Tarptautinei teatro dienai:
Nostalgiški reveransai Barboros Radvilaitės kūrėjams
Jau saulelė vėl atkopdama
budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
Prieš trylika metų teatro kritikas
E.Jansonas piktinosi, kad K.Donelaičio kūryba dūlėja chrestomatijų
puslapiuose ir yra tapusi tarsi kultiniu-istoriniu paminklu, prie
kurio nusilenkti ateiname tik iškilių datų progomis. Šiandien
K.Donelaitis atgijo. Ir ne šiaip sau, o paties E.Nekrošiaus kūryboje,
ir ne bet kaip, o net keturių valandų spektakliu. Ir tai visai
suprantama, nes garsiąja poema Metai režisieriui tikrai yra
ką pasakyti. Bet čia ne apie tai. Vis drąsiau saulelei išlendant
iš už debesų, tiesiog nejučia imi kalbėti apie pavasariškai nostalgiškas
mūsų gyvenimo akimirkas, kurios, nors ir siaučiant grėsmingo karo
nuotaikoms, žiemos šaltos triūsus pargriaudamos juokias.
Kiekvienas metas turi savo herojus, kūrinius, kurie eina priekyje
mūsų ir veda mus mūsų pačių pažinimo link, kurie yra mūsų vidinis
balsas, viltis ir naujo gyvenimo virsmas. Ateina metas, ir mes
lenkiamės ne tik K.Donelaičio Metams, bet ir A.Latėno skaitomam
A.Strazdui, J.Vaitkaus režisuotai B.Kutavičiaus ir S.Gedos oratorijai
Strazdas žalias paukštis, ateina metas ir mes kartu su L.Noreika
skiemenuojame žodį Lie-tu-va.
Tarptautinės teatro dienos išvakarėse mes norime prisiminti, kad
buvo toks metas, kada mes visi lenkėmės spektakliui, pastatytam
pagal J.Grušo pjesę Barbora Radvilaitė, kuris talentingo režisieriaus
J.Jurašo rankose virto tikra lietuvių teatro legenda. Pastarosios
legendos nebūtų, jei J.Grušas nebūtų parašęs šios pjesės, jei
J.Jurašas nebūtų ėmęsis jos režisuoti, jei aktorė R.Staliliūnaitė
nebūtų sukūrusi nuostabaus grožio kupino Barboros Radvilaitės
vaidmens. Sakote, blogai suskaičiavau? Žinoma, kad blogai. O kur
dar įspūdingi J.Malinauskaitės kostiumai ir scenografija, kur
kiti aktoriai, kur G.Kuprevičiaus muzika? Juk genialus spektaklis
gimsta tik darnaus menininkų kolektyvo dėka, kuris bendrus kūrybinius
ieškojimus suaudžia į vieningą idėjinės išraiškos visumą. Tačiau
pirmiausia genialus spektaklis prasideda gera dramaturgija.
Reveransas Juozui Grušui
Kauno Žaliakalnyje yra sename
sode prie didžiulių beržų prigludęs namas, kuriame beveik pusę
šimtmečio gyveno ir kūrė rašytojas bei dramaturgas J.Grušas. Šiandien
šis namas yra virtęs J.Grušo memorialiniu muziejumi, į kurį per
Juozines pasidalyti prisiminimais jau kelinti metai susirenka
dramaturgo artimieji, muziejaus darbuotojai, asmeniškai jį pažinoję
ar nepažinoję menininkai. Šį kartą pagerbti J.Grušo atminimo susirinko
kompozitorius G.Kuprevičius, aktoriai D.Kazragytė, D.Juronytė,
A.Žekas, A.Vrubliauskas, muziejininkė ir eseistė M.Macijauskienė
bei kiti neabejingi rašytojo kūrybai žmonės.
Menininkai daugiausia kalbėjo apie šviesią ir taurią J.Grušo asmenybę,
apie kūrybinį sąlytį su dramaturgu. Drąsiausias buvo A.Vrubliauskas,
šalia Rafaelio, Mocarto Lietuvos kontekste paminėjęs ir J.Grušo
kūrybą. Bet ar daug tame pasakyme netiesos? Juk tikroji kūryba
nesensta. Anot G.Kuprevičiaus, mes turime daug ryškių asmenybių,
kurių kūryba yra europinio, o kai kurių net ir pasaulinio lygio,
tik per mūsų kultūrinį tingumą ir svarstymus, kas yra didesnis,
mes daug jų praradome, taip nuskurdindami ne tik savo, bet ir
Europos kultūrą. Juk mes nesugebėjome išversti nei J.Grušo, nei
A.Maceinos, nei S.Šalkauskio, nei galų gale Vydūno raštų. O kas
turi tai daryti? Nejaugi serbai ar makedoniečiai? Mes esame užsiėmę
savimi ir nematome, kokių asmenybių Lietuva turi. Vien M.K.Čiurlionis
Lietuvos į pasaulį neišves, kaip iš vienos vynuogės nepadarysi
vyno. Į tai turėtų būti nukreiptos visų, ypač jaunosios kartos
menotyrininkų pastangos. J.Grušo kūryba šiuo metu neįtraukta į
abiturientų egzaminų programas, nerandu jos ir internete. Ar tai
ne mūsų pačių apsileidimas? Menininko kūryba juk didele dalimi
priklauso nuo to, kaip ji yra pateikiama. Mūsų kaimynai lenkai
turi visą mechanizmą, kaip bet kokį kultūrinį reiškinį pristatyti
taip, kad jis taptų pasaulinės reikšmės įvykiu. Rusai, estai,
čekai, kurie sugeba išversti net vidutinio lygio literatūrą, taip
pat yra sukūrę sistemą, kaip sureikšminti savo šalies kultūrinius
reiškinius. Manau, kad mums dar reikia labai daug mokytis.
J.Grušo kūryba iki šiol yra nepakankamai įvertinta. O juk ji visais
laikais buvo mūsų mintis, sąžinė, dvasia, dorinis ir etinis maksimalizmas,
humanistinis filosofinis, socialinis, istorinis sąmoningumas.
Daugiausia įkvėpimo jis sėmėsi iš mitu tapusių istorinių asmenybių,
kurioms suteikdavo susimbolintą visuomeninį charakterį. Dramose
Herkus Mantas, Švitrigaila, Unija, Barbora Radvilaitė
ir kitose jam rūpėjo ne pati istorinė tiesa, o bendražmogiškasis
faktorius, per kurį atsiskleistų universali žmogaus esmė, jo dvasios,
laisvės, laimės ir amžinų vertybių sklaida. Jo žodžiais tariant,
nėra prasmės parodyti visais atžvilgiais autentiškus istorinius
veikėjus, nes net ir labai norėdami negalėtume galvoti taip, kaip
galvojo žmonės XIII ar XVI amžiuose. Pjesė ir spektaklis liks
kūriniu apie tuos žmones, kuriais mes domimės ir kuriuos estetiniu
planu norime parodyti. Mes, o ne jie kalbame apie būties prasmę,
skausmą ir laimę; mes sakome vienokias ar kitokias tiesas apie
gyvenimą ir žmogų, - rašė J.Grušas. Aktorė R.Staliliūnaitė kažkada
yra sakiusi, kad šių dienų teatrui reikia tokios dramaturgijos,
tokio personažo, kuris šiuolaikiniam žmogui, nuolatos jaučiančiam
branduolinio karo grėsmę, suteiktų atgaivos savo gyvenimu, savo
principais, savo tikėjimu kuo nors. Tokia buvo J.Grušo kūryba.
Jis suvokė, kad pasaulis niekada nebuvo prisėtas išminties perlų
ir žmoniškumo šviesos, bet visa savo kūryba kvietė tikėti žmonija,
kvietė išlaikyti savo žmoniškumą. Tikėkime, kad pasaulis eina
į gera, patiems bus geriau gyventi, - sakė jis.
Reveransas Jonui Jurašui
Šiandien jaunajai kartai yra
sunku įsivaizduoti, kokia galinga buvo J.Jurašo kūrybinė galia,
koks jis buvo talentingas menininkas ir bekompromisinė asmenybė,
išvedusi jį į tikrojo meno aukštumas. Jau statydamas pirmąją pjesę
režisierius patyrė vidinį konfliktą ir nusprendė nesitaikstyti
su konformizmu. Sudėtingomis sovietinio biurokratinio ir intelektualinio
teroro sąlygomis būti nekonformistu nedaugelis išdrįsdavo. Jo
atviras laiškas LSSR Kultūros ministerijai ir Lietuvos teatro
draugijai po spektaklio Barbora Radvilaitė uždraudimo 1972 metais
Valstybiniame Kauno dramos teatre neturėjo precedento. Paties
J.Jurašo teigimu, tai buvo pats geriausias jo spektaklis, tapęs
ne tik jaudinančia Barboros Radvilaitės likimo istorija, bet ir
visuotine gėrio, tikėjimo, tėvynės meilės, tiesos metafora. Spektaklis
pasiekė to, kas yra viso meno esmė pagauti tą dvasią, kuri atsiranda,
kai viena gaida suskamba kūrėjų ir žiūrovų širdys. Kai kuriems
žiūrovams spektaklio metu nuriedėdavo ne viena ašara tai didžiausias
menininko pasiekimas. Tačiau režisierius jau nuo Mamutų medžioklės,
Šventežerio, Grasos namų ir kitų, netelpančių į ideologijos
rėmus, spektaklių cenzūros buvo rengiamas autodafė. Barboros
Radvilaitės uždraudimo motyvais tapo per didelis spektaklio dvasingumas
ir patriotiškumas. Uždraudus spektaklį, J.Jurašas buvo atleistas
iš Kauno dramos teatro režisieriaus pareigų ir emigravo į Vakarus.
J.Jurašas visas savo jėgas atidavė tam, kad teatras taptų tiesos,
gėrio ir grožio nešėju, kad išreikštų laiko dvasią, žmogiškosios
būties sudėtingumą ir prieštaringumą. Jis liko ištikimas sau ir
savo idėjoms, nors daugelis jo drastišką poelgį laikė intelektualine
savižudybe. J.Jurašas laikėsi nuostatos, kad žiupsnelis tiesos
nepanaikina didelio melo, o nuolatiniai kompromisai stumia menininką
į kūrybinę krizę. Kompromisai... jie patogūs atsitiktiniams priklydėliams,
kurie meno sferose ieško ramių užutėkių (...). Pasukęs kompromisų
keliu, menininkas nebejaučia, kaip senka jo dvasinės jėgos, kaip
jis artėja prie išsigimimo (...). Aš negaliu priimti tiesų, primetamų
iš šalies.
Menininkas, įkūnydamas svetimas tiesas, tampa svetimas sau.
Atsiribodamas nuo savojo mikropasaulio, kuriame sutelktas ir viso
pasaulio patyrimas, kūrėjas netenka ryšio su nūdienos planeta,
- savo atvirame laiške rašė J.Jurašas.
Reveransas aktorei Rūtai
Staliliūnaitei
P.Brūkas savo teatrinėje teorijoje
pastebėjo, kad, pasibaigus spektakliui, atmintyje išlieka esminis
pjesės paveikslas ar siluetas, kuris, jei visi spektaklio elementai
tinkamai suderinti, ir bus spektaklio esmė. Turint omenyje J.Jurašo
režisuotą J.Grušo pjesę Barbora Radvilaitė, atmintyje visuomet
išlieka R.Staliliūnaitės Barbora su įspūdingu J.Malinauskaitės
sukurtu kostiumu, iškilmingai rankoje laikanti karūną ir, skambant
G.Kuprevičiaus muzikai, sakanti paskutinįjį savo monologą.
1972 metais suvaidinusi Barborą Radvilaitę R.Staliliūnaitė parklupdė
ant kelių visą teatrinę Lietuvą. Jos vaidybą imta vadinti ugniniu
sielos šokiu scenoje, kuriam aprašyti kritikai pritrūkdavo žodžių.
Ar įmanoma surasti tokius teatrinius metodus ir technikas, į kurias
sutilptų aktorės vidinio išgyvenimo ir išraiškos vienovė, dvasinio
virpėjimo ir jausmų įtaiga? Tai iš tiesų buvo stebuklingos akimirkos,
kuriose nuo mirtinos tylos salėje sutrikdavo tiek aktoriai, tiek
žiūrovai. Teatro kritikė V.Savičiūnaitė rašė: Matau aktorę, vis
artėjančią prie karūnos kaip prie Tiesos, Meilės ir Mirties simbolio.
Žiūri į karūnuojamą ir matai jos delnuose ne karūną, o šventąją
ugnį, kurią už mus visus aukodamosios kadaise saugojo vaidilutės.
Karūna degina rankas Barborai, o jos veide šypsena ir ašaros
tarsi saulė ir audra, gimimas ir mirtis.
Šiame vaidmenyje sutilpo visa R.Staliliūnaitės prigimtyje užkoduota
būties tragizmo pajauta. Su šia pajauta aktorės Barbora išeina
kaip nugalėtoja, išsaugojusi savo meilę ir trapų orumo šydą, o
mums palikdama gyvybiškai svarbių klausimų virtinę, kurių pagrindinis:
ar galima nužudyti meilę žmogui, gėriui, tėvynei?
1988 metais aktorė sakė: Teatro misija žadinti tautos sąmonę,
taurinti ją, guosti, kai to jai reikia, aiškinti nepavargstant,
nemeluojant. Jos pačios nuopuolio ir skrydžio valandą ištisai,
nuolatos argi ne šventas tikslas? Šiandien dar būtina padėti
žmogui surinkti save. Jaučiu jį suplėšytą, sudarkytą, nebesuvokiantį,
kas yra kas.... Tokia mūsų tautos kasdiena jau tęsiasi daugiau
kaip dešimt metų.
Reveransas kompozitoriui
Giedriui Kuprevičiui
G.Kuprevičius su J.Grušo kūryba
susidūrė ne vieną kartą: kino filme Herkus Mantas, operose Prūsai
ir Karalienė Bona bei teatro pastatymuose Mamutų medžioklė,
Švitrigaila ir Barbora Radvilaitė. Pastarojoje pjesėje kompozitorius,
vertindamas savo pastangas prisidedant prie spektaklio kūrimo,
buvo ypač kuklus, sakydamas, kad geriausia muzika teatre yra
ta, kurios nesigirdi. To jį mat mokęs E.Balsys. Bet muzika girdėjosi,
oi, kaip girdėjosi. Sukaupusi visą savo ištylėtą jėgą, ji išsiveržė
finale ir virto sielos gelmes sudrebinančiu Meilės himnu, kuris
kartu su besileidžiančiu Aušros Vartų Švenčiausios Mergelės Marijos
paveikslu spektaklio finalui suteikė ne tik asmeninės tragedijos,
bet ir visuomeninio skambesio, prasiveržiančio visuotinės meilės,
tautos tragizmo bei vilties manifestu. Paveikslą rodyti buvo kuo
skubiausiai uždrausta, tačiau liko muzika, kuri tarsi apvainikavo
visą J.Grušo kūrybą, jo humanistines idėjines inspiracijas: ar
gali meilė išgelbėti pasaulį?
Lina KLUSAITĖ
© 2003 "XXI amžius"