Atnaujintas 2003 m. sausio 31 d.
Nr.9
(1113)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Pasaulis
Ora et labora
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mokydama tikybos regi savo pedagoginio darbo prasmę

Daujėnų pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Velžienė vaikus moko rusų kalbos ir tikybos

Vienos Prancūzijos katalikiškos mokyklos vadovė gerokai nustebo sužinojusi, kad Pasvalio rajone yra pedagogė, kuri dirba mokyklos direktore ir dar dėsto tikybą. Šis faktas prancūzę itin sudomino. Jų šalyje to beveik nepasitaiko. Prancūzijoje pedagogas paprastai eina vienerias - mokyklos direktoriaus ar tikybos mokytojo - pareigas.
Tačiau Daujėnų pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Velžienė, kartu dirbanti ir tikybos mokytoja, abu darbus kuo puikiausiai suderina. Vienas kitam jie netrukdo. Anuomečio Vilniaus pedagoginio instituto diplomą turinti pasvalietė Atgimimo metais baigė Panevėžio katechetikos mokyklą. D.Velžienė norėjo kuo geriau pažinti mokinius kaip asmenybes, kuo giliau įsiskverbti į vaikų vidinį pasaulį. Turėjo vieną mokinį, augusį asocialioje šeimoje. Jeigu ne D.Velžienė, vaikinas galbūt ir nebūtų baigęs Daujėnų pagrindinės mokyklos. Mokytoja sugebėjo moksleivį įtikinti, kad jis turi keistis ir privalo tapti kitokiu žmogumi, pakilti aukščiau už tą, ką kasdien regi savo namuose. Todėl jis privalo mokytis, siekti šviesos. Paprastumu, o ne iškiliomis frazėmis sugebėjo pedagogė sušildyti berniuko širdį.

Angliakasio ekslibrisai

Zigmas Plėštys prie kūrybos stalo

„Kiekvienas darbas, nors ir nedidelis, patekęs į parodą užsienio šalyje, yra lyg mažas pasiuntinys, nes ties juo visada yra žodis „Lietuva“. Tuo jaučiuosi atlikęs darbą Lietuvos labui, ir tai teikia džiaugsmo“. Šitaip dailininkas Zigmas Plėštys nusako savo kūrybos paskirtį, pristatydamas ją žiūrovams. Meilę Lietuvai reiškia ne tik kurdamas ekslibrisus, bet ir visu savo gyvenimu: už priešinimąsi okupacijai pateko į Vorkutą, kur 500 metrų gylyje kasė akmens anglį. Nei šaltis, nei sunkus darbas nepalaužė jaunuolio noro mokytis: per dešimt tremties metų neakivaizdžiai baigė Maskvos statybos technikumą, vėliau - Kauno politechnikos institutą ir vokiečių kalbos kursus.
Gimė 1932 metais Panevėžio r. Tvankstės k., todėl, grįžęs iš tremties, apsigyveno šiame krašte, lankė Panevėžyje dailininko K.Naruševičiaus dailės studiją „Spektras“. Iš pradžių tapė, o nuo 1987-ųjų kuria ekslibrisus. Jo kūrybos darbai buvo eksponuojami Argentinoje, Belgijoje, Italijoje, Kazachstane, Lenkijoje, Lietuvoje. Ne kartą Krekenavoje buvo surengęs savo tapybos ir ekslibrisų parodas. Dabartinė jubiliejinė, 80-oji, vyks iki vasario 1 dienos. Parodoje eksponuojama 60 ekslibrisų įvairia tematika: žymūs žmonės (Popiežius Jonas Paulius II, Mikalojus Daukša, Vytautas Didysis, Adomas Mickevičius, alpinistas V.Vitkauskas, Vydūnas, generolas J.Juodišius, J.Gaižauskas, kompozitorius A.Belazaras); pastatai (Vilniaus ir Panevėžio Katedros); gamta (Puntukas, Šatrijos kalnas); istorija(skirta Žalgirio mūšio 580 metinėms, Pasaulio lietuvių V žaidynėms ir Pasaulio lietuvių dainų šventei). Du ekslibrisai skirti mokytojai kraštotyrininkei Elenai Gabulaitei.

Pastatė kryžių, išsaugojo „šventą medį…“

Aulelių kaimo gyventojai Joana ir Feliksas Ingauniai kartu su vaikaičiais Renatu ir Kasparu

Kas Aulelių krašte (Svėdasų sen.) nepažįsta Joanos ir Felikso Ingaunių šeimos? Kiekvienas pasakys, kad tai darbštūs, pareigingi, sąžiningi, religingi, gimtąjį kraštą mylintys, nuoširdūs žmonės. Išaugino, išmokė, palydėjo į savarankiško gyvenimo kelią penketą savo vaikų. Su pasididžiavimu jau garbaus amžiaus sulaukę Joana ir Feliksas sako, jog yra itin laimingi, kad vaikai išaugo dori, nepasuko klystkeliais, turi savo šeimas, mėgstamą darbą. Tik vienas jų sūnus liko gimtinėje – Auleliuose. O kiti išsiblaškė kas kur: vienas sūnus gyvena Varėnoje, du – Utenoje, dukra įsikūrusi Druskininkuose. Susilaukė senieji Ingauniai ir devynių vaikaičių.
Tai linksma, smagu būna, kai visi vaikai su savo šeimomis suvažiuoja – už vieno stalo toks gausus būrys vos besutelpa, troboje darosi ankšta…
Gražiai tvarkomos Ingaunių sodybos puošmena – medžio skulptūra, vaizduojanti šv. Jurgį. Tą puikų ir menišką koplytstulpį Feliksui jo garbingo 70-mečio jubiliejaus proga padovanojo visi vaikai. Tuo Feliksas labai džiaugiasi ir didžiuojasi. Mat šv. Jurgis visoje Lietuvoje laikomas gyvulių globėju. O Feliksas labai mylėjo arklius. Ir dabar tebemyli, tiktai arklio namuose nebeturi. Visą laiką arklį laikė, su juo daug darbų nudirbdavo. Tačiau sveikata prastėja, tad teko neseniai eiklią ir gana smarkią kumelaitę parduoti.