Penktasis knygos „Nenugalėtoji Lietuva“ tomas

Baigiantis 2002-iesiems, knygynuose pasirodė penktasis skaitytojų pamėgto tęstinio leidinio „Nenugalėtoji Lietuva“ tomas (red. Algimantas Liekis, Vilnius, „Margi raštai“, 2002, 500 egz., 740 p.). Pirmasis tomas išleistas 1993 metais (5000 egz.), ketvirtasis – 1996 metais (2000 egz.). Tik pasirodęs penktasis tomas jau tapo bibliografine retenybe, todėl antrasis jo leidimas būtinas. Susidomėjimas knyga aiškus – joje pateikta labai gausi informacija apie kruviniausią mūsų tautos istorijos laikotarpį – 1940-1953 metus – visatautinį pasipriešinimą raudoniesiems ir rudiesiems okupantams. Jaunasis skaitytojas, kuriam minėtas laikotarpis jau yra tolima istorija, ne tik nori, bet ir privalo žinoti, kuo ypatingas anuo metu buvo komunizmo šmėklos šėlsmas mūsų krašte ir kokį vaidmenį mūsų tautai buvo numatę „proletariato diktatūros“ nešėjai, kurių politikoje mūsų tauta tebuvo tik „lašas vandens ant įkaitusio akmens“.
Apie 1940-1953 metų laikotarpį istorikų profesionalų monografijose, moksliniuose-istoriniuose žurnaluose, politinių kalinių, tremtinių, partizanų prisiminimų knygose yra gausybė nepaprastai vertingos ir įdomios medžiagos. Tačiau masinis skaitytojas ir eilinis istorijos mėgėjas nepajėgus susipažinti su minėta gausia literatūra. Masiniam skaitytojui į pagalbą atėjo penki „Nenugalėtosios Lietuvos“ tomai. Juose pateikta iš gausybės literatūros sumaniai atrinkta kvintesencija, kurią susipratęs ir kultūringas tautietis privalo žinoti. Negalima tenkintis mokyklinėmis žiniomis apie Mindaugo ir Vytauto laikus, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, valstybės žlugimą ir dramatiškąjį XIX amžių. Kiekvienas save patriotu laikantis pilietis privalo gerai žinoti XX a. vidurio tautos ir valstybės istoriją, tikrąją, o ne J.Žiugždos mokyklos kurptą, tą istoriją, apie kurią, deja, mokykliniuose vadovėliuose suteikiamos tik menkavertės nuotrupos. Smalsiajam skaitytojui „Nenugalėtoji Lietuva“ kaip tik ir padeda sužinoti tiesą, pusę amžiaus slėptą nuo tautos.
Penktojo tomo tikslą redaktorius apibrėžia taip: „Laikas vis labiau užgydo okupacijų metų žaizdas, išdildo iš atminties vardus tų, kurie paaukojo savo gyvenimus ant Laisvės ir Nepriklausomybės aukuro, o dažnai jaunosios kartos žmonės iš viso sunkiai besuvokia okupacijų metų žiaurumus, pasipriešinimo kovos prasmę, jos sudėtingumą ir kainą, kurią teko sumokėti mūsų Tautai už savo Laisvę ir Nepriklausomybę“. Reikėtų padėkoti knygos redaktoriui ir visiems, prisidėjusiems prie to, kad knyga pasiektų skaitytoją, už jų pastangas, kad tautos kančia kovose už laisvę niekada nebūtų pamiršta, kad nebūtų pamiršti tie didvyriai, kurie lemtingu momentu rinkosi didvyrišką mirtį vietoje vergo gyvenimo, tą mirtį, kuri tautos genuose išsaugojo laisvės siekimo bet kuriomis priemonėmis ryžtą. Tų didvyrių būtų daug, ir jiems šiandien esame skolingi už tai, kad negausi mūsų tauta ne tik išliko gyva, bet, dorų pasaulio žmonių džiaugsmui, veiksmingai prisidėjo prie blogio ir skurdo imperijos žlugimo, parodė pasauliui, kad sugeba vieningai kovoti už savo laisvę ir todėl šiandien užima deramą vietą pasaulio tautų bendrijoje.
Knygoje – šešiolika vienas kitą gražiai papildančių skyrių. Kiekvienas skyrius vertas atskiro straipsnio.
Knyga pradedama Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o), susikūrusio 1943 m. lapkričio 23 d., 1944 m. vasario 16 d. kreipimusi į tautą – deklaracija. VLIK’as – viena pirmųjų pasipriešinimo okupantams organizacijų, daug metų užsienyje vadovavusi Lietuvos išlaisvinimo kovai. Savo veiklą VLIK’as baigė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos vadavimo istorijoje VLIK’ui priklauso didžiuliai nuopelnai. VLIK’o veiklai nušviesti knygoje skirtas skyrius „VLIK’o įkūrimas“ (56 p.).
Pirmuosiuose skyriuose „Neutraliteto iliuzija“, „Be teisės sutikti“, „Grandinės savo rankomis“, „Liaudies labui“ ir „Prabudimas“ pasakojama apie politinę situaciją Europoje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, pirmosios bolševikų okupacijos priešistoriją, Stalino ir Hitlerio suartėjimą ir dalies Europos pasidalijimą į įtakos sferas, pirmąją bolševikinę Lietuvos okupaciją, Kremliaus statytinių A.Sniečkaus, J.Paleckio, A.Guzevičiaus, M.Gedvilo ir kitų veikėjų valstybės griovimo veiklą ir iki neregėto masto išplėtotą terorą ir t.t. Visuomenė iš „liaudies valdžios“ to siaubo nesitikėjo, todėl kiekvienas, kaip išmanydamas, priešinosi. Moksleiviai nukabindavo „vadų“ portretus, išbadydavo jiems akis ir išmesdavo į patvorius, tyčiodavosi iš besiorganizuojančių komjaunuolių, leisdavo slaptus laikraštėlius ir kt. Plačiai nuskambėjo drąsus patriotinių mokytojų protestas 1940 m. rugpjūčio 14-15 d. vykusiame visos Lietuvos mokytojų suvažiavime, kuriame skambėjo patriotinės dainos, o vietoje Internacionalo galingai buvo sugiedotas Tautos himnas.
Karininkai ir kariai labai skaudžiai išgyveno lietuviškosios kariuomenės likvidavimą. Generolas S.Raštikis prisimena: „Jei lietuviai karininkai reiškė savo pasipriešinimą ir tautinį atsparumą atsargiai, tai lietuvis kareivis priešinosi visai atvirai ir visur, kur tik galėdavo. Jis daužė ir plėšė bolševikų vadų portretus, nukabindavo nuo sienų raudonąsias žvaigždes ir jų vietose kabindavo kryžius, Lietuvos Vytį arba Lietuvai nusipelniusių vyrų portretus“. Okupantams ir jų talkininkams buvo akivaizdu, kad pavergti Lietuvą lengvai nepavyks.
Skyriuje „Lietuvos pasiuntinių užsienyje veikla“ pateikta informacija apie mūsų pasiuntinių veiklą po to, kai vadinamasis Liaudies seimas 1940 m. liepos 21 d. Lietuvą paskelbė sovietų socialistine respublika ir nusprendė prašyti, kad SSRS aukščiausioji taryba priimtų Lietuvą į „broliškų respublikų šeimą“. Mūsų pasiuntiniai tuoj pat protesto raštus įteikė: P.Žadeikis – JAV, K.Balutis – Didžiajai Britanijai, K.Škirpa – Vokietijai, S.Lozoraitis – Italijai, J.Šaulys – Šveicarijai, V.Gylys – Švedijai, S.Girdvainis - Vatikanui, K.Graužinis – Argentinai. Tų valstybių vyriausybės buvo oficialiai informuotos, kad SSRS okupavo Lietuvą. Lietuvos marionetinė valdžia į tą akibrokštą reagavo iškart: pasiuntiniams buvo atimta Lietuvos pilietybė, jiems uždrausta grįžti į tėvynę, jų turtas konfiskuotas.
1940 m. rugsėjo 19-25 d. Romoje, pas Lietuvos pasiuntinį S.Lozoraitį, įvyko lietuvių diplomatų pasitarimas. Pasitarime dalyvavo S.Lozoraitis, P.Klimas, S.Girdvainis, K.Škirpa ir V.Turauskas. VLIK’o archyve (JAV, Alkoje) buvo rastas to pasitarimo protokolas, kuris pirmą kartą skelbiamas knygoje. Protokolo apimtis – dvylika puslapių. Pasitarime nubrėžta pasiuntinių veiklos programa Lietuvos okupacijos sąlygomis.
1940 m. lapkričio 22 d. A.Smetona, jau būdamas Šveicarijoje, Berne, pasirašė atgaline data – 1940 m. birželio 15 d. aktą, lyg būtų Kybartuose, kad:
„I. Remdamasis Lietuvos Konstitucija (97 str.), atleidžiu Ministrą Pirmininką ats. plk. ltn. Antaną Merkį ir jo sudarytą Ministrų Tarybą iš pareigų ir skiriu Stanislovą Lozoraitį Ministru Pirmininku.
II. Remdamasis Lietuvos Konstitucija (71 str.), pavedu Ministrui Pirmininkui mane pavaduoti“.
Beje, Lietuvos užsienio reikalų ministras J.Urbšys 1940 m. birželio 2 d. telegrama S.Lozoraitį buvo paskyręs Lietuvos diplomatijos šefu.
1940 m. spalio 15 d. audiencijoje pas JAV prezidentą F.D.Ruzveltą lietuvių atstovams jis pasakė: „Lietuva nepriklausomybės neprarado – Lietuvos nepriklausomybė tik laikinai pertraukta. Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva“.
Svarbų vaidmenį organizuojant 1941 metų birželio sukilimą atliko Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) nariai. LAF organizatoriumi buvo K.Škirpa. 1940 m. lapkričio 17 d. pas plk. K.Škirpą susirinko Berlyne gyvenę pabėgėliai lietuviai – visuomenės, kultūros, politikos veikėjai – iš viso 24 patriotai, pasiryžę kovoti už Lietuvos laisvę, ir įkūrė LAF. Jo vadovu išrinko K.Škirpą. LAF parengė atsišaukimą į tautą, kuriame, be kita ko, buvo rašoma: „(…) LAF nariu gali būti kiekvienas lietuvis be jokių skirtumų, nežiūrint jo politinės praeities, jeigu tik jis yra pasiryžęs kovoti už Lietuvos išlaisvinimą, yra vertas pasitikėjimo ir pritaria LAF idėjoms. (…)“
LAF programoje buvo pabrėžta:
„a) prikelti Lietuvą naujam Nepriklausomam valstybiniam gyvenimui. (…)
b) gerbti, ugdyti ir ginti kilniausius lietuvių tautos papročius. (…)
c) gilinti tautinę kultūrą ir stiprinti amžinąjį lietuviškumą, plėtoti greitą lietuvių tautos ir žmonijos pažangą.
LAF savo veikimą grindžia lietuviškuoju nacionalizmu, krikščioniškos dorovės ir socialinio teisingumo dėsniais, kuriuose lietuvių tauta randa neišsemiamų dvasinių jėgų šaltinį nepalaužiamai kovai už teisę gyventi ir tobulėti. (…)“
LAF turėjo daug sekėjų, rėmėjų ir narių, buvo gerai organizuotas ir parengė detalų sukilimo planą, kuriam turėjo būti duota eiga, kai tik prasidės laukiamas Vokietijos – SSRS karas. Karas prasidėjo birželio 22-osios rytą, o birželio 23 dienos rytą per Kauno radiofoną buvo paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės pareiškimas dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
Sukilėliai tikėjosi, kad išvaduotiems kraštams vokiečiai suteiks laisvę ir taip paskatins juos įsijungti į kovą su raudonuoju maru. Deja, laimėjimais Europoje išpaikinti hitlerininkai Rytų fronte tikėjosi lengvos ir greitos pergalės ir sąjungininkų neieškojo. Į išvaduotus kraštus žiūrėjo kaip į karo grobį ir plėšė juos su vokišku pedantiškumu. Po Stalingrado katastrofos, kada paaiškėjo, kad karas bus pralaimėtas, vokiečiai pradėjo ieškoti sąjungininkų, bet buvo per vėlu. Lietuvoje jau veikė gerai organizuotas pogrindis, kuris buvo pasirinkęs pasyvaus pasipriešinimo taktiką ir su ginklu rankose rengėsi sutikti antrąją bolševikų okupaciją.
Skyriuose „Antroji SSRS okupacija“ ir „Išlaisvintojų smurtas“ pateikta skaitytojams neblogai žinoma informacija apie terorą, kurį išplėtojo „išvaduotojai“, vos įžengę į Lietuvą. Okupantų ir jų talkininkų savivalė ir teroras išprovokavo visatautinį pasipriešinimą atėjūnams, kuris netrukus peraugo į žūtbūtinį partizaninį karą, užsitęsusį iki 1953-iųjų.
Skyriuose „Tas laisvės nevertas – kas negina jos“, „Lietuvos partizanų sritys“, „Bendro vadovavimo centro kūrimas“ pateikta dešimties metų partizaninio karo istorija. 1944 metų vasarą didžiąją dalį Lietuvos okupavo sovietai. Lietuvoje jie planavo mobilizuoti apie 100 tūkst. jaunų vyrų, kurie buvo reikalingi nukraujavusiai raudonajai armijai papildyti. Tačiau lietuviai, nenuėję tarnauti hitlerininkams, nepanoro mirti ir už Staliną. Miškas tapo prieglobsčiu tų, kurie nepanoro tarnauti okupantų armijoje. 1944 metų rudenį miškuose stichiškai pradėjo formuotis pirmieji partizanų būriai, kuriems vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkai, puskarininkiai, policininkai, mokytojai, studentai ir kt. Kovose įgyjama skaudi patirtis reikalavo tobulinti vadovavimą laisvės kovotojams, griežtinti discipliną, siekti centralizuoti vadovavimą partizaniniam karui. Sunkių ir skaudžių kovų sąlygomis formavosi partizanų rinktinės apygardos, sritys. Rūsti realybė vertė nuolat tobulinti kovų taktiką, mokė atpažinti gerai užsimaskavusį šnipą ir išdaviką. Apie visa tai ir herojiškas kovas bei skaudžias netektis išsamiai rašoma minėtuose knygos skyriuose.
J.Markulio, J.Deksnio, V.Pečiūros, A.Zaskevičiaus, K.Kubilinsko, J.Kukansko ir daugelio smulkesnių išdavikų pastangomis okupantams pavyko nužudyti daug iškilių partizanų vadų, sunaikinti nemažai įvairaus lygio partizanų štabų, įsiskverbti į aukščiausiąją partizanų vadovybę, net perimti į savo rankas vadovavimą kai kurioms apygardoms. Saugumas negailėjo nei lėšų, nei pastangų diversiniam darbui, organizavo fiktyvias „laisvės kovotojų“ organizacijas, sugebėjo prasiskverbti į užsienyje veikiančias Lietuvos vadavimo organizacijas ir kelti ten sumaištį. Visa tai kėlė rimtą susirūpinimą aukštiems partizanų karo vadams. Siekiant ištrūkti iš KGB gniaužtų, buvo įkurtas visus įgaliojimus vadovauti partizaniniam pasipriešinimui turintis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. Šio organo įkūrimas apvainikavo kelerius metus užtrukusias vadovavimo partizaniniam karui centralizavimo paieškas.
Apie Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizavimo istoriją, jo įkūrimo aplinkybes, priimtus dokumentus ir jų svarbą Lietuvos laisvės kovai rašoma knygos skyriuje „Vieningas Laisvės Kovos Sąjūdis“. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimtoji Deklaracija teisiniu aspektu tiek svarbi Lietuvos valstybės tęstinumui, kad 1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą dėl „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos“ ir pripažino jai Lietuvos valstybės teisės akto statusą. Tai reiškia, kad tautos karas su okupantais pripažintas teisėtu, o jo dalyviai prilyginti Lietuvos kariuomenės kariams. Tuo buvo viešai pripažinta tautos pagarba visiems didvyriams, kritusiems kovose už laisvę, ir ypatinga pagarba tiems retiems legendinių kovų dalyviams, kuriems likimas buvo maloningas ir leido sulaukti jų gyvenimo ir kovų tikslo – laisvės.
Knyga baigiama gana margu skyriumi „Vilčių keliai nelaisvės metais“. Šiame skyriuje rasime įvairių dokumentų, laisvės kovotojų prisiminimų, partizaninės spaudos apžvalgos, informacijos apie žymius tos spaudos redaktorius ir daug kitų įdomių žinių. Smalsus skaitytojas naudotos literatūros sąraše ras šaltinių, kurie jį sudomins rimtesnėms studijoms.
Tokiame kapitaliniame darbe neišvengta ir klaidų. Pvz., (301 p.) Didžiosios Kovos A rinktinės vadovavimą į savo rankas perėmė kpt. Griežtas (Viktoras Pečiūra) kiek kitokiomis aplinkybėmis. Žalias Velnias, suabejojęs savo galimybėmis, pasiprašė fiktyvaus „centro“ Vilniuje (J.Markulis) pakeisti jį kvalifikuotesniu vadu, pats sutikęs likti jo pavaduotoju. Taip kpt. Griežtas atsirado DKA ir sugebėjo likviduoti A rinktinę. DKA B rinktinės vadas A.Morkūnas nepakluso kpt. Griežtui, išsaugojo gyvybingą B rinktinę ir netrukus buvo paskirtas DKA vadu.
313 p. rašoma, kad tik susikūrusios Tauro apygardos vadovybę išdavė apygardos štabo viršininkas J.Bacevičius (Vygandas). Šis neįrodytas teiginys kartojamas daugelyje leidinių. Istorikas G.Ilgūnas, nagrinėjęs Tauro apygardos dokumentus, žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ yra rašęs, kad J.Bacevičius nebuvo išdavikas. Tačiau tame straipsnyje išdaviko pavardė nenurodyta.
Kun. A.Ylius, buvęs prie Tauro apygardos organizavimo ištakų, savo prisiminimuose rašo, kad išdaviku buvo ne J.Bacevičius. Labai norėtųsi, kad istorikai profesionalai išnarpliotų šį supainiotą reikalą ir atskleistų teisybę.
Penktasis „Nenugalėta Lietuva“ tomas yra gražus paminklas aršiame partizaniniame kare žuvusiems patriotams – laisvės gynėjams, jų talkininkams ir rėmėjams, visiems doriems žmonėms, kuriuos sužvėrėję okupantai ir jų talkininkai kankino, ketvirčiavo, gyvus degino tik už tai, kad jie buvo lietuviai, mylėjo gimtąjį kraštą ir troško gyventi laisvi.

Kazys BLAŽEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"