Atnaujintas 2003 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1128)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Tarptautinei teatro dienai:
Nostalgiški reveransai „Barboros Radvilaitės“ kūrėjams

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.

Prieš trylika metų teatro kritikas E.Jansonas piktinosi, kad K.Donelaičio kūryba dūlėja chrestomatijų puslapiuose ir yra tapusi tarsi kultiniu-istoriniu paminklu, prie kurio nusilenkti ateiname tik iškilių datų progomis. Šiandien K.Donelaitis atgijo. Ir ne šiaip sau, o paties E.Nekrošiaus kūryboje, ir ne bet kaip, o net keturių valandų spektakliu. Ir tai visai suprantama, nes garsiąja poema „Metai“ režisieriui tikrai yra ką pasakyti. Bet čia ne apie tai. Vis drąsiau saulelei išlendant iš už debesų, tiesiog nejučia imi kalbėti apie pavasariškai nostalgiškas mūsų gyvenimo akimirkas, kurios, nors ir siaučiant grėsmingo karo nuotaikoms, „žiemos šaltos triūsus pargriaudamos juokias“.
Kiekvienas metas turi savo herojus, kūrinius, kurie eina priekyje mūsų ir veda mus mūsų pačių pažinimo link, kurie yra mūsų vidinis balsas, viltis ir naujo gyvenimo virsmas. Ateina metas, ir mes lenkiamės ne tik K.Donelaičio „Metams“, bet ir A.Latėno skaitomam A.Strazdui, J.Vaitkaus režisuotai B.Kutavičiaus ir S.Gedos oratorijai „Strazdas – žalias paukštis“, ateina metas ir mes kartu su L.Noreika skiemenuojame žodį „Lie-tu-va“.
Tarptautinės teatro dienos išvakarėse mes norime prisiminti, kad buvo toks metas, kada mes visi lenkėmės spektakliui, pastatytam pagal J.Grušo pjesę „Barbora Radvilaitė“, kuris talentingo režisieriaus J.Jurašo rankose virto tikra lietuvių teatro legenda. Pastarosios legendos nebūtų, jei J.Grušas nebūtų parašęs šios pjesės, jei J.Jurašas nebūtų ėmęsis jos režisuoti, jei aktorė R.Staliliūnaitė nebūtų sukūrusi nuostabaus grožio kupino Barboros Radvilaitės vaidmens. Sakote, blogai suskaičiavau? Žinoma, kad blogai. O kur dar įspūdingi J.Malinauskaitės kostiumai ir scenografija, kur kiti aktoriai, kur G.Kuprevičiaus muzika? Juk genialus spektaklis gimsta tik darnaus menininkų kolektyvo dėka, kuris bendrus kūrybinius ieškojimus suaudžia į vieningą idėjinės išraiškos visumą. Tačiau pirmiausia genialus spektaklis prasideda gera dramaturgija.

Reveransas Juozui Grušui

Kauno Žaliakalnyje yra sename sode prie didžiulių beržų prigludęs namas, kuriame beveik pusę šimtmečio gyveno ir kūrė rašytojas bei dramaturgas J.Grušas. Šiandien šis namas yra virtęs J.Grušo memorialiniu muziejumi, į kurį per Juozines pasidalyti prisiminimais jau kelinti metai susirenka dramaturgo artimieji, muziejaus darbuotojai, asmeniškai jį pažinoję ar nepažinoję menininkai. Šį kartą pagerbti J.Grušo atminimo susirinko kompozitorius G.Kuprevičius, aktoriai D.Kazragytė, D.Juronytė, A.Žekas, A.Vrubliauskas, muziejininkė ir eseistė M.Macijauskienė bei kiti neabejingi rašytojo kūrybai žmonės.
Menininkai daugiausia kalbėjo apie šviesią ir taurią J.Grušo asmenybę, apie kūrybinį sąlytį su dramaturgu. Drąsiausias buvo A.Vrubliauskas, šalia Rafaelio, Mocarto Lietuvos kontekste paminėjęs ir J.Grušo kūrybą. Bet ar daug tame pasakyme netiesos? Juk tikroji kūryba nesensta. Anot G.Kuprevičiaus, „mes turime daug ryškių asmenybių, kurių kūryba yra europinio, o kai kurių net ir pasaulinio lygio, tik per mūsų kultūrinį tingumą ir svarstymus, kas yra didesnis, mes daug jų praradome, taip nuskurdindami ne tik savo, bet ir Europos kultūrą. Juk mes nesugebėjome išversti nei J.Grušo, nei A.Maceinos, nei S.Šalkauskio, nei galų gale Vydūno raštų. O kas turi tai daryti? Nejaugi serbai ar makedoniečiai? Mes esame užsiėmę savimi ir nematome, kokių asmenybių Lietuva turi. Vien M.K.Čiurlionis Lietuvos į pasaulį neišves, kaip iš vienos vynuogės nepadarysi vyno. Į tai turėtų būti nukreiptos visų, ypač jaunosios kartos menotyrininkų pastangos. J.Grušo kūryba šiuo metu neįtraukta į abiturientų egzaminų programas, nerandu jos ir internete. Ar tai ne mūsų pačių apsileidimas? Menininko kūryba juk didele dalimi priklauso nuo to, kaip ji yra pateikiama. Mūsų kaimynai lenkai turi visą mechanizmą, kaip bet kokį kultūrinį reiškinį pristatyti taip, kad jis taptų pasaulinės reikšmės įvykiu. Rusai, estai, čekai, kurie sugeba išversti net vidutinio lygio literatūrą, taip pat yra sukūrę sistemą, kaip sureikšminti savo šalies kultūrinius reiškinius. Manau, kad mums dar reikia labai daug mokytis“.
J.Grušo kūryba iki šiol yra nepakankamai įvertinta. O juk ji visais laikais buvo mūsų mintis, sąžinė, dvasia, dorinis ir etinis maksimalizmas, humanistinis filosofinis, socialinis, istorinis sąmoningumas. Daugiausia įkvėpimo jis sėmėsi iš mitu tapusių istorinių asmenybių, kurioms suteikdavo susimbolintą visuomeninį charakterį. Dramose „Herkus Mantas“, „Švitrigaila“, „Unija“, „Barbora Radvilaitė“ ir kitose jam rūpėjo ne pati istorinė tiesa, o bendražmogiškasis faktorius, per kurį atsiskleistų universali žmogaus esmė, jo dvasios, laisvės, laimės ir amžinų vertybių sklaida. Jo žodžiais tariant, nėra prasmės parodyti visais atžvilgiais autentiškus istorinius veikėjus, nes net ir labai norėdami negalėtume galvoti taip, kaip galvojo žmonės XIII ar XVI amžiuose. „Pjesė ir spektaklis liks kūriniu apie tuos žmones, kuriais mes domimės ir kuriuos estetiniu planu norime parodyti. Mes, o ne jie kalbame apie būties prasmę, skausmą ir laimę; mes sakome vienokias ar kitokias tiesas apie gyvenimą ir žmogų“, - rašė J.Grušas. Aktorė R.Staliliūnaitė kažkada yra sakiusi, kad šių dienų teatrui reikia tokios dramaturgijos, tokio personažo, kuris šiuolaikiniam žmogui, nuolatos jaučiančiam branduolinio karo grėsmę, suteiktų atgaivos savo gyvenimu, savo principais, savo tikėjimu kuo nors. Tokia buvo J.Grušo kūryba. Jis suvokė, kad pasaulis niekada nebuvo prisėtas išminties perlų ir žmoniškumo šviesos, bet visa savo kūryba kvietė tikėti žmonija, kvietė išlaikyti savo žmoniškumą. „Tikėkime, kad pasaulis eina į gera, patiems bus geriau gyventi“, - sakė jis.

Reveransas Jonui Jurašui

Šiandien jaunajai kartai yra sunku įsivaizduoti, kokia galinga buvo J.Jurašo kūrybinė galia, koks jis buvo talentingas menininkas ir bekompromisinė asmenybė, išvedusi jį į tikrojo meno aukštumas. Jau statydamas pirmąją pjesę režisierius patyrė vidinį konfliktą ir nusprendė nesitaikstyti su konformizmu. Sudėtingomis sovietinio biurokratinio ir intelektualinio teroro sąlygomis būti nekonformistu nedaugelis išdrįsdavo. Jo atviras laiškas LSSR Kultūros ministerijai ir Lietuvos teatro draugijai po spektaklio „Barbora Radvilaitė“ uždraudimo 1972 metais Valstybiniame Kauno dramos teatre neturėjo precedento. Paties J.Jurašo teigimu, tai buvo pats geriausias jo spektaklis, tapęs ne tik jaudinančia Barboros Radvilaitės likimo istorija, bet ir visuotine gėrio, tikėjimo, tėvynės meilės, tiesos metafora. Spektaklis pasiekė to, kas yra viso meno esmė – pagauti tą dvasią, kuri atsiranda, kai viena gaida suskamba kūrėjų ir žiūrovų širdys. Kai kuriems žiūrovams spektaklio metu nuriedėdavo ne viena ašara – tai didžiausias menininko pasiekimas. Tačiau režisierius jau nuo „Mamutų medžioklės“, „Šventežerio“, „Grasos namų“ ir kitų, netelpančių į ideologijos rėmus, spektaklių cenzūros buvo rengiamas autodafė. „Barboros Radvilaitės“ uždraudimo motyvais tapo per didelis spektaklio dvasingumas ir patriotiškumas. Uždraudus spektaklį, J.Jurašas buvo atleistas iš Kauno dramos teatro režisieriaus pareigų ir emigravo į Vakarus.
J.Jurašas visas savo jėgas atidavė tam, kad teatras taptų tiesos, gėrio ir grožio nešėju, kad išreikštų laiko dvasią, žmogiškosios būties sudėtingumą ir prieštaringumą. Jis liko ištikimas sau ir savo idėjoms, nors daugelis jo drastišką poelgį laikė intelektualine savižudybe. J.Jurašas laikėsi nuostatos, kad žiupsnelis tiesos nepanaikina didelio melo, o nuolatiniai kompromisai stumia menininką į kūrybinę krizę. „Kompromisai... jie patogūs atsitiktiniams priklydėliams, kurie meno sferose ieško ramių užutėkių (...). Pasukęs kompromisų keliu, menininkas nebejaučia, kaip senka jo dvasinės jėgos, kaip jis artėja prie išsigimimo (...). Aš negaliu priimti tiesų, primetamų iš šalies.
Menininkas, įkūnydamas svetimas „tiesas“, tampa svetimas sau. Atsiribodamas nuo savojo mikropasaulio, kuriame sutelktas ir viso pasaulio patyrimas, kūrėjas netenka ryšio su nūdienos planeta“, - savo atvirame laiške rašė J.Jurašas.

Reveransas aktorei Rūtai Staliliūnaitei

P.Brūkas savo teatrinėje teorijoje pastebėjo, kad, pasibaigus spektakliui, atmintyje išlieka esminis pjesės paveikslas ar siluetas, kuris, jei visi spektaklio elementai tinkamai suderinti, ir bus spektaklio esmė. Turint omenyje J.Jurašo režisuotą J.Grušo pjesę „Barbora Radvilaitė“, atmintyje visuomet išlieka R.Staliliūnaitės Barbora su įspūdingu J.Malinauskaitės sukurtu kostiumu, iškilmingai rankoje laikanti karūną ir, skambant G.Kuprevičiaus muzikai, sakanti paskutinįjį savo monologą.
1972 metais suvaidinusi Barborą Radvilaitę R.Staliliūnaitė parklupdė ant kelių visą teatrinę Lietuvą. Jos vaidybą imta vadinti „ugniniu sielos šokiu scenoje“, kuriam aprašyti kritikai pritrūkdavo žodžių. Ar įmanoma surasti tokius teatrinius metodus ir technikas, į kurias sutilptų aktorės vidinio išgyvenimo ir išraiškos vienovė, dvasinio virpėjimo ir jausmų įtaiga? Tai iš tiesų buvo stebuklingos akimirkos, kuriose nuo mirtinos tylos salėje sutrikdavo tiek aktoriai, tiek žiūrovai. Teatro kritikė V.Savičiūnaitė rašė: „Matau aktorę, vis artėjančią prie karūnos kaip prie Tiesos, Meilės ir Mirties simbolio. Žiūri į karūnuojamą ir matai jos delnuose ne karūną, o šventąją ugnį, kurią už mus visus aukodamosios kadaise saugojo vaidilutės. Karūna degina rankas Barborai, o jos veide – šypsena ir ašaros tarsi saulė ir audra, gimimas ir mirtis“.
Šiame vaidmenyje sutilpo visa R.Staliliūnaitės prigimtyje užkoduota būties tragizmo pajauta. Su šia pajauta aktorės Barbora išeina kaip nugalėtoja, išsaugojusi savo meilę ir trapų orumo šydą, o mums palikdama gyvybiškai svarbių klausimų virtinę, kurių pagrindinis: ar galima nužudyti meilę žmogui, gėriui, tėvynei?
1988 metais aktorė sakė: „Teatro misija – žadinti tautos sąmonę, taurinti ją, guosti, kai to jai reikia, aiškinti nepavargstant, nemeluojant. Jos pačios nuopuolio ir skrydžio valandą – ištisai, nuolatos – argi ne šventas tikslas? Šiandien dar būtina padėti žmogui surinkti save. Jaučiu jį suplėšytą, sudarkytą, nebesuvokiantį, kas yra kas...“. Tokia mūsų tautos kasdiena jau tęsiasi daugiau kaip dešimt metų.

Reveransas kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui

G.Kuprevičius su J.Grušo kūryba susidūrė ne vieną kartą: kino filme „Herkus Mantas“, operose „Prūsai“ ir „Karalienė Bona“ bei teatro pastatymuose „Mamutų medžioklė“, „Švitrigaila“ ir „Barbora Radvilaitė“. Pastarojoje pjesėje kompozitorius, vertindamas savo pastangas prisidedant prie spektaklio kūrimo, buvo ypač kuklus, sakydamas, kad „geriausia muzika teatre yra ta, kurios nesigirdi“. To jį mat mokęs E.Balsys. Bet muzika girdėjosi, oi, kaip girdėjosi. Sukaupusi visą savo ištylėtą jėgą, ji išsiveržė finale ir virto sielos gelmes sudrebinančiu „Meilės himnu“, kuris kartu su besileidžiančiu Aušros Vartų Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslu spektaklio finalui suteikė ne tik asmeninės tragedijos, bet ir visuomeninio skambesio, prasiveržiančio visuotinės meilės, tautos tragizmo bei vilties manifestu. Paveikslą rodyti buvo kuo skubiausiai uždrausta, tačiau liko muzika, kuri tarsi apvainikavo visą J.Grušo kūrybą, jo humanistines idėjines inspiracijas: ar gali meilė išgelbėti pasaulį?

Lina KLUSAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija