Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Pasaulis
Ora et labora
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva

(naujiena!)

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Ekumeniniame judėjime svarbiausia pasitikėti Šventosios Dvasios vadovavimu

Jonas Paulius II meldžia vienybės krikščionių pasaulyje

Sausio 25 dieną Bažnyčia minėjo Šv. Pauliaus atsivertimą - mini tą įvykį, kai krikščionių persekiotojui Sauliui, keliavusiam iš Jeruzalės į Damaską, prie miesto vartų apsireiškė Kristus. Nuo žirgo nublokštas Saulius tapo Pauliumi – uoliu Kristaus skelbėju ir pagonių tautų apaštalu. Pauliaus atsivertimo šventės dieną kasmet užbaigiama maldų už krikščionių vienybę savaitė, trunkanti nuo sausio 18-osios iki 25-osios. Romoje kasmet šia proga rengiamos pamaldos apaštalui Pauliui dedikuotoje bazilikoje, pastatytoje už senųjų Romos sienų, toje vietoje, kur palaidotas Romoje nukankinto apaštalo Pauliaus kūnas. Pamaldoms paprastai vadovauja Popiežius, o už krikščionių vienybę jose drauge meldžiasi katalikai ir kitų Romos mieste veikiančių krikščioniškų konfesijų atstovai.
Šiemetės maldų savaitės už krikščionių vienybę užbaigimo pamaldos, Popiežiaus vadovaujami Mišparai, vyko sausio 25-osios, šeštadienio, pavakare. Jų metu sakytoje homilijoje popiežius Jonas Paulius II dar kartą pabrėžė, jog krikščionių vienybė negali būti suprantama tik kaip žmonių dialogas. Krikščionių vienybė, kurios visi siekiame, pirmiausia yra Dievo malonė - Šventosios Dvasios dovana. Tą patį skelbia ir šiemetės ekumenizmo savaitės tema pasirinkti apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams žodžiai: „Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“.
Dėl to, sakė Popiežius, pats svarbiausias ekumeninio judėjimo dėmuo yra dvasinis ekumenizmas, pasitikėjimas Šventosios Dvasios vadovavimu ir tikėjimas, kad ne mūsų pastangos, bet Šventosios Dvasios vadovavimas nuves visus krikščionis į vienybę. Žinoma, teigė popiežius Jonas Paulius II, tai jokiu būdu nereiškia, kad nereikalingas teologinis dialogas. Tai taip pat nesumenkina lig šiol dėtų pastangų, kurios pastaraisiais dešimtmečiais davė iš tiesų gerų rezultatų. Tačiau kartu reikia nuolat žinoti, kad teologinis dialogas yra ne kas kita, kaip tiesos siekimas, o tiesa nepasiekiama be Šventosios Dvasios.
Galiausiai Popiežius meldė ir linkėjo, kad krikščionys, priklausantys skirtingoms tradicijoms ir konfesijoms, palaikydami broliškus ryšius, puoselėtų dvasinį ekumenizmą, tai yra vieni kitus priimtų ir gerbtų, matytų tai, kas pozityvu kitose bendruomenėse. Be tokio autentiško dvasinio bendrumo, kiti ekumenizmo instrumentai – dialogas, nuolaidos, kompromisai – būtų tik bedvasės ekumenizmo kaukės. Dėl to, pasitikėdami Kristumi, ženkime pirmyn, melskimės ir mūsų širdyse leiskime suskambėti jo raginimui „Duc in altum“ – „Irkis į gilumą“!

R.Paksas susidomėjo Žemaičių Kalvarijos atstatymu

Išrinktasis prezidentas Rolandas Paksas (viduryje) pietauja suTelšių vyskupu Jonu Boruta (kairėje) ir vyskupu emeritu Antanu Vaičiumi

Telšių vyskupas Jonas Boruta pakvietė būsimąjį šalies vadovą Rolandą Paksą bendradarbiauti atstatant bei atnaujinant Žemaičių Kalvariją, kuri, pasak vyskupo, turėtų tapti traukos centru ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir užsienio turistams.
Telšių vyskupas J. Boruta kartu su vyskupu emeritu Antanu Vaičiumi pirmieji pasitiko sausio 23-ąją į gimtąjį miestą atvykusį išrinktąjį Prezidentą. Vyskupas būsimajam valstybės vadovui išsakė idėją, jog Žemaičių Kalvarijoje reikėtų pastatyti rekolekcijų namus. Vyskupas taip pat užsiminė, jog daugiau tikinčiųjų galima būtų pritraukti plėtojant kaimo turizmą šiame regione.
Išrinktasis Prezidentas iš esmės pritarė vyskupo J. Borutos iniciatyvai padaryti Žemaičių Kalvariją patrauklesnę ir prieinamesnę. Be to, Telšių vyskupas pasiūlė būsimajam šalies vadovui tapti Žemaičių Kalvarijos atlaidų globėju. Taip pat paprašyta Prezidento kreiptis į Vyriausybę, kad ši skirtų lėšų Žemaičių Kalvarijos koplyčioms remontuoti, Varnių Šv.Aleksandro bažnyčiai rekonstruoti.

Kataliko politiko katekizmas
Naujasis Tikėjimo mokslo dokumentas aptaria
pasauliečių tikinčiųjų visuomeninės veiklos principus

Kardinolas Jozefas Ratcingeris

Pagrindinės dokumento intencijos

Nors popiežius Jonas Paulius II per savo jau į 25-us metus įžengusį epochinės reikšmės pontifikatą ne kartą yra aptaręs visuomeninio gyvenimo aktualiuosius klausimus, tačiau, galima sakyti, po 1965 metais pasibaigusio II Vatikano Susirinkimo pirmą kartą sausio 16 dieną Vatikane paskelbtas dokumentas, kuriame nuosekliai išdėstomos Katalikų Bažnyčios mokymo nuostatos dėl katalikų dalyvavimo politikoje. Šiame Popiežiškosios pasauliečių tarybos siūlymu parengtame ir Šventojo Tėvo patvirtintame dokumente autoritetinga Tikėjimo mokslo kongregacija pateikia doktrininės reikšmės pastabas „Dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų“.
Jo tekste reiškiamas Bažnyčios pritarimas valstybės konfesiniam neutralumui, tikinčiųjų dalyvavimui šiuolaikinėje partinėje demokratijoje, bet kartu katalikai politikai griežtai perspėjami nepalaikyti tų įstatymų, kurie prasilenkia su moralės ir žmogaus prigimties reikalavimais. Atsižvelgiant į dabartines visuomenės gyvenimo tendencijas, naujajame dokumente taip pat išaiškinamas pavojingumas moralinio reliatyvizmo, kuris neturi nieko bendra su demokratijai būdingu pliuralizmu ir griauna žmogiškojo bendruomeniškumo pamatus.

Taikos ugnis – mūsų namams

Garliavos jaunieji skautai svečiuojasi Šv. Elzbietos vienuolyne Fredoje, Kaune. Juos vaišina sesuo Emanuelė

Praėjusių metų gruodžio pabai-goje, prieš Kūčias, kai kurios Lietuvos bažnyčios pakvietė savo parapijiečius į šv. Mišias, kurių metu visi norintys turėjo galimybę prisidegti žvakę nuo Betliejaus taikos ugnies ir parsinešti šį žiburėlį į savo namus.
Mačiau tuos žmones, pagarbiai susikaupusius, su tokia pat šviesele akyse besidalijančius šventąja ugnimi. Iš kur ši šviesi ceremonija, dar lyg ir negirdėta pas mus? Į mano klausimą atsakė Ramutė Bekerytė, Garliavos (Kauno r.) vidurinės mokyklos tikybos mokytoja ir šios mokyklos skautų organizacijos vadovė.
Tai tik Lietuvoje nauja. Pasaulis Betliejaus taikos ugnimi prieš Kūčias dalijasi jau seniai. Šią tradiciją pradėjo Austrijos skautai prieš 20 ar daugiau metų. Austrai pirmieji parsivežė į savo kraštą iš Betliejaus taikos ugnį ir per bažnyčias išdalijo tikinčiųjų namams. Kiek vėliau prie jų prisijungė kaimyninės šalys. Prie vieno ar kito pasienio vykdavo Betliejaus taikos ugnies perėmimas, ir kiekvienos šalies skautai į savo tėvynę veždavo šią brangią ugnį.

Angliakasio ekslibrisai

Zigmas Plėštys prie kūrybos stalo

„Kiekvienas darbas, nors ir nedidelis, patekęs į parodą užsienio šalyje, yra lyg mažas pasiuntinys, nes ties juo visada yra žodis „Lietuva“. Tuo jaučiuosi atlikęs darbą Lietuvos labui, ir tai teikia džiaugsmo“. Šitaip dailininkas Zigmas Plėštys nusako savo kūrybos paskirtį, pristatydamas ją žiūrovams. Meilę Lietuvai reiškia ne tik kurdamas ekslibrisus, bet ir visu savo gyvenimu: už priešinimąsi okupacijai pateko į Vorkutą, kur 500 metrų gylyje kasė akmens anglį. Nei šaltis, nei sunkus darbas nepalaužė jaunuolio noro mokytis: per dešimt tremties metų neakivaizdžiai baigė Maskvos statybos technikumą, vėliau - Kauno politechnikos institutą ir vokiečių kalbos kursus.
Gimė 1932 metais Panevėžio r. Tvankstės k., todėl, grįžęs iš tremties, apsigyveno šiame krašte, lankė Panevėžyje dailininko K.Naruševičiaus dailės studiją „Spektras“. Iš pradžių tapė, o nuo 1987-ųjų kuria ekslibrisus. Jo kūrybos darbai buvo eksponuojami Argentinoje, Belgijoje, Italijoje, Kazachstane, Lenkijoje, Lietuvoje. Ne kartą Krekenavoje buvo surengęs savo tapybos ir ekslibrisų parodas. Dabartinė jubiliejinė, 80-oji, vyks iki vasario 1 dienos. Parodoje eksponuojama 60 ekslibrisų įvairia tematika: žymūs žmonės (Popiežius Jonas Paulius II, Mikalojus Daukša, Vytautas Didysis, Adomas Mickevičius, alpinistas V.Vitkauskas, Vydūnas, generolas J.Juodišius, J.Gaižauskas, kompozitorius A.Belazaras); pastatai (Vilniaus ir Panevėžio Katedros); gamta (Puntukas, Šatrijos kalnas); istorija(skirta Žalgirio mūšio 580 metinėms, Pasaulio lietuvių V žaidynėms ir Pasaulio lietuvių dainų šventei). Du ekslibrisai skirti mokytojai kraštotyrininkei Elenai Gabulaitei.

Mokydama tikybos regi savo pedagoginio darbo prasmę

Daujėnų pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Velžienė vaikus moko rusų kalbos ir tikybos

Vienos Prancūzijos katalikiškos mokyklos vadovė gerokai nustebo sužinojusi, kad Pasvalio rajone yra pedagogė, kuri dirba mokyklos direktore ir dar dėsto tikybą. Šis faktas prancūzę itin sudomino. Jų šalyje to beveik nepasitaiko. Prancūzijoje pedagogas paprastai eina vienerias - mokyklos direktoriaus ar tikybos mokytojo - pareigas.
Tačiau Daujėnų pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Velžienė, kartu dirbanti ir tikybos mokytoja, abu darbus kuo puikiausiai suderina. Vienas kitam jie netrukdo. Anuomečio Vilniaus pedagoginio instituto diplomą turinti pasvalietė Atgimimo metais baigė Panevėžio katechetikos mokyklą. D.Velžienė norėjo kuo geriau pažinti mokinius kaip asmenybes, kuo giliau įsiskverbti į vaikų vidinį pasaulį. Turėjo vieną mokinį, augusį asocialioje šeimoje. Jeigu ne D.Velžienė, vaikinas galbūt ir nebūtų baigęs Daujėnų pagrindinės mokyklos. Mokytoja sugebėjo moksleivį įtikinti, kad jis turi keistis ir privalo tapti kitokiu žmogumi, pakilti aukščiau už tą, ką kasdien regi savo namuose. Todėl jis privalo mokytis, siekti šviesos. Paprastumu, o ne iškiliomis frazėmis sugebėjo pedagogė sušildyti berniuko širdį.

Pastatė kryžių, išsaugojo „šventą medį…“

Aulelių kaimo gyventojai Joana ir Feliksas Ingauniai kartu su vaikaičiais Renatu ir Kasparu

Kas Aulelių krašte (Svėdasų sen.) nepažįsta Joanos ir Felikso Ingaunių šeimos? Kiekvienas pasakys, kad tai darbštūs, pareigingi, sąžiningi, religingi, gimtąjį kraštą mylintys, nuoširdūs žmonės. Išaugino, išmokė, palydėjo į savarankiško gyvenimo kelią penketą savo vaikų. Su pasididžiavimu jau garbaus amžiaus sulaukę Joana ir Feliksas sako, jog yra itin laimingi, kad vaikai išaugo dori, nepasuko klystkeliais, turi savo šeimas, mėgstamą darbą. Tik vienas jų sūnus liko gimtinėje – Auleliuose. O kiti išsiblaškė kas kur: vienas sūnus gyvena Varėnoje, du – Utenoje, dukra įsikūrusi Druskininkuose. Susilaukė senieji Ingauniai ir devynių vaikaičių.
Tai linksma, smagu būna, kai visi vaikai su savo šeimomis suvažiuoja – už vieno stalo toks gausus būrys vos besutelpa, troboje darosi ankšta…
Gražiai tvarkomos Ingaunių sodybos puošmena – medžio skulptūra, vaizduojanti šv. Jurgį. Tą puikų ir menišką koplytstulpį Feliksui jo garbingo 70-mečio jubiliejaus proga padovanojo visi vaikai. Tuo Feliksas labai džiaugiasi ir didžiuojasi. Mat šv. Jurgis visoje Lietuvoje laikomas gyvulių globėju. O Feliksas labai mylėjo arklius. Ir dabar tebemyli, tiktai arklio namuose nebeturi. Visą laiką arklį laikė, su juo daug darbų nudirbdavo. Tačiau sveikata prastėja, tad teko neseniai eiklią ir gana smarkią kumelaitę parduoti.

Seni vėjai naujais laikais

Beveik tuo pat metu, kai Lietuvos komunistai-socialdemokratai iškilmingai minėjo lietuvių tautos budelio, ištikimojo Maskvos liokajaus ir chrestomatinio komunistų fanatiko A.Sniečkaus 100-ąsias gimimo metines, kaimyninės Latvijos Seimas pritarė per antrąjį svarstymą įstatymo dėl susirinkimų, eitynių ir piketų pataisų projektui. Jame numatyta uždrausti naudoti masiniuose renginiuose hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos simboliką, taip pat jų stilizuotus simbolius. Vargu ar dabartinis Lietuvos Seimas net išdrįstų pradėti diskusiją tuo klausimu. Juk tokiu atveju tektų keisti mažiausiai dviejų Lietuvos partijų simboliką. Tarp jų - ir naujojo Prezidento partijos. Tačiau ir kolaboranto Nr.1 minėjimas iš tiesų buvo pasityčiojimas iš Antrojo pasaulinio karo veteranų, kurių vardu socialdemokratai surengė šią praeities šmėklų puotą. (Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse, besirėmusiose Eltos pranešimais, klaidingai buvo nurodytas A.Sniečkaus paminėjimo pagrindinis iniciatorius ir organizatorius - tai ne Lietuvos socialistų partija, o LSDP Vilniaus skyrius su savo įkurta „Mokslo“ sekcija. Nusenęs marksistas M.Stakvilevičius, vaidinęs ir vaidinąs Sąjūdžio veikėją, pasirodo, čia niekuo dėtas.) Juk joks save gerbiantis frontininkas nenorėtų būti prilygintas stribams, enkavėdistų gaujų nariams, kurie to paties A.Sniečkaus rūpesčiu ir pastangomis buvo prilyginti „didžiojo tėvynės karo“ dalyviams. Iš tiesų menka garbė, kai į pirmąsias linijas siųstas frontininkas prilyginamas, pavyzdžiui, Rainių budeliui Raslanui bei panašiems ar stribams, kaip ugnies bijojusiems partizanų, bet nepraleidusiems nė vienos progos šaudyti iš savo rusiškų karabinų į pakelės kryžius.