Ar Rytų Europa atnaujins Senojo žemyno veidą

Prof. Vygantas Paulikas

Iš sovietų imperijos išsivadavusios Rytų Europos šalys veržlumu ir energija truputį gąsdina Vakarų Europą. Laisvės ištroškusios, pasipriešinimo tironijai patirtį turinčios naujosios Europos valstybės kelia iššūkius šiek tiek apsnūdusiai ir išlepusiai senajai Europai. Šis Rytų europiečių veržlumas artimesnis amerikietiškajai demokratijai, mano Lietuvos teisės universiteto profesorius Vygantas Paulikas.

Už referendumo informavimo kampaniją atsakingi ryšių su visuomene specialistai siūlo, agituojant už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, kiek įmanoma, vengti žodžio “sąjunga”, o sakyti tiesiog “Europa”. Mat bet kokia “sąjunga” daugeliui lietuvių vis dar nemaloniai asocijuojasi su SSRS. Visi žinome, kokie laisvi ir nepriklausomi buvome draugiškoje SSRS tautų brolijoje. Tačiau esama nemažai nuogąstavimų, kad visiškai savarankiški nebūsime ir Europoje. Kai kurias sritis būsime priversti deleguoti Briuseliui, kitos liks mūsų kompetencijoje. Ar stodama į ES Lietuva neišsižada išsvajotosios laisvės, už kurią sudėta tiek daug aukų?
Iš tiesų daug kas mėgsta argumentą, kad įstojusi į ES Lietuva praras savo savarankiškumą. Tačiau pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas yra savarankiškumo garantas. Suverenas yra tauta. Taigi tauta ir sprendžia, kiek ir kokias galias deleguoti. Jeigu tauta nusprendžia, kad praranda savarankiškumą ir jai tai yra blogai, ji gali nestoti į jokią sąjungą, turi teisę nutraukti bet kokius santykius, kurie pažeidžia tą savarankiškumą. Bet valstybei dažnai naudinga kai kurias politikos sritis deleguoti ar atiduoti kokioms nors viršvalstybinėms institucijoms, pavyzdžiui, ES, Pasaulio prekybos organizacijai ar Jungtinėms Tautoms.
Juk dauguma Vakarų valstybių su dideliu noriu delegavo Europos Sąjungai bendrosios žemės ūkio politikos formavimą ir administravimą. Tai labai kebli, sudėtinga sritis, tad pačios nacionalinės vyriausybės nenori visiškai atsakyti už savo šalių žemės ūkį. Ir Lietuva su malonumu atiduotų dalį savarankiškumo sudėtingiems žemės ūkio klausimams spręsti, nes Europoje tuos klausimus iš tiesų geriau tvarkys, ten sukaupta daugiau pinigų ir patirties.
Taip pat ir aplinkosaugos politika. Na, kaip Lietuva gali viena savarankiškai užtikrinti oro švarumą?! Kaip šioje srityje išsaugoti savo suverenumą, nepriklausomybę? Tai fiziškai neįmanoma - vieniems užtikrinti kvėpuojamo oro tyrumą arba vandenų švarumą. Ir mes mielai aplinkosaugos politiką deleguojame ES, Jungtinėms Tautoms.
Tad kalbos apie savarankiškumo praradimą yra labai primityvios. Jeigu naudinga, kodėl gi dalies savo galių nedeleguoti, bet, pabrėžiu, tai sprendžia pati tauta.
Turbūt ne vienas jau suvokėme, kad “geriau sėdėti už vieno stalo ir priiminėti sprendimus kartu su klubo nariais, negu ES nutarimų (nuo kurių vis vien nepabėgsi – mat globalizacija ir t.t.) laukti už durų”. Bet Lietuva - maža valstybė – turbūt nebus labai įtakingas to klubo narys. Kiek realiai turėsime įtakos ES sprendimams, net ir tiems, kurie tiesiogiai palies mus? Ar mūsų delegatams teks tik formaliai pakilnoti rankas?
Turėsime net truputį daugiau įtakos nei proporcingai pagal gyventojų skaičių priklausytų. Lietuvos vietų skaičius Europos Parlamente ir Ministrų Taryboje gerai žinomas. Bet Lietuvai šiuo požiūriu iškyla mažųjų ir didžiųjų valstybių problema, kad kokia nors Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija nepradėtų dominuoti, neįsivyrautų hegemonija mažųjų valstybių atžvilgiu. Bet tai, kas aktualu Lietuvai, rūpi ir kitoms mažoms valstybėms – Danijai, Airijai, Estijai, Latvijai. ES numatyti mechanizmai, kad praktiškai neįmanoma priimti sprendimų, kurie būtų palankūs tik didžiosioms valstybėms, jeigu mažosios su tuo nesutinka. Sprendimai ES priimami atsižvelgiant į visų valstybių interesus. O kas bus nenaudinga Lietuvai, tas nebus naudinga ir Latvijai, ir kitoms valstybėms.
Prisiminkime 2000 metų Nicos viršūnių konferenciją, kai TV ekranuose matėme per naktį prie durų budinčius žurnalistus, belaukiančius, kaip ES šalys pasidalys įtaka, vietomis Parlamente ir Taryboje po plėtros. Prieš Nicos konferenciją buvo tam tikras Prancūzijos mėginimas išplėsti didžiųjų valstybių galias ir Lietuvai pagal projektą buvo numatyta mažiau vietų būsimose ES valdžios struktūrose. Ir kuo baigėsi toji didžiųjų ir mažųjų valstybių diskusija? “Mažosios” valstybės Belgijos premjeras kategoriškai paragino Lietuvai ir kitoms kandidatėms išplėsti įtakos galias. Taip ir atsitiko - Lietuva gavo daugiau vietų. Kai kas mano, kad tai mūsų diplomatijos laimėjimas, bet iš tiesų mus parėmė mažosios ES valstybės narės ir “nusodino” didžiąsias. Taigi neįmanoma, kad Vokietija ar Didžioji Britanija pavieniui ar susivienijusios veiktų prieš mažąsias ES nares.
Niekam ne paslaptis, kad egzistuoja takoskyra tarp vadinamosios senosios ir naujosios Europos ir ji, ko gero, dar ilgai išliks. Tai lemia ir nevienodas valstybių išsivystymo lygis, ir skirtinga istorinė patirtis. Tačiau Prancūzijos prezidento Žako Širako įžeidimų pliūpsnis šalims kandidatėms, parėmusioms JAV politiką Irako atžvilgiu, pranoko drąsiausias fantazijas. Kandidatės “praleido gerą progą patylėti”, jos “turi būti nubaustos”,- tokių įžeidimų nebuvome pratę klausytis net iš Kremliaus kuorų. Daug kas šiuos įžeidimus “pateisino” prezidento Ž.Širako asmeninėmis ambicijomis ir kompleksais, tačiau ar jo lūpomis nebuvo išreikštas tikrasis – ne diplomatinėmis šypsenomis užmaskuotas – požiūris į Europos naujokes? O tas požiūris – iš aukšto, menkinantis, nelygiavertis, nepartneriškas.
Iš tiesų sutinku su jumis, kad Ž.Širakas taip pademonstravo požiūrį, kuris buvo nutylimas. Jam tiesiog prasiveržė emocijos, jis nebeišlaikė ir pasakė tai, kas galbūt buvo pasąmonėje. Kita vertus, jie aiškiai suvokia, kad ta iš sovietų imperijos ištrūkusi naujoji Europa yra dinamiškesnė. Vakarų Europoje vyrauja tam tikras apsnūdimas, apatija, o iš Rytų ateina dinamiškumas, energija. Ir tas veržimasis į demokratiją ir laisvę turbūt labiau susišauks su amerikonišku veržlumu ir demokratija. Iš tiesų tai gerajai senajai Europai ne tik dabar, bet ir praėjusiais dešimtmečiais kažkaip buvo būdingas tam tikras iš gerovės kylantis išlepimas ir t.t. Tas įvaizdis ne iš piršto laužtas. O čia staiga ateina laisvės ištroškusios šalys, supratusios, kas yra tironija. Jos kelia tam tikrus iššūkius gerajai senajai Europai.
Ir Prancūzija gan pagrįstai baiminasi, kad savo politinę įtaką gali prarasti.
Taip, Prancūzija to akivaizdžiai prisibijo. O mes gerai žinome, kaip prancūzai liguistai nori išlaikyti kelis šimtmečius gyvavusios Frankų imperijos įtaką. Matome, kaip ji negali susitaikyti, kad tampa antraeile pasaulio valstybe. Tai akivaizdu. Ir, mano supratimu, tai yra svarbiausia priežastis, kodėl dabar Jungtinėse Tautose vyksta kai kurie nesutarimai. Prancūzai tiesiog nesusitvarko su savo kompleksais. Pasaulis keičiasi, o prancūzai tebegyvena frankų didybės nostalgija.
Dabar vyksta Konventas dėl Europos Sąjungos ateities, jame nustatomi tam tikri naujosios Europos pamatai. Ir euroskeptikai gana įtikinamai kalba, kad mes nežinome, į kokią Sąjungą stojame. Neaišku, ar Europa bus federacinė supervalstybė, ar tai bus valstybių sąjunga, kiek galių turės centrinė valdžia, ar Sąjunga bus decentralizuota. Juolab jeigu Konvento darbas bus sėkmingas ir dėl Konstitucijos pavyks susitarti dar šiemet, kandidatės tai būsimai Europos sąrangai neturės įtakos. Ar, jūsų nuomone, tai teisinga?
Europos Sąjungos evoliucija iki mūsų dienų yra unikalus reiškinys, kokio pasaulyje nėra buvę ir vargu ar kada nors bus. Turbūt sunku dabar pasakyti, kokius sprendimus priims Konventas, kokie dokumentai ten gims. Bet viena aišku: dabartinę ES konstitucinę teisę sudaro daugybė sutarčių – dvi Romos sutartys, Mastrichto sutartis, Amsterdamo sutartis, Nicos sutartis – tūkstančiai puslapių teisės dokumentų. Jei kas nors norėtų su šita “konstitucija” – pirmine ES teise - susipažinti, reikėtų kokius metus ar daugiau nieko kito neveikti. Aišku, kad tai negerai. Reikia visą šitą konstitucinę ES teisę sutraukti į dokumentą, kurį kiekvienas žmogus galėtų perskaityti, susipažinti. Tas dokumentas, nesvarbu kaip vadinsis, – konstitucija ar konstitucinė sutartis, – įgaus tokį pavidalą, kokį turi kitos federacinių valstybių (JAV ar kitų) konstitucinės sutartys.
Antra, valstybės gali jungtis į federaciją, konfederaciją, paprastą valstybių sąjungą. Bet iš istorijos žinome, kad tokios sąjungos, kurias vienija kokie nors laikini tikslai, susikuria ir išyra. Konfederacijos irgi yra labai nestabilios struktūros. Gal stabiliausia – Šveicarijos konfederacija, bet ji tik taip vadinasi, iš tiesų ji yra federacija. Kitos valstybės, kurios ėjo panašiu keliu ir išliko,- visos virto federacijomis kaip JAV, Kanada, Australija ar kitos.
Europos Sąjunga irgi neišvengiamai evoliucionuos į federaciją – anksčiau ar vėliau. Ji turės Konstituciją, Prezidentą (ar pirmininką). Ir duok Dieve, kad taip vyktų. Mano asmenine nuomone, jeigu taip nevyks, sąjunga nebus tvirta. O Europa vargu ar norės, kad Sąjunga iširtų. Juolab kuriantis naujiems pasaulio galios centrams. Taigi Europos federacijos susikūrimas – tik laiko klausimas. Ir Konvento priimti dokumentai bus didelis žingsnis šia linkme.

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS
(Interviu pabaigą skaitykite
penktadienio numeryje)

© 2003 "XXI amžius"