XXI amžius

Politinis populizmas… O gal demagogija?

Prezidento rinkimų rezultatai kai kuriuos jų dalyvius nustebino, o kai kuriuos ir nuvylė. Bene svarbiausias klausimas, tą dieną ypač rūpėjęs kandidatams ir žurnalistams, - kodėl tokie neaktyvūs rinkėjai - vos kas antras rinkėjas pasinaudojo teise užsikarti sau ant sprando mylimą politiką ar geidžiamą partiją. Įsižiebė diskusija ir apie populizmą. Žurnalistų Č.Iškausko ir R.Valatkos nuomone, būtent dėl populizmo kaltės rinkimų rezultatai tapo tokie, o ne kitokie. R.Valatka nurodė ir antrąją priežastį, dėl kurios rinkėjai nenori eiti prie balsadėžių, - jo nuomone, Lietuvoje politiniam elitui nepalanki situacija susiklostė dėl visuomenės kaltės. Šį reiškinį jis nusakė taip: naujas politikas, gavęs pirmąjį Seimo nario mandatą, porą metų mokosi politikos abėcėlės, o per likusią kadencijos dalį baigia pradžios mokyklą. O kai ateina laikas pradėti lankyti politinę gimnaziją (suprask, žengti į Seimą antrai kadencijai), jis metamas lauk kaip musė iš barščių. Kur jau čia suspės susiformuoti Lietuvos politinis elitas!
Kad ir ką sakytum, liūdna. Sutikime, jog egzistuoja ir populizmo problema, ir politinės gimnazijos problema. Tačiau, norint pasiūlyti naują teoriją, visų pirma derėtų išaiškinti, kas norima tuo pasakyti. Kol kas galima nebent spėti, kad populizmu siūloma vadinti nerealius politikų pažadus, norint įsiteikti rinkėjams, kad už juos balsuotų būsimuose rinkimuose, ar kad tarp jų būtų įgytas populiarumas. Populizmas atseit esąs tik nekaltas pašmaikštavimas, kai rinkėjai supranta, kad juos vedžioja už nosies. Toks sąvokos apibūdinimas atrodo ganėtinai tikslus, kai girdime pačius politikus vartojant šį terminą, taip pat matome žiniasklaidos atstovus ir politikos apžvalgininkus šį terminą iš jų perėmus ir vartojant ta pačia prasme. Tai įrodo ta aplinkybė, kad pačių politikų populizmas nėra traktuojamas kaip nepageidaujamas dalykas arba neigiama savybė, inkriminuotina tam ar kitam politikui.
Tačiau su tokia populizmo samprata sutikti neverta. Fenomenas, kai meluojama vien dėl noro pašmaikštauti ar palinksminti pašnekovus, kai visi pokalbio dalyviai supranta ir sutinka su tuo, kad jie bus vedžiojami už nosies, yra gimęs Rusijoje ir tik jai vienai būdingas. Reiškinys yra ganėtinai tiksliai psichologų aprašytas, ir jam įvardyti vartojamas atitinkamas terminas - tauškalai (rus. - vranjo). Rusiškieji tauškalai yra viena iš melo formų, gerai žinoma melo psichologijos mokslui. Politikai ne be reikalo savo tikrajam veidui užmaskuoti ir prasimanė figos lapelį - vadinamąjį politinį populizmą.
Šis pseudoterminas, nevykusiai pasigautas ir nemokšiškai vartojamas kaip demagogijos sinonimas, su tikruoju populizmu neturi nieko bendra. Populizmas iš tikrųjų yra prancūzų literatūros kritiko ir publicisto L.Lemonjė bei romanisto A.Teryvo 1929 metais įkurta literatūros srovė, gyvavusi iki Antrojo pasaulinio karo. Populistai realistiškai vaizdavo paprastų kaimo ir miesto žmonių buitį, pabrėždami savo personažų intelektualinį skurdą, vengė politinės tematikos ir sociologinių apibendrinimų. Užuot demonstravus nemokšiškumą ir neišprusimą vartojant žodžius, kurių prasmė nesuprantama ir juos sakantiems, priderėtų atsiversti literatūros istoriją ar bent jau Antikos enciklopediją.
Demagogijos sąvoka atsirado Graikijoje, iš pradžių demagogo vardu buvo pagarbiai vadinami valstybės vadovai (demos agõgos - liaudies vadovas). Vėliau demagogo vardu pradėti vadinti lyderiai, piktnaudžiaujantys savo padėtimi arba abejotinais metodais siekiantys lyderio padėties. Pirmasis demagogo vardu buvo pagerbtas Periklis (apie 400 m. pr. Kr.). Nors jis garsėjo kaip griežtų principų ir nepaperkamas vadovas, niekada nepaėmęs jokio kyšio ar dovanos, vis dėlto ir jis, įsisiūbavus liaudies masėms, prastuomenei palenkti nevengė naudoti iždo. Tų laikų moralė to nelaikė smerktinu dalyku. Paniekinamą atspalvį demagogams suteikė Kleonas, nuo jų laikų demagogo sąvoka nepasikeitė. Įdomu, kad Plutarchas, palikęs mums Periklio gyvenimo aprašymą, niekur nesmerkia Periklio ir apskritai jo demagogu nevadina. Šiandien demagogą persekiojanti visuomenės panieka greičiausiai bus pelnyta už tai, kad jis retai kada pasirenka savo tikslą kitokį, nei pasiglemžti krūvą pinigų.
Mūsų dienomis tikrasis populizmas, kaip ir daugelis kitų, jau atgyvenusių literatūros žanrų, jau yra išbrauktas iš gyvenimo - kas šiandien literatūroje besivaiko romantizmo, dekadanso ar populizmo dėsnių? Kaip duoklė kadaise trumpai gyvavusiai madai populisto terminas galėtų būti vartojamas nebent apibūdinti vulgariam išsišokėliui, įžūliam nemokšai ar vagiui, įsikalusiam sau į galvą, kad, jeigu jis sugebėjo prasibrauti prie valdžios, tai jau niekas neturįs teisės jam priekaištauti dėl ilgapirštystės… Visais kitais atvejais vartotini tikrieji terminai: demagogija - kai rinkėjai apgaudinėjami politikų, ir demagogas - kuris tai daro.
Ką ir besakyti - net ir žiniasklaida atsidūrė kryžkelėje. Ką jai pasirinkti - prisidėti prie visuomenės švietimo ar prie jos kvailinimo? Save įsimylėjęs demagogas, kuris paprastai negali skųstis išprusimo stoka, nešvarų veidą ir graibščias rankas visada mielai pridengs švelniu populisto žodeliu, o užkibęs ant neišprususio kvailio meškerės, atrodys apgailėtinai. Žurnalistas, pataikūniškai dangstydamas demagogą populisto vardu, ir pats tampa demagogu, apgaviku. Nors pirmosios valdžios leidžia sau negerbti savęs, bet ketvirtajai valdžiai derėtų savigarbą pažadinti ir paskatinti. Taigi naujajai populizmo teorijai jokio realaus poreikio nėra.
Čia ties nauja populizmo teorija būtų galima padėti tašką, jeigu ne kelios aplinkybės. Ypatingas pseudopopulizmo bruožas, skiriantis jį nuo tauškalų, yra politiko įsitikinimas, jog jis sako tiesą, nors iš tikrųjų tuo metu meluoja. Paliekame gerbiamam skaitytojui pačiam spręsti, kiek kandidatų į prezidentus bus įsikalę sau į galvą, kad jie sugebės įvykdyti savo pažadus… Šis fenomenas melo psichologijoje yra plačiai žinomas ir pakankamai išnagrinėtas, juo yra pagrįstas Stanislavskio metodas teatre. Antra aplinkybė - politikams yra būdingas liguistas nenoras atsisakyti populizmo praktikos, siekiant visuomenei suversti kaltę už blogus jų politikos padarinius. Kaip matome, pseudopopulizmas peržengia nekalto žaidimo ribas - tai nėra tik vadinamieji tauškalai, ir jis turi būti įvardytas savo tikruoju vardu - demagogija. Visiškai aišku, jog populizmo pseudoterminas turi būti išguitas iš politinio Lietuvos leksikono, o jo vieton su visais savo bruožais ir teisėmis turi grįžti tikrasis terminas - demagogija.
Ne ką daugiau verta ir peršama politinės gimnazijos pseudoteorija. Lietuvių tautos tragedija yra ta, kad jau pirmoji nepriklausomos Lietuvos politikų karta pasirodė nesugebanti atsispirti pagundoms ir gautą pasitikėjimo mandatą sunaudojo siekdama asmeninės naudos. Prisiminkime, kaip sunkiai buvo formuojamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas ir jo Taryba. Antrosios, trečiosios ir ketvirtosios politikų kartos likimas buvo ne ką saldesnis - paeiliui tai dešinieji, tai kairieji būdavo iš Seimo masiškai vejami lauk. Įdomu, ką pasiūlytų mūsų godotinas ekspertas, jeigu Seimas nusileistų iki jo mąstymo lygio ir paprašytų jo rekomendacijų, kaip prastumti Seimo narius į politinę gimnaziją, - padvigubinti kadencijos trukmę? Tuo tarpu teisingas atsakymas yra aiškus kaip giedra diena - politikas turi mesti iš galvos demagogiją ir dorai dirbti, o ne vogti. Nereikės leisti milijonų rinkimams, jeigu rankos švarios ir sąžinė gryna.
Mums kur kas įdomiau ne paikos teorijos, o kitas dalykas - Lietuvos rinkėjas turi tik vieną įrankį savo likimui nulemti, o būtent - nutraukti susikompromitavusio Seimo nario karjerą, išvarant jį šunims šėko pjauti. Ar teisingai jis juo naudojasi, jeigu po rinkimų būna tiek daug nusivylimų? Argi taip jau aktualu ginti Seimo narius už tai, kad negauna Seime ilgiau užsibūti? Galgi nėra ko skalyti šuniui, jeigu mušti negavo! Pasvarstykime, ar taip jau sunku suprasti, kodėl tiek daug balsų surinko garsusis Bratka - V.Šerėnas?
Regis, jog Lietuvos rinkėjas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo nuomonę, ko verta Lietuvos valdžia jo akyse. Akivaizdu, kiek pasibjaurėjimo savo išrinktaisiais tuo būdu yra pademonstruota. Politikams derėtų neužsigaunant suvirškinti nemalonaus skonio piliulę ir rimtai prognozuoti, kas jų laukia toliau, jeigu į rinkėjų lūkesčius nebus įsiklausoma, jeigu į žmonių likimus atsainiai nusispjaunama, save išdidžiai vadinant elitu, o visuomenei paliekant tenkintis plebso vaidmeniu. Kas neturi realybės jausmo, visada gali kreiptis į burtininkus. Bet kokie mėginimai suversti kaltę už nemalonius rinkimų rezultatus rinkėjams beviltiškai baus jų autorius, kaip jau ne kartą yra buvę. Gaila, kad per antrąjį Prezidento rinkimų etapą demagogijai (populizmui) nebuvo duotas tinkamas atkirtis, populizmo žanro gerbėjui nenurodyta jo verta vieta.
Rašydamas šias pastabas, aš nesiekiau ko nors smerkti ar kritikuoti, ko nors šlovinti ar kam nors pataikauti. Mano tikslas - objektyvus ir nešališkas tyrimas. Pirmoji tyrinėtojo prezumpcija yra pripažinti galimybę ir demagogui, ir visuomenei pažinti ir identifikuoti bet kokį fenomeną, įskaitant ir save. Kiekvienas panorėjęs gali tapti pedagogu ar demagogu, vagimi ar politiku. Demagogo vardas neturėtų būti nei pravarde, nei keiksmažodžiu. Civilizuotam žmogui plūstis apskritai nepritinka. Prašau skaitytojo nesikarščiuoti ir nesipiktinti, jeigu mano pastebėjimai prasilenks su jo nuomone - juk taip galite ją pasitikrinti ir apginti savo požiūrį. O jeigu kur nors mano stebėjimai ar išvados prasilenkia su tikrove, galite paskelbti savo tyrimus ir išvadas, o manuosius - nuneigti; aš būsiu tik dėkingas už bendrą indėlį į tyrimą.

Jonas Kazimieras BURDULIS
Vilnius