimas nori bendrauti, ir tai leidžia sunkumus išspręsti, nes visus jungia Amerikos gyvenimas ir tie patys aplinkui vykstantys įvykiai bei noras išlikti lietuviais.
Pakalbinau ir Kristiną Jonušaitę, AJS sekretorę, kuriai tenka konkretus darbas sušaukti posėdžius ir sutvarkyti susirinkimų protokolus. Kristina, Amerikos lietuvių išeivių gerai žinomo mecenato ir visuomenės veikėjo dr. Leono Kriaučeliūno ir Irenos Kriaučeliūnienės vaikaitė, labai užsidegusi lietuviška veikla. Šiuo metu ji studijuoja universitete Indianoje, taps anglų literatūros mokytoja. Ją žavi darbas su vaikais, ypač vyresniais, iš kurių, jos nuomone, gali laukti labai įdomių dalykų. Kristina pati bando rašyti prozą ir eiles: kitais metais, baigusi universitetą, rengiasi važiuoti į Lietuvą, į Dainų šventę.
Šiame trumpame reportaže neįmanoma sutalpinti visų įspūdžių iš Vašingtono, prie to teks sugrįžti ir vėliau: vien jau ką reiškia apsilankymas (juo labiau pirmas) Lietuvos ambasadoje, kuri mena žymiausius prieškario ir pokario politikus. Matėme garbės sargybos pasikeitimą Arlingtono kapinėse, kur yra palaidotų ir lietuvių, įvairiais laikais žuvusių už Amerikos laisvę. Lankėmės Basilica of the National Shrine of the Immaculate Conception, kur yra V.K. Jonyno sukurtos mozaikos lietuviška tematika.

Audronė V.ŠKIUDAITĖ