Gegužės 10-11-ąją referendumas
dėl Lietuvos stojimo į ES
Nei suvereniteto, nei kultūros neprarasime
Pasigirsta nuomonių, kad, prisijungę
prie Europos Sąjungos, galime prarasti savo tautinę kultūrą. Toks
nuogąstavimas nepagrįstas. Neprarasime nei tautinio savitumo,
nei papročių, nei kalbos, nei kultūros, kaip jų neprarado nei
olandai, nei portugalai, nei danai, nei vokiečiai. Pusę amžiaus
egzistuoja Europos Sąjunga. Per šį pakankamai ilgą Europos savanoriško
vienijimosi periodą nedidelių valstybių tautinis identitetas ne
tik nesumenko, ne tik nesunyko, o atvirkščiai sustiprėjo. Pavyzdžiui,
sparčiai stiprėjant Airijos ekonomikai, atsigavo beveik mirusia
laikyta galų kalba, kuria šneka vis daugiau Airijos gyventojų.
Tačiau neturime pamiršti, kad visa tai pirmiausia priklausys nuo
mūsų pačių. Lietuviai atlaikė šimtmečiais trukusį lenkinimą, rusinimą,
tad išugdytas stiprus imunitetas. Kita vertus, Lietuva visada
pasižymėjo didele tolerancija tautinių mažumų kultūrai. Kyla kitas
ne mažiau svarbus uždavinys tinkamai pristatyti mūsų kultūrą,
kuri buvo, yra ir liks svarbiausias tautinio savitumo ženklas
bendraujant su kitomis tautomis.
Sovietų imperijoje buvo totališkai naikinamos tautos, pavyzdžiui,
Krymo totorių bendruomenė buvo ištremta į Kazachstaną per vieną
parą, trečdalis išžudyta, likusieji nei tėvynės, nei atimto turto
neatgavo.
Populiarus pasakymas iš vienos sąjungos ištrūkome, tai ko veržtis
į kitą yra ne tik klaidingas, bet ir klastingas. Stalino ir Hitlerio
nusikalstamo sandėrio pagrindu Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga.
Istorijoje šis sandoris žinomas Molotovo-Ribentropo pakto vardu.
Tarptautinė teisė taikios nepriklausomos šalies okupavimą, jos
gyventojų trėmimą ir naikinimą rasiniu, politiniu, religiniu ar
socialiniu pagrindu priskiria karo ir genocido nusikaltimų kategorijai.
Tokiais atvejais termino sąjunga vartojimas slepia dvejopą klastą:
mėginimą pateisinti okupaciją bei genocido nusikaltimus ir, antra,
pateisinti genocido planuotojus ir vykdytojus.
Klausiama, ar bus galima pasitraukti iš ES? Lygiai kaip ir stojimo
į ES atveju, lems šalies piliečių apsisprendimas. 1982 metais
Grenlandija, Danijos karalystės autonominė dalis, referendume
nusprendė pasitraukti iš ES. Pravartu priminti, kad autonominės
čečėnų respublikos mėginimai pasitraukti iš Rusijos sudėties
baigėsi visišku krašto sugriovimu ir pusės gyventojų ištrėmimu
bei sunaikinimu. Didžiosios Britanijos piliečiai 1975 metais dar
kartą pasitikrino savo apsisprendimą 67 proc. balsų buvo už
ES.
Nė viena valstybė, ES narė, neturi lemiamo balso, išskyrus pasinaudojimą
veto teise, pavyzdžiui, derinant mokesčius. Briuselis nereguliuoja
ir nereguliuos Lietuvos vidaus gyvenimo. Patys rinksime Seimą,
savivaldybių tarybas, prezidentą. Lietuvos gyventojai dar nepamiršo
vyresniojo brolio teisės ir jos padarinių, kai vietoje rinkimų
būdavo tik balsavimas 99,9 proc. už iš centro atsiųstą svetimkalbį
liaudies atstovą. Ši imperinė atgyvena Vakaruose neįmanoma iš
principo.
Euroskeptikai meta ir tokį neva priekaištą - Lietuva, stodama
į ES, atsisako dalies savo suverenumo ir parduoda teisę tvarkytis
patiems. Kaip tik atvirkščiai Lietuva, tapdama ES nare, sustiprina
ekonominį savarankiškumą, kultūrinę raidą ir politinę nepriklausomybę.
Apie 70 proc. užsienio prekybos tenka ES šalims. Šiandien Lietuva
yra priversta gaminti prekes pagal ES standartus ir ne kitaip,
neturėdama jokios įtakos tiems standartams, o ir kitiems ekonominio
bendravimo taisyklėms bei normatyvams kurti ar taisyti. Būdama
ES narė ji taps lygiateisė partnerė.
Lietuvos saugumas suvokiamas toli gražu ne tik NATO sudėtyje.
Šiandien valstybės saugumas - ne vien karinė sąvoka. Tai ir pinigų
plovimo prevencija, tarptautinio nusikalstamumo stabdymas, pabėgėlių
srautų kontrolė, tarptautinis terorizmas, atmosferos ir žemės
taršos kontrolės reikalai ir daugelis kitų. Jau nebeįmanoma nei
kontroliuoti, o tuo labiau veiksmingai valdyti išvardytų problemų
sprendimą vien nacionalinėmis pastangomis. Europos vienijimosi
pradininkės valstybės labai pragmatiškai suvokė šio proceso būtinumą.
Tik sutelktomis jėgomis įmanoma valdyti minėtus globalinius reiškinius.
Kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra ir nebus.
ES kaltinama esanti kapitalistinių valstybių sąjunga. Pats terminas
kapitalistinis buvo sumeistruotas marksizmo-leninizmo teoretikų,
paneigus privačią nuosavybę ir asmeninę iniciatyvą, kaip kapitalizmo
(dabar sakome rinkos ekonomikos) esminės svarbos elementus, ir
dirbtinai kuriant komandinę socializmo ekonomiką. Pasak britų
eksperto prof.A.Sutton, sovietai buvo technologinis-ūkinis Vakarų
parazitas. Socializmo ekonomika neišvengiamai sužlugo. Konkuruoti
su rinkos ekonomika nepajėgė.
Ar nesupirks užsieniečiai Lietuvos žemės? Kiekvienas ES pilietis
gali įsigyti dirbamosios žemės bet kurioje šalyje. Lietuva svarsto
dirbamosios žemės įsigijimo sąlygas, pavyzdžiui, manoma, kad po
trejų metų realios veiklos žemės ūkyje tai leistina. Kitiems,
ko gero, bus taikomas 7 10 metų pereinamasis laikotarpis. Be
jokios abejonės, pavyzdinių ūkių įsisteigimas Lietuvoje eitų į
naudą visam šalies žemės ūkiui. Kita vertus, kai kaime nedarbo
lygis yra didokas, naujų darbo vietų kūrimas nėra peiktinas dalykas.
O protų nutekėjimo problema? Ji aktuali visoms šalims. To bijojo
ekonomiškai atsilikusios Ispanija, Portugalija, Airija. Įstojus
į ES atsitiko atvirkščiai pragyvenimo lygis ėmė sparčiai kilti
ir išeiviai tautiečiai pradėjo grįžti į savo tėvynes.
Visiškai realus pavojus, kad, neįstojus į ES, protų nutekėjimas
būtų nelyginamai didesnis, ir tai būtų tikra nelaimė Lietuvai.
Ignalinos atominės jėgainės pajėgumai viršija Lietuvos elektros
energijos poreikius tris kartus. Prekyba su Rytais, neatsiskaitančiais
už tiekiamą energiją rinkos kaina, amerikoniškai tariant, yra
pats tikriausias monkės biznis. Tačiau didysis galvos skausmas
Europai yra visai kitas. Pagrįstai nerimaujama, ar nepasikartos
Černobylio katastrofa? O jei teroro išpuolis? Lietuviams tai
tautos biologinės egzistencijos klausimas: į Sibirą patys nevažiuosim,
o į jūrą nesubrisim. Rytų Europos šalims ir Skandinavijai Ignalinos
klausimas lieka labai aktualus.
Edmundas SIMANAITIS
Jonava
© 2003 "XXI amžius"