Paskutinis nepriklausomos
Lietuvos mohikanas
|
Durys į Molėtų ligoninės
rentgeno kabinetą |
Kovo mėnesį sueina 28 metai, kai
už Lietuvos nepriklausomybę kovojęs partizanas Antanas Kraujelis,
apsuptas sovietinių okupantų, žuvo savo bunkeryje. Tais laikais
aš dirbau Molėtų ligoninėje gydytoju rentgenologu. Apie partizaną
kalbėjo visi rajono žmonės. Jis buvo drąsus ir be priekaištų ištikimas
Lietuvai, neapkentė sovietų valdžios. Už tai žmonės jį gerbė.
A.Kraujelis slapstėsi, bet pasirodydavo ir viešai. Dienos metu
į Molėtų ligoninės rentgeno kabinetą, esantį netoli milicijos
ir KGB būstinės, jis buvo atvykęs du kartus. Tai aš ir noriu paliudyti.
Į kabinetą partizanas atvyko persišviesti neturėdamas siuntimo.
Visus kolūkiečius tada aš priimdavau be siuntimo, nes dėl transporto
stokos jiems sunku būdavo atvykti į Molėtus. Autobusai nekursavo.
Kolūkiečiai savo arklių neturėjo, nes visus juos jau buvo spėta
suvaryti į kolūkius. Kolūkiams trūko pašarų, daug arklių nugaišo
iš bado. Tie, kurie dar liko gyvi, išbadėję vos vilkosi. Gauti
arklį nuvažiuoti pas gydytoją buvo labai sunku. Vieną kartą, šviesdamas
tokį be siuntimo atvykusį ligonį, pastebėjau, kad jis gerai apsiginklavęs.
Metaliniai daiktai šviečiant labai gerai matyti. Jis turėjo prie
diržo prisikabinęs dvi granatas, revolverį, peilį. Net ir pats
ligonis pastebėjo, kad aš ieškau plaučių ten, kur jų niekad nebūna.
Jis tam neprieštaravo, netgi juokavo sakydamas: Nagi pasižiūrėk,
pasižiūrėk
Pamaniau, kad už ekrano stovi koks nors bailys stribas.
Rašydamas peršvietimo atsakymą, sužinojau, kad ligonio pavardė
Kraujelis.
Antrą kartą peršviesti plaučių atėjo po to, kai buvo peršautas.
Kairiojo plaučio viršūnėje peršviečiant buvo matyti 20 centų monetos
dydžio patamsėjimas. Ligonį gerai apžiūrėti nesisekė, nes buvo
labai įtempęs raumenis ir nesidavė pajudinamas. Šviečiant plaučius,
ligonį reikia nuolat kraipyti įvairiomis kryptimis, o tam jis
atkakliai priešinosi. Kai aš paprašiau jo neįtempti raumenų ir
man pasiduoti, kad galėčiau lengviau jį apžiūrėti, jis staiga
sušuko nepasiduosiu, nepasiduosiu
ir griebėsi už ginklo. Ligonis,
matyt, pagalvojo, kad jam siūlau pasiduoti milicijai. Pasakiau,
kad šiandien mes nesusikalbame.
Šie žodžiai jį nuramino, ir mes išsiaiškinome, koks reikalas.
Paprašiau, kad neįtemptų tų savo plieninių raumenų, nes tada sunku
pamatyti plaučius. Ar tikrai aš kalbu tiesą, jis patikrino keletą
kartų, įtempdamas savo raumenis. Toks jo elgesys, nepasitikėjimas
visiškai pateisinamas, nes, kiek man žinoma, visai neseniai jį
buvo peršovęs jo artimas draugas. Klausinėjo, ar plaučiai pažeisti
daugiau iš priekio, ar iš nugaros. Patamsėjimas plaučiuose buvo
didesnis iš nugaros pusės. Po peršvietimo, kaip ir visiems ligoniams,
parašiau ir atidaviau atsakymą. Ligonį iš kabineto išlydėjo laborantė.
Grįžo labai susijaudinusi, nes jis išėjo ne pro duris, bet išlipo
pro langą.
Viena moteris, buvusi mano pacientė Skakauskienė (vardo jau neatsimenu),
atėjusi kitą dieną paprašė vaistų partizano A.Kraujelio plaučiams
gydyti. Tais laikais geresnių vaistų buvo sunku gauti. Gavau 40
tablečių biomicino ir jas atidaviau. Šie vaistai buvo neseniai
pasirodę vaistinėse ir gana efektyvūs. Ta pati moteris papasakojo,
kad A.Kraujelis turi radijo siųstuvą ir palaiko ryšį su užsieniu.
Klausė, ar tai nepavojinga, ar negali ryšio metu susekti partizano
buvimo vietos. Aš pasakiau, kad tai labai pavojinga, nes siųstuvo
vietą gana nesunkiai galima nustatyti, kad tą siųstuvą greičiausiai
jam pakišo ne kas kitas, o KGB.
Praėjo nemažai laiko, bet dėl partizano apsilankymo rentgeno kabinete
manęs pasiaiškinti vis dar nekvietė. Tikėjausi, kad viskas praeis
tyliai, tačiau apsirikau. Vieną dieną atėjo stribas su lakštu
popieriaus ir paprašė parašo pavyzdžių. Aš paklausiau, kokio parašo
reikia, ar tokio, kaip pasirašau banke, ar kaip pasirašinėju ant
receptų. Stribas sumišo ir atsakė, kad tai spręsti turiu pats.
Įtarimą sukėlė ir pilietis, atėjęs persišviesti be siuntimo. Jis
visaip stengėsi suvaidinti, kad aš nenoriu priimti jo persišviesti
be siuntimo, bet aš jį priverčiau stotis už ekrano ir jį peršviečiau.
Greit po to aš turėjau aiškintis, kodėl šviečiu banditus, nereikalauju
iš jų siuntimo, nukreipimo. Pasiaiškinti buvo nesunku. Kuris blogas
žmogus, o kuris geras, šviečiant nustatyti neįmanoma. Kad banditai
dieną vaikšto laisvai mieste, tai ne mano kaltė.
Šį kartą man pasisekė, nubaustas aš nebuvau. Man daug padėjo tardytojas,
kuris sirgo plaučių tuberkulioze ir aš jį gydžiau. Reikia pažymėti,
kad po šio įvykio kolūkiečių šviesti be nukreipimų man neuždraudė.
Turėjo partizanas radijo siųstuvą ar ne, aš nežinau, tačiau gana
greit po pokalbio su minėta moterimi partizanas A.Kraujelis stribų
buvo apsuptas ir žuvo. Taip pat nežinau, iš kur KGB sužinojo,
kad partizanas lankėsi rentgeno kabinete. Manau, kad pats partizanas
galėjo pasiųsti mano rašytą peršvietimo atsakymą stribams, norėdamas
iš jų pasityčioti.
Gyd. Jonas NAGINEVIČIUS
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"