Kataliko politiko katekizmas
Naujasis Tikėjimo mokslo dokumentas aptaria
pasauliečių tikinčiųjų visuomeninės veiklos principus

Kardinolas Jozefas Ratcingeris

Pagrindinės dokumento intencijos

Nors popiežius Jonas Paulius II per savo jau į 25-us metus įžengusį epochinės reikšmės pontifikatą ne kartą yra aptaręs visuomeninio gyvenimo aktualiuosius klausimus, tačiau, galima sakyti, po 1965 metais pasibaigusio II Vatikano Susirinkimo pirmą kartą sausio 16 dieną Vatikane paskelbtas dokumentas, kuriame nuosekliai išdėstomos Katalikų Bažnyčios mokymo nuostatos dėl katalikų dalyvavimo politikoje. Šiame Popiežiškosios pasauliečių tarybos siūlymu parengtame ir Šventojo Tėvo patvirtintame dokumente autoritetinga Tikėjimo mokslo kongregacija pateikia doktrininės reikšmės pastabas „Dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų“.
Jo tekste reiškiamas Bažnyčios pritarimas valstybės konfesiniam neutralumui, tikinčiųjų dalyvavimui šiuolaikinėje partinėje demokratijoje, bet kartu katalikai politikai griežtai perspėjami nepalaikyti tų įstatymų, kurie prasilenkia su moralės ir žmogaus prigimties reikalavimais. Atsižvelgiant į dabartines visuomenės gyvenimo tendencijas, naujajame dokumente taip pat išaiškinamas pavojingumas moralinio reliatyvizmo, kuris neturi nieko bendra su demokratijai būdingu pliuralizmu ir griauna žmogiškojo bendruomeniškumo pamatus.
Dokumentą parengusios Šventojo Sosto dikasterijos vadovas kardinolas Jozefas Ratcingeris interviu Vatikano radijui pažymėjo, kad pliuralizmas demokratinėje santvarkoje, suprantamas kaip nuomonių ir galimų alternatyvų įvairovė, yra visiškai natūralus dalykas, nes daugumai politinių problemų nėra tik vieno galimo sprendimo. Įvairios galimybės ir įvairūs šiuolaikiniai iššūkiai reikalauja diskusijų ir skirtingų reagavimo būdų. Tuo tarpu reliatyvizmas tvirtina, kad nėra vienos privalomos etinės ar moralinės tiesos, kuri saistytų krikščionio sąžinę. „Pavojingiausia yra tai, kad reliatyvizmas tampa vis labiau vyraujančia pasaulėžiūra, nes įsivyrauja nuomonė, kad teigimas, jog priimtina viena moralinė tiesa, yra tolygus netolerantiškumui, – kalbėjo kardinolas J.Ratcingeris. – Nuostata, kad reliatyvizmas yra netgi pagrindas demokratijai, veda prie to, jog nebelieka tvirtų moralinio ar etinio vertinimo kriterijų, ir vieninteliu kriterijumi galiausiai tampa daugumos nuomonė“. Štai kodėl iškilo poreikis parodyti, kad vienos morališkai siejančios tiesos pripažinimas nepaneigia tolerancijos, bet tik ją sustiprina bei padeda nušviesti problemos esmę.

Pasaulietiškumo esmė

Bažnyčia, atmesdama kraštutinį laicizmą, tai yra įsitikinimą, pasak kurio, krikščioniški moraliniai principai turėtų būti pašalinti iš politinės sferos, kartu pripažįsta visuomeninio gyvenimo autonomiją. Todėl katalikų politikai savo sprendimuose yra laisvi – jiems vyskupai nenurodinėja, kaip kiekvienu atveju turėtų elgtis savo sprendimuose ar balsavimuose. Svarbiausia, kad jiems pirmiausia būtų pagarba kiekvieno asmens orumui ir jie elgtųsi pagal savo sąžinę. „Pozityvaus pasaulietiškumo esmę sudaro tai, kad ne hierarchai nurodo politikams, kaip jie turi veikti, bet kad jie patys savarankiškai veikia, suvokdami savo krikščionišką atsakomybę, - teigė kardinolas J.Ratcingeris. – Vienintelis kriterijus, kurį pabrėžia mūsų dokumentas, yra žmogiškojo asmens orumas, tai yra jo neliečiamybė nuo pradėjimo iki paskutinės gyvenimo akimirkos“.
Jis paaiškino, kad žmogus, kaip asmuo, negali būti kitų dispozicijoje kaip vartojimo daiktas ar priemonė. Žmogus, Dievo valia sukurtas pagal Jo panašumą, pats savaime yra unikali vertybė, ir todėl jo orumo apgynimas yra visų, turinčių sąlytį su morale, problemų sprendimo pagrindinis kriterijus. Štai kodėl pagal Bažnyčios mokymą yra nepriimtina dirbtinė žmonių gamyba, ar tai būtų daroma mėgintuvėlyje dirbtinio apvaisinimo ar klonavimo būdu. Aiškinantis tas ribas, kurių negalima peržengti, kad visų problemų sprendime žmogus būtų galutinis tikslas, o ne priemonė, žinoma, pageidautina, kad politikai išklausytų vyskupų ir moralinės teologijos ekspertų nuomones, su jais pasitartų, sakė kardinolas J.Ratcingeris.
Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas buvo paklaustas ir dėl „partinio pliuralizmo“, kuris pripažįstamas naujajame dokumente. Jame pažymima, jog katalikai gali aktyviai darbuotis įvairiose politinėse partijose, nes „moralės atžvilgiu galimos skirtingos strategijos tai pačiai pamatinei vertybei įgyvendinti ar laiduoti“. Bažnyčia visuomet ypatingą paramą rodydavo krikščionių demokratų partijoms, kurios savo ideologinėse nuostatose pabrėždavo vertę to, ką reiškia sąvokos „krikščionių“ arba „krikščioniškos“. Tačiau, kaip pastebėjo kardinolas J.Ratcingeris, dabar tik nedaugelyje šalių krikščionių demokratų partijos išlaikė savo turėtą įtaką (pirmiausia Vokietijoje, galbūt Ispanijoje, bet štai Italijoje anksčiau buvusi galinga krikščionių demokratų partija faktiškai sužlugo).
Kada ir kiek šios partijos išlaiko įsipareigojimą pripažinti Bažnyčios socialinį mokymą ir ištikimai jį perkelti į politinę veiklą, tiek jos ir dabar turi ypatingą vertę atstovauti tikinčiųjų bendruomenei. Tačiau ir vadinamosios krikščioniškos partijos gali (kaip rodo dabartinė praktika) nukrypti į reliatyvizmą ir taip save sumenkinti Bažnyčios akyse. „Mes norime, kad visose partijose būtų įmanoma didžiausiais sąžinės klausimais pripažinti tai, ką teisingu laiko tikėjimas ir atviroji išmintis. Kada krikščioniškos partijos tai ypatingu būdu priima kaip prioritetinę nuostatą ir vadovaujasi savo veikloje, jos ir toliau gali išlaikyti savo didelę reikšmę“, - aiškino kardinolas J.Ratcingeris.

Ištikimybė krikščioniškajai sąžinei iki kankinystės

Doktrininės nuorodos „Dėl katalikų dalyvavimo politiniame gyvenime kai kurių klausimų“ yra pastoracinis dokumentas, kurį Tikėjimo mokslo kongregacija adresuoja trims Bažnyčios narių grupėms: vyskupams, kurie yra atsakingi už tikinčiųjų sąmoningumo formavimą; katalikų politikams, kurie profesionaliai ir aktyviai veikia politikoje; ir visiems tikintiems pasauliečiams, kurie, kaip krikščionys ir piliečiai, yra pašaukti „dalyvauti demokratinių visuomenių viešajame ir politiniame gyvenime“. Šiame dokumente „pateiktomis gairėmis norėta iškelti vieną svarbiausių krikščioniškojo gyvenimo vieningumo aspektų – tikėjimo ir gyvenimo, Evangelijos ir kultūros ryšį, kurį priminė II Vatikano Susirinkimas“, sakoma jo išvadose.
Dokumento pradžioje, nurodant į 2000-metę krikščionybės istoriją, pabrėžiama, jog „tarp savo šventųjų Bažnyčia gerbia daug vyrų ir moterų, kurie tarnavo Dievui savo dosnia veikla politikos ir valdymo srityse“. Pirmiausia reikėtų paminėti didįjį anglų valstybininką Tomą Morą (1478-1535), kanonizuotą 1935 metais, kurį Didžiojo jubiliejaus proga popiežius Jonas Paulius II paskelbė politikų dangiškuoju globėju. Tokio nepaprastai aukšto bažnytinio įvertinimo šv. T.Moras nusipelnė dėl to, kad savo gyvybės kaina paliudijo „neliečiamą sąžinės orumą“ ir tai, jog „žmogaus negalima atskirti nuo Dievo ir politikos – nuo moralės“.
Dabartinėje demokratinėje visuomenėje tikrosios politinės laisvės sąlygomis viešajame gyvenime įvairiomis formomis gali dalyvauti kuo platesni gyventojų sluoksniai. Tokiomis aplinkybėmis jame dalyvauja ir tikintys pasauliečiai, kurie sėkmingai vykdo savo pilietines pareigas, jeigu nuosekliai vadovaujasi krikščioniškąja sąžine. Jų pagrindinė užduotis yra pripildyti laikinųjų dalykų tvarką krikščioniškosios dvasios, kartu rodant pagarbą šios tvarkos „prigimtinei ir teisėtai autonomijai“. Politinės veiklos tikslas yra bendrasis gėris, kuris apima socialinį teisingumą, solidarumą, gyvybės ir aplinkos apsaugą, taikos, laisvės ir lygybės įtvirtinimą. Tačiau, pastaruoju metu išryškėjus kai kurioms dviprasmiškoms orientacijoms ir abejotinoms pozicijoms, ypač įstatymdavystėje, dokumente pasistengta „priminti kelis esminius krikščioniškajai sąžinei būdingus principus“, kad politikos veikėjai aiškiai suvoktų visus pavojus ir galėtų išvengti tų dviprasmybių.

Bažnyčios teisė moraliniam politikos vertinimui

Tarp šiuolaikinės politinės kultūros iššūkių dokumente pirmiausia ir minimas naujasis moralinis reliatyvizmas, kuris bando įteigti, jog etinių nuostatų įvairovė yra netgi tikrosios demokratijos sąlyga. Šios koncepcijos, tvirtinančios, jog „žmogiškojo asmens prigimtyje nėra įsišaknijusių moralinių normų, kuriomis reikia vadovautis žmogaus, bendrojo gėrio ir valstybės reikalų supratimu“, pragaištingumą įtikinamai patvirtino XX amžiaus istorija. Būtent šia koncepcija vadovavosi praėjusio šimtmečio didžiosios ideologijos, pagimdžiusios kraštutinius totalitarinius režimus, kurie yra atsakingi už tautų ir kultūrų genocidą ir kurio pasekmės bus skaudžiai juntamos ir naujojo amžiaus kartoms.
Dokumente pabrėžiama, kad reliatyvizmas „neturi nieko bendra su teisėta piliečių katalikų laisve iš daugelio politinių, su tikėjimo bei prigimtimi dorovės suderinamų nuomonių rinktis tas, kurios, jų nuomone, geriau atitinka bendrojo gėrio reikalavimus“. Katalikai šiame pasirinkime turi atsižvelgti į esamas istorines, geografines, ekonomines, technologines ir kultūrines jų gyvenimo aplinkybes, taip pat į Bažnyčios nuomonę. „Bažnyčia turi teisę ir pareigą pateikti laikinųjų dalykų vertinimą, kada to reikalauja tikėjimas arba dorovės įstatymas“, tuo labiau kad pagrindiniai etiniai principai negali būti derybų objektas. Katalikai politikai, siekdami užtikrinti savo atsakomybę laikinųjų dalykų tvarkyme, privalo nuolat remtis ir gilintis į krikščioniškąjį moralinį ir socialinį mokymą.
Dokumente taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad politiko palankumas kuriam nors vienam izoliuotam Bažnyčios socialinio mokymo aspektui neaprėpia jo, kaip krikščionio, atsakomybės už visą bendrąjį gėrį. Toks „fragmentiškas“ rėmimasis krikščioniškosios doktrinos nuostatomis yra gana paplitęs šių laikų politiniuose sluoksniuose. Pavyzdžiui, visomis jėgomis stengiamasi kovoti už tarptautinę taiką, tačiau tuo pat metu toleruojamos „homoseksualų santuokos“. Arba skelbiama apie neturtingųjų gynimą, bet palaikomi abortų legalizavimo įstatymai. Praėjusiais metais, popiežiui Jonui Pauliui II kalbant Italijos parlamente apie krikščioniškuosius valstybės tvarkymo principus, jo kalba dažnai buvo nutraukiama pritarimo šūksniais ir plojimais. Tačiau buvo pastebėta, kad dėl vienų Šventojo Tėvo minčių plojo kairiųjų, o dėl kitų – tik dešiniųjų partijų atstovai, priklausomai nuo jų dalinių ideologinių nuostatų.
„Kadangi tikėjimas yra integrali vienovė, negalima izoliuoti kokio nors atskiro jo elemento, nepadarant žalos visam katalikiškajam moralės mokymui“, - rašoma dokumente. Tas pats ir dėl Bažnyčios socialinės doktrinos, kuri taip pat yra integrali ir įpareigoja katalikų politiką būti nuoseklų visais klausimais, nes sąžinė yra viena ir nepadalyta. Krikščioniškoje egzistencijoje negali būti dviejų „paralelių gyvenimų“: tai yra dvasinio gyvenimo su savomis vertybėmis ir reikalavimais bei pasaulietinio gyvenimo – gyvenimo šeimoje ir visuomenėje, kur galiotų kiti principai. Taip pat ir politiniuose klausimuose nuosekliai veikdami pagal savo sąžinę krikščionys išvengia kraštutinumų ir konkrečiu būdu prisideda, kad visuomenė taptų labiau teisinga ir atitiktų žmogiškojo asmens orumo reikalavimus.

Pamatiniai etiniai reikalavimai

Paskelbtose doktrininėse nuorodose politikams patvirtinama, kad Bažnyčia pozityviai perima šiuolaikinę demokratinę santvarką, kuri „geriausiai išreiškia tiesioginį piliečių dalyvavimą politiniuose sprendimuose“. Tačiau tuo pat metu pažymima, kad demokratinis politikos procesas gali būti sėkmingas tik tada, kada jis grindžiamas teisinga asmens samprata ir kai visų valstybės demokratinių struktūrų pamatas yra žmogus kaip asmuo. Dokumente tokiu būdu primenamas II Vatikano Susirinkimo mokymas, kad „visų visuomeninių institucijų pagrindas, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo…“ („Gaudium et Spes“, 25) ir kad „asmens teisių užtikrinimas yra būtina sąlyga, jog piliečiai atskirai ir organizuotai galėtų aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime ir valstybės valdyme“ („Gaudium et Spes“, 73).
Atsižvelgiant į šias Bažnyčios nuostatas dėl pagarbos žmogaus asmens orumui ir jo teisėms, dokumente pateikiami „pamatiniai etiniai reikalavimai“, dėl kurių įgyvendinimo katalikai politikai negali eiti į kompromisus, nes jie yra integraliai susieti su bendrojo gėrio siekimu. Pirmiausia tai būtina garantuoti „žmogaus gyvybės neliečiamumą“, nes pirmapradė asmens teisė yra „teisė į gyvenimą nuo prasidėjimo momento iki natūralios pabaigos“. Todėl, kaip moko popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Evangelium vitae“, katalikai yra įpareigoti priešintis į žmogaus gyvybę besikėsinantiems įstatymams, tokiems kaip aborto ir eutanazijos legalizavimas, leidimas eksperimentuoti su žmogaus embrionais, o pastaruoju metu netgi pastangoms įteisinti žmonių klonavimą.
Taip pat katalikai politikai yra raginami ginti tradicinės šeimos, „grindžiamos monogamine dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka“, teises. Šeimą reikia ginti, saugoti ir stiprinti gausėjančių skyrybų ir faktiškai jas skatinančių įstatymų akivaizdoje. Bažnyčia taip pat kategoriškai nepritaria „nesantuokinio bendro gyvenimo formų“, tarp jų ir vadinamųjų „homoseksualų sąjungų“, įteisinimui ar netgi šeimos statuso suteikimui. Tai iš esmės reikštų tolesnį šeimos institucijos menkinimą, kuri ir taip išgyvena didelius sunkumus. Tarp svarbių šeimos teisių dokumente minima „tėvų laisvė jų vaikų auklėjimo ir švietimo atžvilgiu“. Tai svarbus principas, siekiant garantuoti, pavyzdžiui, tėvų pageidavimus dėl jų vaikų religinio švietimo valstybinėse mokyklose, kur šios garantijos dar ne visur egzistuoja netgi demokratinėse šalyse. Katalikai parlamentarai taip pat turi siekti, kad įstatymais būtų stiprinama „socialinė nepilnamečių apsauga bei aukų išlaisvinimas iš šiuolaikinės vergijos formų“ (pirmiausia narkomanijos ir prostitucijos).
Tarp nacionalinėje ir tarptautinėje plotmėje įstatymais bei sutartimis garantuotinų teisių dokumente išvardijama religijos laisvė, taip pat būtinumas atsakingai plėtoti ekonomiką, kuri „tarnautų kiekvieno asmens ir bendrajai gerovei bei remtųsi solidarumo ir subsidiarumo principais“. O dėl „didžiosios taikos temos“, tai atmestinos tiek pacifistinės, tiek ideologinės šios problemos sprendimo vizijos. Taika, kaip nurodoma „Katalikų Bažnyčios katekizme“, yra „teisingumo darbas ir meilės pasekmė“, kuri verčia iš pagrindų atmesti prievartą ir reikalauja nuolatinių politinių lyderių pastangų.

Autentiškos laisvės ir tiesos ryšys

Baigiamosiose, bet ne mažiau svarbiose pastabose Tikėjimo mokslo kongregacija pirmiausia perspėja tikinčiuosius nuo priklausymo tokioms vadinamosioms „katalikiškosioms asociacijoms bei organizacijoms, kurios remia politines jėgas ir judėjimus, pamatiniais etiniais klausimais besilaikančius pozicijų, priešingų Bažnyčios moraliniam ir socialiniam mokymui“. Perspėjama ir katalikiška žiniasklaida dėl pasitaikančio klaidingo katalikų savarankiškumo interpretavimo politikoje, ypač rinkimų kampanijų įkarštyje.
Kita reikšminga pastaba – dėl demokratijoje ypač vertinamos laisvės ir dažnai ignoruojamos tiesos santykio. Bažnyčia, ragindama tikinčiuosius atmesti tas politines nuostatas, kurios grindžiamos utopinėmis vizijomis, nepaliekančiomis vietos Dievui, kartu mato, kad autentiška laisvė neegzistuoja be tiesos. „Tiesa ir laisvė arba eina išvien, arba jiedvi apgailėtinai žūva“, - rašė popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Fides et ratio“, perspėdamas dėl individualizmo pavojų. Kaip pažymėjo sausio 18 dieną paskelbtame naujojo Vatikano dokumento komentare Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris, kadaise Piloto užduotas klausimas („Kas yra tiesa?“) tebėra aktualus ir šių dienų visuomenei, tačiau susidaro įspūdis, kad dabar ji nelabai nori žinoti atsakymą.
Štai kodėl Bažnyčia su ypatingu atkaklumu turi vykdyti savo pasiuntinystę – liudyti Tiesą, kuri yra ne koks nors daiktas, bet Asmuo – Jėzus Kristus. Kardinolas J.Meisneris pažymėjo, kad šiai „pranašiškai tarnystei yra įpareigoti visi tikintieji“, taip pat ir krikščionys politikai, kurie turi liudyti tiesą politikos pasaulyje. Kuo labiau šiuolaikinėje visuomenėje įsitvirtina nuostata, kad tiesa ir vertybės yra subjektyvūs dalykai, tuo stipriau katalikai turi jausti pareigą skelbti, kad šios vertybės yra pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurto žmogaus asmens prigimtyje, su jo neatimamomis teisėmis. Tikintieji, nepasiduodami nevisavertiškumo kompleksui, ypač kai jiems iškilęs pavojus „virsti kultūrine diaspora“, turi visas savo profesines pastangas derinti „su religinėmis vertybėmis, kurias laikant svarbiausiu kelrodžiu viskas tarnauja Dievo garbei“ („Gaudium et Spes“, 43).
Nors Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentas „Dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų“ buvo paskelbtas sausio viduryje, tačiau jis datuojamas 2002 m. lapkričio 24 d., liturgine Kristaus Karaliaus švente. Kardinolo J.Meisnerio nuomone, tai nebuvo atsitiktinis sutapimas, bet noras pabrėžti, kad tikrasis pasaulio Karalius ir Viešpats yra Jėzus Kristus ir kad iš tikrųjų kalbama apie Jo Karalystę. Kaip moko II Vatikano Susirinkimas, „savojo pašaukimo dėka pasauliečiai turi siekti Dievo Karalystės, rūpindamiesi laikinaisiais dalykais, ir tvarkyti juos pagal Dievo valią“ („Lumen Gentium“, 31).
Naująjį dokumentą taip pat būtų galima vadinti trečiojo tūkstantmečio pradžios „kataliko politiko katekizmu“, pagal kurį gali pasitikrinti, ar jo politinės veiklos principai suderinti su Evangelijos mokymo reikalavimais.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"