Politinis
populizmas
O gal demagogija?
Prezidento rinkimų rezultatai
kai kuriuos jų dalyvius nustebino, o kai kuriuos ir nuvylė. Bene
svarbiausias klausimas, tą dieną ypač rūpėjęs kandidatams ir žurnalistams,
- kodėl tokie neaktyvūs rinkėjai - vos kas antras rinkėjas pasinaudojo
teise užsikarti sau ant sprando mylimą politiką ar geidžiamą partiją.
Įsižiebė diskusija ir apie populizmą. Žurnalistų Č.Iškausko ir
R.Valatkos nuomone, būtent dėl populizmo kaltės rinkimų rezultatai
tapo tokie, o ne kitokie. R.Valatka nurodė ir antrąją priežastį,
dėl kurios rinkėjai nenori eiti prie balsadėžių, - jo nuomone,
Lietuvoje politiniam elitui nepalanki situacija susiklostė dėl
visuomenės kaltės. Šį reiškinį jis nusakė taip: naujas politikas,
gavęs pirmąjį Seimo nario mandatą, porą metų mokosi politikos
abėcėlės, o per likusią kadencijos dalį baigia pradžios mokyklą.
O kai ateina laikas pradėti lankyti politinę gimnaziją (suprask,
žengti į Seimą antrai kadencijai), jis metamas lauk kaip musė
iš barščių. Kur jau čia suspės susiformuoti Lietuvos politinis
elitas!
Kad ir ką sakytum, liūdna. Sutikime, jog egzistuoja ir populizmo
problema, ir politinės gimnazijos problema. Tačiau, norint pasiūlyti
naują teoriją, visų pirma derėtų išaiškinti, kas norima tuo pasakyti.
Kol kas galima nebent spėti, kad populizmu siūloma vadinti nerealius
politikų pažadus, norint įsiteikti rinkėjams, kad už juos balsuotų
būsimuose rinkimuose, ar kad tarp jų būtų įgytas populiarumas.
Populizmas atseit esąs tik nekaltas pašmaikštavimas, kai rinkėjai
supranta, kad juos vedžioja už nosies. Toks sąvokos apibūdinimas
atrodo ganėtinai tikslus, kai girdime pačius politikus vartojant
šį terminą, taip pat matome žiniasklaidos atstovus ir politikos
apžvalgininkus šį terminą iš jų perėmus ir vartojant ta pačia
prasme. Tai įrodo ta aplinkybė, kad pačių politikų populizmas
nėra traktuojamas kaip nepageidaujamas dalykas arba neigiama savybė,
inkriminuotina tam ar kitam politikui.