Nepailsti beieškant gerumo
ir jį dalijant
|
Muziejininkė Virginija
Paplauskienė |
|
Knygos autorė Gintarė Adomaitytė ir sesuo
Ignė
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
|
Vieną ramią sekmadienio popietę
Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialinis muziejus-butas pakvietė
į Gintarės Adomaitytės knygos apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį
Kelio dulkės baltos rožės pristatymą. Muziejaus direktorė Irena
Petraitienė pristatė dalyvius ir renginiui vadovauti pakvietė
muziejininkę Virginiją Paplauskienę, kuri susirinkusiuosius paragino
prisiminti ir pasikalbėti apie vieną šviesiausių Lietuvos žmonių,
nenuilstantį, sumanų, visuomet kupiną iniciatyvos, pasiaukojantį
ir drąsų veikti sunkiose Bažnyčiai gyvenimo sąlygose ganytoją.
Palaimintasis J.Matulaitis buvo visiškai atsidavęs jam patikėtam
sielų išganymui. Didžiausią uolumą jis parodė vienuoliniame gyvenime,
įsteigdamas Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuoliją.
Palaimintasis J.Matulaitis įsteigė daugiau nei penkiolika vienuolijų.
Tai buvo vienuolijos Lenkijoje, Lietuvoje, Italijoje, Amerikoje.
Viena jų, įkurta prieš 85 metus, tai jau minėta Marijos Nekaltojo
Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija. 1936 metais tokia vienuolija
įsikūrė ir JAV, ji gyvuoja ir dabar. Joje dažnai glaudžiasi mūsų
broliai ir seserys lietuviai, kurie čia atvykę išgirsta lietuvišką
žodį, pasisemia lietuviškos dvasios. Šis vienuolynas lyg magnetas
traukia lietuvius, net jau ir nebekalbančius lietuviškai.
1989 metais V.Paplauskienė lankėsi Amerikoje, buvo šiame vienuolyne,
bendravo su sesele Igne, kuri jai pasisakė, jog norėtų aplankyti
Lietuvą. Ir štai ji, šio vakaro viešnia, pasakoja: Palaimintojo
J.Matulaičio parapijoje Kaune į klebono rankas pakliuvo šios knygos
pirmasis leidimas, kurio buvo tik 300 egzempliorių. Trumpindama
šią trumpą-ilgą pasaką, noriu pasakyti: itin vertinga knyga. Kas
esate skaitę kitų autorių knygas apie palaimintąjį J.Matulaitį,
suprasite mane: čia kitu žvilgsniu pažvelgta į šį neeilinį Lietuvos
sūnų. Tai mane ir sužavėjo, nes perskaičiusi pasakiau: tikrai
vertas dėmesio naujas žvilgsnis! Kitas momentas, dėl ko buvo verta
užsukti šią mašiną antrajam knygos leidimui. Pirmojo leidimo knyga
į mano rankas pateko vykstant į Varšuvoje rengiamą konferenciją,
skirtą palaimintajam J.Matulaičiui. Tada širdies gelmėje suvokiau,
kad lietuviai nepažįsta savo sūnaus. Taip, kaip konferencijoje
Varšuvoje žmonės kalbėjo apie J.Matulaitį, kaip jie nagrinėjo
jo darbus, jo dvasingumą, man nė karto neteko girdėti Lietuvoje.
Lietuvoje neteko sutikti pasauliečių, kurie suprastų J.Matulaičio
reikšmę Lietuvai ir t.t. Tad jeigu ne aš, tai kas? Nebėra į ką
pirštu parodyti: kodėl tu nedarai, kodėl tu? Ir užsukau tą ratą,
nes visi sutiko, kad turi būti antros knygos leidimas. O dar mūsų
vienuolija švenčia savo 85-metį! Tai mūsų gimtadienio dovana Lietuvai.
Ir aš pati atnaujinau pažintį su palaimintuoju. Kai praeitais
metais buvo švenčiami J.Matulaičio atlaidai Marijampolėje, buvo
pakviestas Lietuvai paskirtas nuncijus. Jis, pasirodo, apie mūsų
palaimintąjį J.Matulaitį išgirdo Kazachstane! Ten irgi veikia
J.Matulaičio įsteigtas vienuolynas (Jėzaus tarnaitės). Konferencijoje
sužinojau, kad palaimintasis J.Matulaitis yra žinomas ir gerbiamas
dešimtyje šalių, tuose kraštuose veikia jo įsteigti vienuolynai.
Džiaugiuosi, kad turime antrąjį knygos leidimą.
Knygos Kelio dulkės baltos rožės autorė G.Adomaitytė pasakojo:
Knygą pradėjau rašyti Kūčių vakarą, o baigiau per Jurgines. Nuo
tada vis taip ir išeina, kad savo stambesnį darbą užbaigiu per
Jurgines. Parama iš palaimintojo? Iš tiesų kokių tik paradoksų
nebūna gyvenime! Žmonės veržiasi į šlovę - J.Matulaitis bėgo nuo
šlovės. Žmonės nori postų - jis bėgo nuo postų. Jo svajonė buvo
vienuolynas. Ir jį vis kažkas iš ten tempdavo
Ką aš supratau
iš palaimintojo J.Matulaičio gyvenimo? Netaupyk savęs! Ką nors
darai, tai daryk, netausok savęs. Knygą rašiau taip, kad suprastų
visi, kad ji būtų patraukli ir moksleiviams, ir vyresniesiems.
Noriu, kad ją atrastų ne tik tikybos mokytojai. Aš esu mokslininkė,
nenorėjau varginti skaitytojo - greičiau priešingai: norėjau palikti
skaitytojui ieškojimo poreikį.
Muziejaus direktorė I.Petraitienė padėkojo susirinkusiesiems ir
palinkėjo visiems - pasauliečiams bei dvasininkams ieškoti kelių
ir rasti, prisimenant kardinolo V.Sladkevičiaus moto: Viešpatie,
padaryk mane gerumo ženklu.
Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"