Ekumeniniame judėjime svarbiausia
pasitikėti Šventosios Dvasios vadovavimu
|
Jonas Paulius II meldžia
vienybės krikščionių pasaulyje
EPA-ELTA nuotrauka |
Sausio 25 dieną Bažnyčia minėjo
Šv. Pauliaus atsivertimą - mini tą įvykį, kai krikščionių persekiotojui
Sauliui, keliavusiam iš Jeruzalės į Damaską, prie miesto vartų
apsireiškė Kristus. Nuo žirgo nublokštas Saulius tapo Pauliumi
uoliu Kristaus skelbėju ir pagonių tautų apaštalu. Pauliaus
atsivertimo šventės dieną kasmet užbaigiama maldų už krikščionių
vienybę savaitė, trunkanti nuo sausio 18-osios iki 25-osios. Romoje
kasmet šia proga rengiamos pamaldos apaštalui Pauliui dedikuotoje
bazilikoje, pastatytoje už senųjų Romos sienų, toje vietoje, kur
palaidotas Romoje nukankinto apaštalo Pauliaus kūnas. Pamaldoms
paprastai vadovauja Popiežius, o už krikščionių vienybę jose drauge
meldžiasi katalikai ir kitų Romos mieste veikiančių krikščioniškų
konfesijų atstovai.
Šiemetės maldų savaitės už krikščionių vienybę užbaigimo pamaldos,
Popiežiaus vadovaujami Mišparai, vyko sausio 25-osios, šeštadienio,
pavakare. Jų metu sakytoje homilijoje popiežius Jonas Paulius
II dar kartą pabrėžė, jog krikščionių vienybė negali būti suprantama
tik kaip žmonių dialogas. Krikščionių vienybė, kurios visi siekiame,
pirmiausia yra Dievo malonė - Šventosios Dvasios dovana. Tą patį
skelbia ir šiemetės ekumenizmo savaitės tema pasirinkti apaštalo
Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams žodžiai: Šitą lobį mes
nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės
gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.
Dėl to, sakė Popiežius, pats svarbiausias ekumeninio judėjimo
dėmuo yra dvasinis ekumenizmas, pasitikėjimas Šventosios Dvasios
vadovavimu ir tikėjimas, kad ne mūsų pastangos, bet Šventosios
Dvasios vadovavimas nuves visus krikščionis į vienybę. Žinoma,
teigė popiežius Jonas Paulius II, tai jokiu būdu nereiškia, kad
nereikalingas teologinis dialogas. Tai taip pat nesumenkina lig
šiol dėtų pastangų, kurios pastaraisiais dešimtmečiais davė iš
tiesų gerų rezultatų. Tačiau kartu reikia nuolat žinoti, kad teologinis
dialogas yra ne kas kita, kaip tiesos siekimas, o tiesa nepasiekiama
be Šventosios Dvasios.
Galiausiai Popiežius meldė ir linkėjo, kad krikščionys, priklausantys
skirtingoms tradicijoms ir konfesijoms, palaikydami broliškus
ryšius, puoselėtų dvasinį ekumenizmą, tai yra vieni kitus priimtų
ir gerbtų, matytų tai, kas pozityvu kitose bendruomenėse. Be tokio
autentiško dvasinio bendrumo, kiti ekumenizmo instrumentai dialogas,
nuolaidos, kompromisai būtų tik bedvasės ekumenizmo kaukės.
Dėl to, pasitikėdami Kristumi, ženkime pirmyn, melskimės ir mūsų
širdyse leiskime suskambėti jo raginimui Duc in altum Irkis
į gilumą!
VR
© 2003 "XXI amžius"