Atnaujintas 2003 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1128)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvoje išpuoselėtas talentas

Sergejus Larinas

Kęstučio Vanago (ELTA) nuotrauka

Šias metais Operos bičiulių draugijos (pirmininkas Vidmantas Zakarevičius) įsteigtas apdovanojimas “Kipras” – skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurta statulėlė, vaizduojanti mūsų operos pasididžiavimą Kiprą Petrauską, aštuntą kartą įteikta operos solistui lyriniam tenorui Sergejui Larinui. Į kūrybinį vakarą, įvykusį vasario 21 dieną Vilniaus rotušėje, prisirinko labai daug žmonių – teko atidaryti duris į vestibiulį. Į vakarą vedusio dirigento Jono Aleksos klausimus solistas atsakinėjo noriai ir nuoširdžiai, pats ragino publiką klausinėti. Iš atsakymų susidėliojo vaizdas kelio, atvedusio solistą į garsiausių operos teatrų scenas: „La Scala“ operos teatras Milane, „Covent Garden“ teatras Londone, Ciuricho opera, Bavarijos valstybinė opera Miunchene, San Francisko opera, Frankfurto opera, „Metropolitan“ opera Niujorke, Amsterdamo opera. Pagrindiniai vaidmenys Verdžio, Pučinio, Belinio, Čaikovskio, Leonkovalio, Sen Sanso, Musorgskio operose... Dėl didelio užimtumo S.Larinas į Lietuvą atvažiuoja retokai. Apsigyvenęs Bratislavoje, namie pabūna neilgai. Gausybė kontraktų kviečia į pasaulį.
„Kokia buvo pati pradžia?“ – to dažnai klausia S.Larino talento gerbėjai.
1956 metais Daugpilyje (Latvija) gimęs berniukas vėliau su tėvais apsigyveno Rusijoje. Muzikos mokyklos nelankė. Paauglystėje jam teko matyti kino filmą, kur dainavo Marijus Lanca. Paskui buvo gautos kelios šio dainininko plokštelės, bandymai dainuoti sykiu. Ir nedrąsios svajonės apie dainininko ateitį.
1978 metais Vilniaus operos teatro vadovui prof. Virgilijui Noreikai paskambino rusiškai kalbantis jaunuolis ir pasiūlė pasiklausyti jo dainavimo. Profesorius susitikimą atidėjo kitai dienai. Stotyje naktį praleidęs Sergejus rytą jau dainavo profesoriui. “Aiškus talentas. Jis dainavo kaip vidurinių kursų studentas. Stojamieji egzaminai buvo pasibaigę, bet į konservatoriją priėmėme”, – prisiminė prof. V.Noreika. Sergejui tuomet buvo dvidešimt dveji metai, jis buvo baigęs Gorkio užsienio kalbų institutą, įgijęs prancūzų kalbos vertėjo profesiją. Pragyvenimui teko užsidirbti pačiam: buvo Operos teatro gaisrininkas, vėliau statistas... Per metus išmoko kalbėti lietuviškai.
“Lietuvą rinkausi todėl, kad čia dainavo ir dirbo italų dainavimo mokyklai atstovavęs V.Noreika. Kitos mokyklos manęs nežavėjo. Sau daviau trejų metų bandomąjį laikotarpį. Jeigu per jį nepasieksiu norimų rezultatų, toliau čia nebesimokysiu. Balsas lavėjo, scena traukė, priartėjau prie Lietuvos kultūros. Baigiau konservatoriją. Lietuvoje gimiau kaip dainininkas, jaučiuosi Lietuvos kultūros žiedeliu. Kartu su Violeta Urmanavičiūte atstovaujame Lietuvai pasaulyje”, – kalbėjo S.Larinas.
Svajonėse solistas mato mūsų šalį. “Kai sulėtės apsisukimų tempai”, jis čia sugrįš, gal imsis pedagogo darbo. Jauniesiems talentams jis palinkėjo mylėti meną, daug dirbti, sau kelti aukštus reikalavimus. “Tada ateis pasiūlymai kontraktams. Gerų dainininkų visada reikia”, – sakė S.Larinas.
Įsimintini prof. Vladimiro Prudnikovo žodžiai: “Sergejus Larinas – aukščiausios klasės profesionalas, puikus draugas, savo užsispyrimo, nenuilstamo darbo ir talento dėka pasiekęs tai, apie ką gali svajoti kiekvienas menininkas”.
S.Larinui “Kiprą” įteikė praėjusių metų šio apdovanojimo laureatė V.Urmanavičiūtė-Urmana. Ji sakė: “Atėjus nepriklausomybei, atsivėrus durims į Vakarus, jis buvo pirma kregždė iš Lietuvos, laisvai ir nevaržomai pradėjęs karjerą užsienyje. Tai man tapo gyvu įrodymu, kad įmanoma išvažiuoti dainuoti į Europą. Po keleto mano karjeros sėkmingų žingsnių mes susitikome su juo Vienos valstybinės operos scenoje. Tą vakarą mes sykiu dainavome G.Verdi “Don Karlą”. Aš – Eboli, Sergejus – Don Karlą. Nuo to laiko mus lydi reguliarūs “pasimatymai” scenoje... Aš labai vertinu Sergejų kaip dainininką, ypač kaip G.Verdi tenoro partijų atlikėją. Jis puikus interpretatorius, geras mano kolega, mielas žmogus. Noriu palinkėti jam sveikatos, balso ir tolimesnės sėkmės”. Prie šių žodžių kviečiu prisijungti ir “XXI amžiaus” skaitytojus.

Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija