Garbingas tautos istorijos puslapis

1863 metų sukilimo Lietuvoje vadai kunigas Antanas Mackevičiaus ir Kostas Kalinauskas

Šiais metais sukanka 140 metų nuo 1863 metų sukilimo Lietuvoje. Tūkstančiai mūsų tautiečių žuvo tame sukilime dėl Tėvynės laisvės. Juos priglaudė žalios Lietuvos girios ir krauju apšlakstytos dirvos. Taip pat ne vienas žuvo nuo žiaurios Muravjovo koriko rankos arba buvo ištremtas į Sibiro tyrus. Apie 1863 metų sukilimą prirašyta daugybė knygų, atsiminimų, istorinių veikalų.
Išsilaisvinimo iš Rusijos jungo dvasia neišblėso po numalšinto 1831 metų sukilimo. Nors Rusijos valdžia, malšindama 1831 metų sukilimą, buvo žadėjusi valstiečiams socialinių reformų, netgi baudžiavos panaikinimą, tačiau viskas liko, kaip buvus. Tuo labiau kad didžioji nutautėjusi Lietuvos ponų dalis nenorėjo baudžiavos panaikinimo, kalbėjo lenkiškai ir savo tėvyne laikė Lenkiją, o ne Lietuvą.
Iš esmės bajorija, dalyvaudama 1831 ir 1863 metų sukilimuose, siekė ne tik laisvės, bet ir dar daugiau laisvių ir teisių savo luomui. Iš liaudies kilę Lietuvos dvasininkai ir negausūs inteligentai ėjo drauge su valstiečiais. Pats vyskupas Motiejus Valančius rašė knygeles lietuvių kalba, kurias Lietuvos kaimuose platino kunigai. Apskritai 1863 metų sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje ėjo gana skirtingais keliais: Lenkijos bajorai akcentavo Liublino unijos principų neliečiamybę bei Žečpospolitos atkūrimą, o Lietuvos sukilėliai svajojo apie atskirą Lietuvos valstybę.
Rusijai pralaimėjus Krymo karą, gerokai pašlijo jos vidaus padėtis. Caras Aleksandras II, norėdamas nuraminti visuomenę, 1856 metais amnestavo didelę dalį politinių kalinių, tačiau toji amnestija nepatenkino nei Lenkijos, o ypač Lietuvos visuomenės, nes lietuviai, taip pat ir nesulenkėję bajorai bei kunigai siekė socialinių reformų, laisvės ir nepriklausomybės. Tą pirmiausia ėmė skelbti svarbiausi sukilimo Lietuvoje vadai - Kostas Kalinauskas, o ypač kunigas Antanas Mackevičius. Kai kas bandė (ir bando iki šiol) teigti, kad kunigo A.Mackevičiaus apsisprendimas stoti į mirtiną kovą prieš okupantus už Lietuvos, kaip atskiros nuo Lenkijos valstybės, laisvę prieštaravo Bažnyčios nuostatoms. Anaiptol. Vyskupas M.Valančius, nors ir priverstinai paskelbęs aplinkraštį, kuriuo pranešama, jog rusų administracija pasiryžusi žiauriomis bausmėmis bausti jau 1861 metais prasidėjusių manifestacijų dalyvius, siekė paveikti carinę administraciją bent jau sumažinti represijas. Tokios manifestacijos vyko Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Telšiuose, Ukmergėje, Raseiniuose, Skirsnemunėje ir kitur. Ypač įspūdinga manifestacija įvyko 1861 m. rugpjūčio 12 d. Kaune. Iš Suvalkijos, kuri turėjo simbolizuoti Lenkiją, ėjo demonstrantų minia į Kauną, o iš Kauno kita procesija ėjo jos pasitikti. Abi precesijos, skambant bažnyčių varpams, susitiko ant Aleksoto tilto ir giedojo religines bei patriotines giesmes. Kadangi manifestacijoje dalyvavo ir nemažai kunigų, tai Vilniaus generalgubernatorius Nazimovas dėl įvykių apkaltino vyskupą M.Valančių. Tad pastarajam neliko nieko kito, kaip, norint išvengti kunigų represijų, paskelbti, jog manifestantams nereikia naudotis bažnytinėmis vėliavomis, altorėliais ir kt. Be to, vyskupas prašė bausmių skyrimą kunigams „maištininkams“ palikti Bažnyčios vyresnybei.
Sukilimo pradžia laikoma 1863 m. sausio 22-oji, kai Lenkijos centrinis sukilimo komitetas priėmė du dekretus, skirtus Lietuvai. Vienas jų skelbė: „Wisi ukininkaj arba gaspadorejnu nuo szias dienas neturi jau newalos!, nes nebera pona, ni bajora, ni mužika, ni žida, o anli wisi brolej ir wejkaj ligi arba wienodi, kaip prisz Pona Diewa, teip ir prisz musu brangiojai Tewine. (…). Wisi pastanawijme, ukaze duoti nuog nedoras ir prakiejktas wiresnibes Maskoli niekinasi ir skajtas nu szias dienas už ne wožnas, ir ne pavidnas klausiti“…
Tokiu būdu Centrinis sukilimo komitetas paskelbė tikslus, dėl kurių bus kovojama su carine Rusija, o taip pat nubrėžė savo veiklos socialinę programą. Tai reiškia, jog visi piliečiai bus lygūs prieš įstatymus, be luomo, tautinio ar religijos skirtumo, valstiečiams atiduodama nuosavybėn jų dirbama žemė, ir nuo tos dienos niekas neturi klausyti rusų valdžios. Tos pačios sausio 22-osios antrajame dekrete kviečiama visus ginti tėvynę ir numesti rusų jungą. Visi, pašauktieji į karą, - trobelninkai, kampininkai ir visi, gyveną iš darbo, - gausią mažiausiai tris margus žemės.
Lietuvoje žuvus vienam sukilimo vadų, vyriausiuoju sukilimo vadu buvo paskirtas kunigas A.Mackevičius. Kaip rašo istorikai, sausio 22 dieną perskaitęs Paberžės bažnyčioje manifestą ir pasakęs pamokslą, kunigas A.Mackevičiaus paliko savo parapiją ir išvyko į Krekenavos miškus. Po kelių dienų jo būryje jau buvo 500 sukilėlių, vadinamų dalgininkais.
Kun.A.Mackevičius gimė 1828 metais neturtingų ūkininkų šeimoje, šalia Tytuvėnų. Baigęs Vilniaus gimnaziją, įstojo į Kijevo universitetą. Paveiktas 1848 metų revoliucijos Europoje, jis ėmė mąstyti, kaip išvaduoti Lietuvą iš rusų jungo, palengvinti sunkią valstiečių dalią. A.Mackevičius bajorais nepasitikėjo. Matydamas, kad Lietuvos valstiečiai ypač pamaldūs ir labai pasitiki kunigais, jis nusprendė tapti kunigu ir, metęs Kijevo universitetą, įstojo į Varnių kunigų seminariją. Jau 1855 metais jis minimas kaip Krekenavos vikaras. Visą savo kunigavimo laiką A.Mackevičius rengė žmones sukilimui. Kiekviena proga skelbė žmonėms, kad jie rengtųsi sutraukyti vergijos pančius, ir, kaip prisimena amžininkai, žmonės, kunigui kalbant, kėlė į dangų rankas ir žadėjo jam padėti. Per tardymą kun. A.Mackevičius pasakojo: „Atėjus metui sukilti, aš pasakiau keletą pamokslų, aukojau šv.Mišias ir paskyriau sukilimo dieną. Man šaukiant, jaunuomenė paliko tėvus, namus ir rinkosi su ginklu rankose ginti Tėvynės“. 1863-iųjų pabaigoje sukilimas jau buvo baigiamas malšinti. Vėlų rudenį dar laikėsi tik vienas didelis kun. A.Mackevičiaus būrys. Visi jį mylėjo ir gerbė, o jo žodis buvo šventas.
Apie sukilėlių vadą kunigą A.Mackevičių rašė tų įvykių dalyvis pulkininkas Struš (Stella-Savicki) savo knygoje „Szkice z powstania 1863 roku“ („Eskizai iš 1863 m. sukilimo“). Joje aprašomas ir 1863 m. kovo 27 d., ir balandžio 19 dienos kautynės su rusais. Tada kun. A.Mackevičiaus būrį puolė keturios rusų pėstininkų kuopos, vienas dragūnų eskadronas, kazokų būriai. Mūšyje Raguvos miškuose A.Mackevičiaus dalgininkai privertė priešą paniškai bėgti. Tose kautynėse žuvo per 40 rusų ir 60 buvo sužeista, o sukilėliai neteko tik dviejų kovotojų. Šis sukilėlių laimėjimas nuskambėjo per visą Lietuvą. Buvo džiūgaujama, jog sukilėliai su dalgiais sumušė puikiai apginkluotą ir išmuštruotą reguliariąją rusų kariuomenę. Beje, ir rusų generolo Ganeckio raportuose Vilniaus generalgubernatoriui buvo pranešama, kad A.Mackevičiaus būrys dalyvavo keturiolikoje kautynių su caro kariuomene.
Kunigas buvo suimtas 1863 m. gruodžio 17 d. Neapsakomas džiaugsmas apėmė rusus. Visi Rusijos laikraščiai kaip didžiausią didvyrį šlovino A.Mackevičių suėmusį kapitoną Ozevskį. Generalgubernatorius Muravjovas įsakė teisti sukilimo vadą per 48 valandas. Tardomas ir kankinamas jis neišdavė nė vieno savo bendražygio ir tik atsakinėjo: „Aš myliu Lietuvą ir jai atidaviau savo silpnas jėgas“. Kai Muravjovo budeliai klausė, kokiu būdu jis verbavęs sukilėlius ir ką jiems žadėdavęs, tai kun. A.Mackevičiaus atsakymas buvo vienas: „Žadėjau jiems tik vieną dalyką - Tėvynės laisvę“.
Muravjovas dar bandė palaužti kunigą, atvedė į kalėjimą jo tėvą. Į tėvo priekaištus, kodėl jis nuėjo tokiais keliais, sūnus atsakė: „Tėve, mano karalystė ne iš šio pasaulio. Aš niekuomet nesigailėsiu, kad stojau ginti savo tautos“. Toks buvo paskutinis tėvo ir sūnaus atsisveikinimas. Muravjovo koriko įsakymu 1863 m. gruodžio 28 d. 11 val. kun.A.Mackevičius buvo pakartas Kaune, aikštėje, šalia dabartinio Savanorių prospekto.
Minint 75-ąsias 1863 metų sukilimo metines, 1938 metais žurnalas „Karys“ rašė: „Gražus sutapimas - kunigas Mackevičius buvo pirmasis lietuvių tautos savanoris, miręs už tėvynės laisvę toje vietoje, kuri pavadinta Savanorių prospektu“.
Kitas žymus sukilimo vadas K.Kalinauskas, jau būdamas suimtas, kažkokiu būdu paskelbė savo paskutinį atsišaukimą, kuriame atsisveikina su savo mylimais žmonėmis: „Broliai mano, mužikėliai brangieji! Iš po maskolių kartuvių tenka man į jus rašyti, rasi, ir paskutinį kartą. Skaudu palikti gimtąją žemelę ir jus, brangūs mano tautiečiai. Krūtinė man plyšta, širdį skauda, bet negaila žūti už jūsų teisybę. Kovokite už žmogaus ir tautos teisę, už savo tikėjimą, už savo gimtąją žemelę, nes aš jums, žmonės, iš po kartuvių sakau, kad tik tuomet tegyvensime laimingai, kai ant jūsų sprando nebebus visai maskoliaus“.
Kun. A.Mackevičiaus pavyzdys akivaizdžiai patvirtina, jog tarnystė Dievui neatleidžia nuo pareigos aukotis Tėvynei ir net gyvybę už ją atiduoti.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"