Atnaujintas 2003 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1128)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Gegužės 10-11-ąją – referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES
Nei suvereniteto, nei kultūros neprarasime

Pasigirsta nuomonių, kad, prisijungę prie Europos Sąjungos, galime prarasti savo tautinę kultūrą. Toks nuogąstavimas nepagrįstas. Neprarasime nei tautinio savitumo, nei papročių, nei kalbos, nei kultūros, kaip jų neprarado nei olandai, nei portugalai, nei danai, nei vokiečiai. Pusę amžiaus egzistuoja Europos Sąjunga. Per šį pakankamai ilgą Europos savanoriško vienijimosi periodą nedidelių valstybių tautinis identitetas ne tik nesumenko, ne tik nesunyko, o atvirkščiai – sustiprėjo. Pavyzdžiui, sparčiai stiprėjant Airijos ekonomikai, atsigavo beveik mirusia laikyta galų kalba, kuria šneka vis daugiau Airijos gyventojų. Tačiau neturime pamiršti, kad visa tai pirmiausia priklausys nuo mūsų pačių. Lietuviai atlaikė šimtmečiais trukusį lenkinimą, rusinimą, tad išugdytas stiprus imunitetas. Kita vertus, Lietuva visada pasižymėjo didele tolerancija tautinių mažumų kultūrai. Kyla kitas ne mažiau svarbus uždavinys – tinkamai pristatyti mūsų kultūrą, kuri buvo, yra ir liks svarbiausias tautinio savitumo ženklas bendraujant su kitomis tautomis.
Sovietų imperijoje buvo totališkai naikinamos tautos, pavyzdžiui, Krymo totorių bendruomenė buvo ištremta į Kazachstaną per vieną parą, trečdalis išžudyta, likusieji nei tėvynės, nei atimto turto neatgavo.


Ar Rytų Europa atnaujins Senojo žemyno veidą

Prof. Vygantas Paulikas

Iš sovietų imperijos išsivadavusios Rytų Europos šalys veržlumu ir energija truputį gąsdina Vakarų Europą. Laisvės ištroškusios, pasipriešinimo tironijai patirtį turinčios naujosios Europos valstybės kelia iššūkius šiek tiek apsnūdusiai ir išlepusiai senajai Europai. Šis Rytų europiečių veržlumas artimesnis amerikietiškajai demokratijai, mano Lietuvos teisės universiteto profesorius Vygantas Paulikas.

Už referendumo informavimo kampaniją atsakingi ryšių su visuomene specialistai siūlo, agituojant už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, kiek įmanoma, vengti žodžio “sąjunga”, o sakyti tiesiog “Europa”. Mat bet kokia “sąjunga” daugeliui lietuvių vis dar nemaloniai asocijuojasi su SSRS. Visi žinome, kokie laisvi ir nepriklausomi buvome draugiškoje SSRS tautų brolijoje. Tačiau esama nemažai nuogąstavimų, kad visiškai savarankiški nebūsime ir Europoje. Kai kurias sritis būsime priversti deleguoti Briuseliui, kitos liks mūsų kompetencijoje. Ar stodama į ES Lietuva neišsižada išsvajotosios laisvės, už kurią sudėta tiek daug aukų?
Iš tiesų daug kas mėgsta argumentą, kad įstojusi į ES Lietuva praras savo savarankiškumą. Tačiau pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas yra savarankiškumo garantas. Suverenas yra tauta. Taigi tauta ir sprendžia, kiek ir kokias galias deleguoti. Jeigu tauta nusprendžia, kad praranda savarankiškumą ir jai tai yra blogai, ji gali nestoti į jokią sąjungą, turi teisę nutraukti bet kokius santykius, kurie pažeidžia tą savarankiškumą. Bet valstybei dažnai naudinga kai kurias politikos sritis deleguoti ar atiduoti kokioms nors viršvalstybinėms institucijoms, pavyzdžiui, ES, Pasaulio prekybos organizacijai ar Jungtinėms Tautoms.