Atnaujintas 2003 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1128)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Solidarumas ir parama kenčiantiems Irako žmonėms

Vatikano nuncijus Bagdade arkivyskupas Fernandas Filonis kalbasi su Popiežiumi Jonu Pauliumi II

Irako krizei iš diplomatinių sprendimo pastangų perėjus į realaus karinių pajėgų naudojimo etapą, Bažnyčios karitatyvinės organizacijos sutelkė dėmesį į humanitarinės pagalbos civiliams gyventojams teikimą. Dar prieš kovo 17 dieną JAV prezidento Džordžo Bušo paskelbtą ultimatumą Sadamo Huseino režimui tarptautinė katalikiškų bažnytinės paramos institucijų federacija „Caritas Internationalis“ paskelbė ypatingą skubios paramos planą Irake, kuriuo, be kita ko, numatomas ir bažnyčių, kaip laikinų prieglobsčio vietų, panaudojimas.
Irako „Caritas“, kuris šalyje žinomas prancūzišku pavadinimu „Confrerie de la Charite“ („Meilės brolija“), visame Irake turi penkiolika centrų, kurie aprūpina maistu dešimt tūkstančių šeimų ir dvidešimt tūkstančių vaikų; geriamu vandeniu - 300 tūkst. žmonių ir pajėgūs vienu metu suteikti medicininę pagalbą šešiems tūkstančiams asmenų. „Dėl susidariusios krizinės situacijos, - sakoma „Caritas Internationalis“ pranešime, - Irako „Caritas“ perkėlė dalį savo institucijų į kaimyninės Jordanijos sostinę Amaną, pasirengęs suteikti paramą dešimtims tūkstančių pabėgėlių“.


Irakietės moterys ilgėjosi išvadavimo

Kurdės, iškėlusios rankas, pirštais rodo
„V“ ženklą – pergalę prieš S. Huseiną

Tūkstančiai Irako kurdų, susikrovę savo mantą, traukia į kalnus. Jie bijo, kad prasidėjus karui Sadamo Huseino pajėgos nepanaudotų prieš juos cheminio ginklo. Daugelis jų sako būsią su savo šeimomis kalnų kaimuose ir neketiną eiti per sieną, kaip buvo 1991 metais, kai po nepavykusio kurdų sukilimo daugiau kaip milijonas jų pasitraukė į kaimynines šalis, o Irako kariškiai šalies šiaurėje išžudė apie penkis tūkstančius kurdų. Kurdai prašo tarptautinės bendruomenės, kad nuverstų diktatorių.

Chaldėjų katalikė iš šiaurinio Irako Kotryna Mišel buvo viena iš kelių milijonų emigracijoje gyvenančių katalikų, kurie ragino greičiau pradėti karinius veiksmus. Žinoma, ji baiminosi dėl savo draugų ir giminaičių likimo prasidėjus kovoms, tačiau buvo įsitikinusi, kad tik Jungtinių Valstijų ir sąjungininkų karinis išpuolis prieš Sadamą Huseiną galėjo pakeisti nepakenčiamą diktatorišką režimą.
K.Mišel, dabar gyvenanti ir dirbanti Irako politinėse emigracijos struktūrose, savo tiesioginiu patyrimu žinojo, kokį žiaurumą gali parodyti S.Huseinas netgi savo šalies gyventojams. 1987 metais ji vos išliko gyva per vieną iš režimo įvykdytų cheminio ginklo atakų prieš kurdų kaimą šiaurinio Irako regione.


Bažnyčios nepritaria karui

Pasaulinė Bažnyčių taryba pavadino Irako karą amoraliu ir neteisėtu, o Vatikanas paskelbė jaučiąs didelį skausmą ir labai apgailestaująs, kad atsisakius taikių priemonių pereita prie konflikto sprendimo karu.
Irakas užpultas ignoruojant “civilizacijos, Bažnyčių ir kitų tikėjimo bendruomenių abiejose konflikto šalyse bei visame pasaulyje balsą”, pareiškė Pasaulinės Bažnyčių tarybos generalinis sekretorius Konradas Raizeris. Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos nesankcionuoti JAV kariniai veiksmai yra “politiškai pavojingi” ir “kultūriškai neišmintingi”.
Vatikanas irgi išplatino griežtą pareiškimą, sukritikuodamas ir Iraką, ir šiek tiek smarkiau JAV bei jų sąjungininkes.


JAV kariuomenės ordinaras kvietė melstis už taiką ir paremti tarnaujančius karius

Britų trečiojo oro desanto pulko kariai
ryto pamaldose Kuveite

„Geriausia, kuo Amerikos katalikai gali paremti karinėse pajėgose tarnaujančius vyrus ir moteris, tai melstis už taiką“, - sakė JAV karinės diecezijos arkivyskupas Edvinas O’Brajenas, pažymėdamas, jog visiems kariams būtų geriau nekariauti. Arkivyskupas taip kalbėjo Čikagoje, kur kovo viduryje vadovavo airių globėjo Šv.Patriko šventės liturgijai. Jis taip pat kvietė parapijas ir atskirus asmenis paremti šeimas, ypač vaikus, karių ir jūreivių, kurie buvo dislokuoti Artimuosiuose Rytuose. Rengiantis šiai karinei kampanijai, tarnybon buvo pašaukti tūkstančiai rezervistų nacionalinės gvardijos kovotojų, kurie dabar neapibrėžtam laikui yra atitrūkę nuo savo šeimų ir dėl to gali patirti stresą.
Ypač prasidėjus kovoms Irake, parapijiečiai gali daug padėti prisimindami savo sūnus, dukras, tėvus ir motinas bei draugus maldose ir jų intencija aukodami šv.Mišias, sakė arkivyskupas E.O’Brajenas, duodamas interviu Čikagos arkivyskupijos savaitraščiui „The Catholic New World“. Jis pastebėjo, jog nemano, kad Jungtinėse Valstijose ir kitur vykusios antikarinės demonstracijos, kuriose dalyvavo ir kai kurie dvasininkai, buvo kuo nors stebinančios. „Laisvė demonstruoti priklauso žmonių teisėms, ir jie jomis pasinaudojo. Mes gyvename laisvoje šalyje, - sakė iš Niujorko kilęs arkivyskupas E.O’Brajenas, kuris kariuomenės ordinaru tarnauja nuo 1997 metų. - Mes matėme daug demonstracijų - gal net išraiškingesnių - ir 1991 metais, kai ėjome vaduoti Irako užgrobto Kuveito. Tuomet taip pat buvo didžiulė opozicija“. Tačiau, kai Bažnyčios ganytojai - nuo popiežiaus Jono Pauliaus II iki vietinių klebonų - agituoja už taiką, tie, kurie atlieka karinę tarnybą, turi būti pasirengę kovoti.