Atnaujintas 2003 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1128)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Istorijos vingiai

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvoje išpuoselėtas talentas

Sergejus Larinas

Šias metais Operos bičiulių draugijos (pirmininkas Vidmantas Zakarevičius) įsteigtas apdovanojimas “Kipras” – skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurta statulėlė, vaizduojanti mūsų operos pasididžiavimą Kiprą Petrauską, aštuntą kartą įteikta operos solistui lyriniam tenorui Sergejui Larinui. Į kūrybinį vakarą, įvykusį vasario 21 dieną Vilniaus rotušėje, prisirinko labai daug žmonių – teko atidaryti duris į vestibiulį. Į vakarą vedusio dirigento Jono Aleksos klausimus solistas atsakinėjo noriai ir nuoširdžiai, pats ragino publiką klausinėti. Iš atsakymų susidėliojo vaizdas kelio, atvedusio solistą į garsiausių operos teatrų scenas: „La Scala“ operos teatras Milane, „Covent Garden“ teatras Londone, Ciuricho opera, Bavarijos valstybinė opera Miunchene, San Francisko opera, Frankfurto opera, „Metropolitan“ opera Niujorke, Amsterdamo opera. Pagrindiniai vaidmenys Verdžio, Pučinio, Belinio, Čaikovskio, Leonkovalio, Sen Sanso, Musorgskio operose... Dėl didelio užimtumo S.Larinas į Lietuvą atvažiuoja retokai. Apsigyvenęs Bratislavoje, namie pabūna neilgai. Gausybė kontraktų kviečia į pasaulį.
„Kokia buvo pati pradžia?“ – to dažnai klausia S.Larino talento gerbėjai.
1956 metais Daugpilyje (Latvija) gimęs berniukas vėliau su tėvais apsigyveno Rusijoje. Muzikos mokyklos nelankė. Paauglystėje jam teko matyti kino filmą, kur dainavo Marijus Lanca. Paskui buvo gautos kelios šio dainininko plokštelės, bandymai dainuoti sykiu. Ir nedrąsios svajonės apie dainininko ateitį.

Dviejų autorių darbai

Projekto kuratorė menotyrininkė Jurgita Ludavičienė (viduryje) su parodos autoriais

Sostinės Gintaro muziejuje–galerijoje kovo 7-ąją atidaryta Lauros Kavaliūnaitės juvelyrikos ir Algio Kucharskio fotografijos paroda bendru pavadinimu “Sunerti kartu”.
Vilniaus dailės akademijos dizaino ir juvelyrikos specialybės pirmo kurso magistrantė L. Kavaliūnaitė iš plonos sidabro vielutės veria papuošalus. Jie yra neįsivaizduojami be kūno - tarsi servetėlės apgula jį, ištrindamos ribą tarp papuošalo ir rūbo. Autorę akivaizdžiai žavi sidabrui būdingas blizgesys ir baltas jo švytėjimas. Kūriniai estetiški, puošnūs, efektingi, tačiau drauge jie išlaiko tam tikrą santūrumą ir subtilumą.

Tarptautinei teatro dienai:
Nostalgiški reveransai „Barboros Radvilaitės“ kūrėjams

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.

Prieš trylika metų teatro kritikas E.Jansonas piktinosi, kad K.Donelaičio kūryba dūlėja chrestomatijų puslapiuose ir yra tapusi tarsi kultiniu-istoriniu paminklu, prie kurio nusilenkti ateiname tik iškilių datų progomis. Šiandien K.Donelaitis atgijo. Ir ne šiaip sau, o paties E.Nekrošiaus kūryboje, ir ne bet kaip, o net keturių valandų spektakliu. Ir tai visai suprantama, nes garsiąja poema „Metai“ režisieriui tikrai yra ką pasakyti. Bet čia ne apie tai. Vis drąsiau saulelei išlendant iš už debesų, tiesiog nejučia imi kalbėti apie pavasariškai nostalgiškas mūsų gyvenimo akimirkas, kurios, nors ir siaučiant grėsmingo karo nuotaikoms, „žiemos šaltos triūsus pargriaudamos juokias“.
Kiekvienas metas turi savo herojus, kūrinius, kurie eina priekyje mūsų ir veda mus mūsų pačių pažinimo link, kurie yra mūsų vidinis balsas, viltis ir naujo gyvenimo virsmas. Ateina metas, ir mes lenkiamės ne tik K.Donelaičio „Metams“, bet ir A.Latėno skaitomam A.Strazdui, J.Vaitkaus režisuotai B.Kutavičiaus ir S.Gedos oratorijai „Strazdas – žalias paukštis“, ateina metas ir mes kartu su L.Noreika skiemenuojame žodį „Lie-tu-va“.

Ant kūrėjų atminimo nesėda užmaršties dulkės

Popietei apie kūrėjus tremtinius vadovauja bibliotekos darbuotoja Edita Grucienė (kairėje), prisiminimais
apie K. Banionienę dalijasi mokytoja Marija Dabulevičiūtė

Tremtiniai kūrėjai - poetai kraštiečiai Simas Račiūnas, Juozas Stanikūnas-Žemės Dulkė, Stasys Šneideris-Diemedis. Kūrėja vadinama ir mokytoja Konstancija Banionienė, savo graudžią gyvenimo istoriją išguldžiusi knygoje “Svetimoj padangėj”. Šiemet minimi jų gyvenimo jubiliejai. Visų šių šviesuolių likimus pažymėjo pokario mūsų tautos lemtis - Sibiro tremtis.
Apie šiuos, kentusius tremties sunkumus bei pažeminimus, bet orius išlikusius žmones buvo kalbama kovo 20-ąją Panevėžio rajono viešojoje bibliotekoje. Pirmoji, kaip ir dera išskirtinį dėmesį tarp vyrų parodyti moteriai, buvo prisiminta K.Banionienė. Ji buvo kilusi iš gausios Skaistgirių kaimo ūkininko šeimos. Pedagoginių žinių siekė Panevėžio mokytojų seminarijoje, dirbo mokytoja Naujamiestyje, Raguvėlėje, Panevėžyje. 1941 metų birželį buvo išvežta į tremtį prie Laptevų jūros. Panevėžyje liko gyventi keturi K. Banionienės vaikai. Moteris, gražiausius savo metus praleidusi kalėjimuose ir lageriuose, 1948 metais pabėgo iš Sibiro.