XXI amžius

1863 metų sukilimo Lietuvoje vadai
kunigas Antanas Mackevičiaus ir Kostas Kalinauskas

Šiais metais sukanka 140 metų nuo 1863 metų sukilimo Lietuvoje. Tūkstančiai mūsų tautiečių žuvo tame sukilime dėl Tėvynės laisvės. Juos priglaudė žalios Lietuvos girios ir krauju apšlakstytos dirvos. Taip pat ne vienas žuvo nuo žiaurios Muravjovo koriko rankos arba buvo ištremtas į Sibiro tyrus. Apie 1863 metų sukilimą prirašyta daugybė knygų, atsiminimų, istorinių veikalų.
Išsilaisvinimo iš Rusijos jungo dvasia neišblėso po numalšinto 1831 metų sukilimo. Nors Rusijos valdžia, malšindama 1831 metų sukilimą, buvo žadėjusi valstiečiams socialinių reformų, netgi baudžiavos panaikinimą, tačiau viskas liko, kaip buvus. Tuo labiau kad didžioji nutautėjusi Lietuvos ponų dalis nenorėjo baudžiavos panaikinimo, kalbėjo lenkiškai ir savo tėvyne laikė Lenkiją, o ne Lietuvą.
Iš esmės bajorija, dalyvaudama 1831 ir 1863 metų sukilimuose, siekė ne tik laisvės, bet ir dar daugiau laisvių ir teisių savo luomui. Iš liaudies kilę Lietuvos dvasininkai ir negausūs inteligentai ėjo drauge su valstiečiais. Pats vyskupas Motiejus Valančius rašė knygeles lietuvių kalba, kurias Lietuvos kaimuose platino kunigai. Apskritai 1863 metų sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje ėjo gana skirtingais keliais: Lenkijos bajorai akcentavo Liublino unijos principų neliečiamybę bei Žečpospolitos atkūrimą, o Lietuvos sukilėliai svajojo apie atskirą Lietuvos valstybę.
Rusijai pralaimėjus Krymo karą, gerokai pašlijo jos vidaus padėtis. Caras Aleksandras II, norėdamas nuraminti visuomenę, 1856 metais amnestavo didelę dalį politinių kalinių, tačiau toji amnestija nepatenkino nei Lenkijos, o ypač Lietuvos visuomenės, nes lietuviai, taip pat ir nesulenkėję bajorai bei kunigai siekė socialinių reformų, laisvės ir nepriklausomybės. Tą pirmiausia ėmė skelbti svarbiausi sukilimo Lietuvoje vadai - Kostas Kalinauskas, o ypač kunigas Antanas Mackevičius. Kai kas bandė (ir bando iki šiol) teigti, kad kunigo A.Mackevičiaus apsisprendimas stoti į mirtiną kovą prieš okupantus už Lietuvos, kaip atskiros nuo Lenkijos valstybės, laisvę prieštaravo Bažnyčios nuostatoms. Anaiptol. Vyskupas M.Valančius, nors ir priverstinai paskelbęs aplinkraštį, kuriuo pranešama, jog rusų administracija pasiryžusi žiauriomis bausmėmis bausti jau 1861 metais prasidėjusių manifestacijų dalyvius, siekė paveikti carinę administraciją bent jau sumažinti represijas. Tokios manifestacijos vyko Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Telšiuose, Ukmergėje, Raseiniuose, Skirsnemunėje ir kitur. Ypač įspūdinga manifestacija įvyko 1861 m. rugpjūčio 12 d. Kaune. Iš Suvalkijos, kuri turėjo simbolizuoti Lenkiją, ėjo demonstrantų minia į Kauną, o iš Kauno kita procesija ėjo jos pasitikti. Abi precesijos, skambant bažnyčių varpams, susitiko ant Aleksoto tilto ir giedojo religines bei patriotines giesmes. Kadangi manifestacijoje dalyvavo ir nemažai kunigų, tai Vilniaus generalgubernatorius Nazimovas dėl įvykių apkaltino vyskupą M.Valančių. Tad pastarajam neliko nieko kito, kaip, norint išvengti kunigų represijų, paskelbti, jog manifestantams nereikia naudotis bažnytinėmis vėliavomis, altorėliais ir kt. Be to, vyskupas prašė bausmių skyrimą kunigams „maištininkams“ palikti Bažnyčios vyresnybei.