Kalbėtis su skaitytoju kaip su artimu žmogumi

Pavėluotas, bet simbolinis susitikimas įvyko Kauno rajono Garliavos bibliotekoje. Poetas, rašytojas, kilmės tikrų tikriausias garliaviškis Robertas Keturakis pristatė savo pirmąjį romaną „Kulka Dievo širdy“ ir jau prabilo apie antrąją jo dalį: paatviravo garliaviečiams kaip saviems.
Susitikimas pavėluotas todėl, kad „Kulka Dievo širdy“ jau buvo pristatyta daug kur ir Lietuvoje, ir už jos ribų - Amerikos lietuviai įvertino romaną premija. O Garliavos bendruomenei šią knygą rašytojas pristatė tik dabar, nors romano šaknys, pagrindiniai įvykiai ir herojų prototipai čia, Garliavoje, ir vietovėse aplink jos valsčių. Tačiau garliaviečiai turėjo laiko pasirengti šiam bendravimui su rašytoju: knyga perskaityta, apmąstyta, atpažintos vietos ir prisiminti žmonės…
„Labai sunku išreikšti tą jausmą, - sakė susitikimo dalyviams R.Keturakis. - Atvažiavau į Garliavą ir ėjau pėsčias iki pat bibliotekos. Išsigandau, kad nesutikau nė vieno pažįstamo žmogaus: vadinasi, prarandu ryšį su savo tėviške… Man labai sunku atpažinti Garliavą ir savąją mokyklą, dar sunkiau atpažinti tą vietą, kur stovėjo mano tėvų sodyba…“
Bet rašytojas pasiguodė, kad visi jį pažįstantys jau susirinkę bibliotekoje ir laukia jo, todėl gatvėse nesimato pažįstamų veidų, be to, pažadėjo, kad greitai apsigyvens netoli nuo Garliavos centro. O tada jau pažindinsis gatvėje su visomis garliaviečių kartomis. Turbūt rinks medžiagą naujoms savo knygoms? „Mano sąmoningo gyvenimo pradžioje, kai supratau, kad esu ne tik aš, bet ir pasaulis, - Lietuva jau buvo išduota, okupuota, pradėjusi eiti tą Golgotos kelią… Sovietinė, hitlerinė ir vėl sovietinė okupacijos. Dažnai galvoju apie tai, kas galėjo įvykti, jei Lietuva visą tą laiką būtų buvusi laisva. Kaip būtų atrodę mūsų kaimai ir miestai! Ir tokių žodžių, einant į Europą, truputį gailių, nuvertinančių save (kas mane labai piktina), mes nebūtume girdėję ir neturėtume progos taip kalbėti. Kiek daug mes netekome, bet dar kiek daug Dievas mums paliko! Tai supratęs, aš ir pradėjau rašyti savo pirmąją romaną. Iš pradžių rašiau labai sunkiai, nes man skaudėjo visa. Atsiminimai plūdo begaliniai. Jų prisikaupė labai daug: dar gyvų pasakojimų ir archyvinių dokumentų, ir mano paties išgyventų įspūdžių. Kai sukaupiau visą tą medžiagą, supratau, kad tai jokiu būdu netilps vienoje knygoje. Ką daryti? Nebeturiu aš jau tiek daug to aktyvaus kūrybinio gyvenimo laiko. Reikia apsiriboti pačiais svarbiausiais faktais ir kalbėtis su skaitytoju kaip su artimu draugu ar mylimu žmogumi, kuris tave supranta… Ir šitas suvokimas, šitas pasirinkimas rašyti ne kaip prozininkui, o kaip poetui, man padėjo pasiekti šio romano tam tikrą įtaigumą, atvirumą, betarpiškumą. Tai tarsi pasitikrinimas: ir savęs, ir savo kūrybos.
Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos mokytoja Zigfrida Petraitienė pristatė savo mokines, kurios rašė darbus apie romaną „Kulka Dievo širdy“: „Šie moksleivių darbai neprilygsta rimtiems kritikų darbams, bet tarp moksleiviškų darbų du iš šių rašinių jau yra įvertinti“.
Susirinkusieji ir pats romano autorius išklausė moksleivių mintis, patylėjo ir pasakė: „Išklausiau mokinių pasisakymus ir supratau, kaip prasmingai jie sugebėjo suvokti mano knygos pasaulį, netgi papildyti jį savo mintimis. Dabar suprantu, su kuo man reikėjo pristatyti savo romaną Vilniuje…“

Džiuljeta KULVIETIENĖ
Garliava, Kauno rajonas

© 2003 "XXI amžius"