Seni vėjai naujais laikais
Beveik tuo pat metu, kai Lietuvos
komunistai-socialdemokratai iškilmingai minėjo lietuvių tautos
budelio, ištikimojo Maskvos liokajaus ir chrestomatinio komunistų
fanatiko A.Sniečkaus 100-ąsias gimimo metines, kaimyninės Latvijos
Seimas pritarė per antrąjį svarstymą įstatymo dėl susirinkimų,
eitynių ir piketų pataisų projektui. Jame numatyta uždrausti naudoti
masiniuose renginiuose hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos
simboliką, taip pat jų stilizuotus simbolius. Vargu ar dabartinis
Lietuvos Seimas net išdrįstų pradėti diskusiją tuo klausimu. Juk
tokiu atveju tektų keisti mažiausiai dviejų Lietuvos partijų simboliką.
Tarp jų - ir naujojo Prezidento partijos. Tačiau ir kolaboranto
Nr.1 minėjimas iš tiesų buvo pasityčiojimas iš Antrojo pasaulinio
karo veteranų, kurių vardu socialdemokratai surengė šią praeities
šmėklų puotą. (Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse, besirėmusiose
Eltos pranešimais, klaidingai buvo nurodytas A.Sniečkaus paminėjimo
pagrindinis iniciatorius ir organizatorius - tai ne Lietuvos socialistų
partija, o LSDP Vilniaus skyrius su savo įkurta Mokslo sekcija.
Nusenęs marksistas M.Stakvilevičius, vaidinęs ir vaidinąs Sąjūdžio
veikėją, pasirodo, čia niekuo dėtas.) Juk joks save gerbiantis
frontininkas nenorėtų būti prilygintas stribams, enkavėdistų gaujų
nariams, kurie to paties A.Sniečkaus rūpesčiu ir pastangomis buvo
prilyginti didžiojo tėvynės karo dalyviams. Iš tiesų menka garbė,
kai į pirmąsias linijas siųstas frontininkas prilyginamas, pavyzdžiui,
Rainių budeliui Raslanui bei panašiems ar stribams, kaip ugnies
bijojusiems partizanų, bet nepraleidusiems nė vienos progos šaudyti
iš savo rusiškų karabinų į pakelės kryžius.
Kyla pagrįstų įtarimų, kad šis A.Sniečkaus paminėjimas yra tik
įžanga į kur kas svarbesnius dalykus. Pavyzdžiui, norą manipuliuoti
piliečių sąmone, rengiantis gegužės 11-osios referendumui dėl
narystės Europos Sąjungoje. Ir visai nesvarbu, kad oficialiai
beveik visos parlamentinės partijos, tiksliau, jų lyderiai, bei
išrinktasis Prezidentas vos neprisiekė dėti visas pastangas, kad
referendumo rezultatai būtų teigiami. Visai nesvarbu, jog politikai,
sociologai teigia, kad vadinamųjų euroskeptikų nuolat mažėja,
be to, ir tie ES priešininkai nėra organizuoti. Tačiau tas organizuotumas
gali atsirasti labai greitai, jeigu tam reikalui bus mesti dideli
pinigai. Pakanka prisiminti praėjusių rinkimų kampaniją. Todėl
nevertėtų praleisti negirdomis Seimo nario Jono Čekuolio įspėjimo,
jog dar tebėra pavojus, kad gali atsirasti vieningas antieuropinis
frontas.
Taip pat negalima imti už gryną pinigą kai kurių politinio elito
veikėjų pritarimo ir pažadų, kad jie dės visas pastangas aiškinti
žmonėms narystės Europos Sąjungoje privalumus. Žinant, kad viena
kalbėti, kita daryti tapo nemažos dalies politikų elgesio norma,
tuo tikėti reikėtų labai atsargiai.
Iš pradžių pažvelkime į tuos, kurie pasisako už stojimą į ES su
išlygomis. Štai naujai išrinktasis prezidentas R.Paksas, žadėjęs
agituoti savo šalininkus ir rinkėjus balsuoti už, tuo pačiu
teigia esąs nepatenkintas kai kuriais jau užbaigtais derybų sutarčių
su ES skyriais. Ne tik dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo,
bet ir dėl per mažų cukraus bei pieno kvotų. Jam pritaria iš įvairiausių
tribūnų nebeišeinantis Žemės ūkio rūmų vadovas Jonas Ramonas,
atvirai pateikęs ultimatumą Vyriausybei. Esą jeigu Vyriausybė
neatsižvelgs į pienininkų reikalavimus, tai žemdirbiai balsuos
prieš Lietuvos narystę ES. Pakanka pasiklausyti J.Ramono ir jo
emisarų štabų provincijos miesteliuose ir kaimuose ir tampa visiškai
aišku, jog ir taip jau pakankamai euroskeptiškiausiai apdoroti
nenorintys jokių permainų žemdirbiai tebebauginami, kad įstojus
į ES Lietuvos žemės ūkis žlugs, nes neatlaikys nelygios konkurencinės
kovos Europos Sąjungos rinkoje. Taip pat aišku, kad Naujosios
demokratijos ir Valstiečių sąjungos vadovai Kazimiera Prunskienė
ir Ramūnas Karbauskis, siūlę referendumą nukelti į rugsėjo mėnesį,
vargu ar agituos referendume balsuoti už narystę ES. K.Prunskienė
bent jau žadėjo agituoti už, o R.Karbauskis net ir to nepasakė.
O kur dar vadinamieji Seimo agrarininkai, kolūkinio kaimo šlovintojai
Mykolas Pronckus, Vytautas Einoris, Virmantas Velikonis bei kiti?
Naivu būtų manyti, kad jie ragintų balsuoti už. Jau nekalbant
apie dar vieną Seimo narį Julių Veselką ar jo kolegą Vytautą Šustauską,
pareiškusį, jog dėsiąs visas pastangas, kad referendumo rezultatai
būtų neigiami. Neaišku, kur žiūri euroentuziastais save pavadinę
valdančiosios partijos autoritetai G.Kirkilas ir V.Andriukaitis,
kai jų partiečiai Seimo nariai, lankydamiesi provincijoje, iš
kailio neriasi, ragindami nebalsuoti už stojimą į ES. Na, o Kovo
11-osios Akto signataras, dabar vadovaujantis Nacionaldemokratų
partijėlei, Kazimieras Uoka atvirai pareiškia kursiąs kažkokį
vieningą antieuropinį frontą. Čia paminėta tik dalis to fronto
entuziastų. Jų yra ir daugiau. Todėl be reikalo buvęs centristų
vadas Romualdas Ozolas verkšlena, kad euroskeptiškas idėjas propagavusios
partijos buvo sąmoningai, organizuotai idėjiškai ir finansiškai
sužlugdytos.
Yra dar vienas dalykas. Be abejo, Briuselis labai akylai stebės
ir vertins referendumo rezultatus. Ne mažiau įdėmiau sekami ir
dabartinės Lietuvos valdžios veiksmai. Štai šiomis dienomis Valstybės
kontrolė paskelbė, jog, išanalizavusi Vyriausybės pateiktą ataskaitą
apie 2001 metais valstybės valdytą turtą, nustatė, kad ataskaita
yra nepatikima ir, švelniai tariant, parodo ne tikrą, o iškreiptą
padėtį. Vyriausybės ataskaitoje nurodoma, kad valstybės turto
grynoji vertė yra 17,975 mlrd. litų. Valstybės kontrolės pareigūnai
pažymėjo, kad ataskaitoje pinigais neįvertinta net valstybinė
žemė, miškai, parkai, žemės gelmės, vidaus vandenys. Todėl, Valstybės
kontrolės nuomone, Vyriausybės ataskaitoje nenurodyta 5,96 mlrd.
litų valstybės įsipareigojimų. Tai yra neišmokėtos kompensacijos
už žemę ir nekilnojamąjį turtą bei kompensacijos už rublinius
indėlius bankuose. Taip pat Valstybės kontrolė nustatė, kad Vyriausybės
ataskaitoje nebuvo apskaičiuota daugiau kaip 600 mln. litų turto,
kurį ūkio subjektai valdo panaudos pagrindais ar įsigijo valstybės
biudžeto lėšomis. Kaip teigė valstybės kontrolieriaus pavaduotojas
Viktoras Švedas, Vyriausybės ataskaitoje pateikti netikslumai
tokie dideli ir reikšmingi, kad Valstybės kontrolė nusprendė nepatvirtinti
ataskaitos. Kitaip tariant - nusiplovė rankas ir vėl pasiūlė ataskaitą
iš naujo svarstyti Vyriausybėje, o vėliau Seime. Ta proga vienas
dienraštis pasišaipė, jog premjeras Algirdas Brazauskas net nenutuokia,
koks tikrasis valstybės turtas ir kokios tikrosios valstybės skolos.
Vargu ar taip jau ir nenutuokia. Pagaliau naudinga apsimesti nenutuokiančiais,
nes kuo labiau sudrumstas vanduo, tuo geriau gaudyti žuvį. Kai
kam yra labai naudinga neįvertinti pinigais valstybinės žemės,
miškų, vidaus vandenų ir pan. Tada nesunkiai tai galima įsigyti
už simbolinę kainą. Kaip žinoma, valdžios žmonėms ir biurokratiniam
aparatui vis dar maža. Nesvarbu, kad beveik 20 tūkst. valstybės
valdininkų atlyginimams kasmet iš valstybės biudžeto atseikėjama
400 mln. litų. Pavyzdžiui, Seimo narys gauna daugiau kaip keturis
tūkstančius litų per mėnesį. Bet ir to, pasirodo, dar maža. Seimo
nariams kas mėnesį dar skiriama po 1100 litų kanceliarinėms išlaidoms
(pieštukams, trintukams ir pan.). Dar apie 900 litų - asmeniniams
automobiliams, nors, kaip neseniai paaiškėjo, Seimo nariai be
skrupulų naudojasi tarnybiniais automobiliais.
Aišku, tokie reiškiniai nepraeina negirdomis nei Europos Taryboje,
nei Europarlamente, jau nekalbant apie ES valstybes, ypač tas,
kurios nedega entuziazmu priimant į Europos Sąjungą naujas nares
iš pokomunistinės Rytų Europos.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"