Ant kūrėjų atminimo nesėda
užmaršties dulkės
 |
Popietei apie kūrėjus tremtinius
vadovauja bibliotekos darbuotoja Edita Grucienė (kairėje),
prisiminimais
apie K. Banionienę dalijasi mokytoja Marija Dabulevičiūtė
Autoriaus nuotrauka |
Tremtiniai kūrėjai - poetai kraštiečiai
Simas Račiūnas, Juozas Stanikūnas-Žemės Dulkė, Stasys Šneideris-Diemedis.
Kūrėja vadinama ir mokytoja Konstancija Banionienė, savo graudžią
gyvenimo istoriją išguldžiusi knygoje Svetimoj padangėj. Šiemet
minimi jų gyvenimo jubiliejai. Visų šių šviesuolių likimus pažymėjo
pokario mūsų tautos lemtis - Sibiro tremtis.
Apie šiuos, kentusius tremties sunkumus bei pažeminimus, bet orius
išlikusius žmones buvo kalbama kovo 20-ąją Panevėžio rajono viešojoje
bibliotekoje. Pirmoji, kaip ir dera išskirtinį dėmesį tarp vyrų
parodyti moteriai, buvo prisiminta K.Banionienė. Ji buvo kilusi
iš gausios Skaistgirių kaimo ūkininko šeimos. Pedagoginių žinių
siekė Panevėžio mokytojų seminarijoje, dirbo mokytoja Naujamiestyje,
Raguvėlėje, Panevėžyje. 1941 metų birželį buvo išvežta į tremtį
prie Laptevų jūros. Panevėžyje liko gyventi keturi K. Banionienės
vaikai. Moteris, gražiausius savo metus praleidusi kalėjimuose
ir lageriuose, 1948 metais pabėgo iš Sibiro.
Apie Panevėžio krašto kūrėjus tremtinius K. Banionienės dukra
Reda Eidukienė pasakojo, jog pamačiusi mamą prie savęs neprisileido
- jos nebepažino. Ji buvo visai maža, kai motiną ištrėmė. Dukra
jos apie septynerius metus nebuvo mačiusi.
K. Banionienei pradėjus mokytojauti vienoje Pasvalio rajono kaimo
mokyklų, Reda įsidrąsinusi jau ateidavo į mamos vedamas pamokas.
Mergytė čia jautėsi laisvai. Kartą kažkur išvyko mama. Redai ir
kitiems kaimo vaikams nepatiko ant sienos kabantis paveikslas.
Jame buvo pavaizduotas piktas dėdulė su ilgais juodais ūsais.
Stalinui vaikai išbadė akis, ištepliojo jį blynams kepti paruošta
tešla. Tai pamačiusi, mokytoja apalpo. K. Banionienė naktį turėjo
eiti dvylika kilometrų į Pasvalį, kad tautų vado portretą galėtų
pakeisti nauju.
Gerai pažinojusi K. Banionienę mokytoja Marija Dabulevičiūtė su
ja palaikė artimus ryšius. Lituanistė užsukdavusi į garbaus amžiaus
sulaukusios moters butą S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje. Tai buvo
šviesaus proto panevėžietė. Viena kitą jos vadindavo vardais.
Patikdavo Konstancijai, jeigu Marija garsiai skaitydavo. Abi ir
padainuodavo. Senutė mokytoja atrodė dvasiškai nesenstanti. Šiemet
rugsėjo 6-ąją jai būtų sukakę 100 metų. Jau septyneri metai K.
Banionienė išėjusi Amžinybėn.
Prisiminimais apie Juozą Stanikūną-Žemės Dulkę dalijosi jo dukra
Danutė Tavorienė. Išliko apie 100 poeto eilėraščių. Pirmąjį J.
Stanikūno kūrinėlį Gaila šio pasaulio 1910 metais išspausdinoŠaltinis.
Vėliau Žemės Dulkės slapyvardžiu jo eilės buvo spausdinamos Ateityje,
Jaunime, Lietuvos ūkininke ir kitur. Nuoširdžias ir neįmantrias
poeto eiles vertino to meto Lietuvos jaunuomenė. Kai kurie jo
eilėraščiai ( Ateik, pavasarėli , Nėra širdžiai čia ramybės
ir kiti) virto liaudies dainomis. Jauną poetą palankiai vertino
Vaižgantas, nuoširdžius ryšius su juo palaikė rašytoja Gabrielė
PetkevičaitėBitė. J. Stanikūnas dainavo Aido chore, vaidino
Mato Grigonio režisuojamuose saviveikliniuose spektakliuose ir
vis rašė. Skaudus smūgis jį ištiko 1949 metais. Sulaukusį 61 metų
ištrėmė į Sibirą. Jis išgyveno paliktų namų ilgesį, bet nepamiršo
plunksnos. Būdamas tremtyje ir kitus ragino nepalūžti.
Iš Varšaukos vienkiemio, netoli Maženių, kilusio Stasio Šneiderio
pirmoji mokytojo darbo vieta buvo Istricos pradinė mokykla. Jaunas
ir energingas mokytojas greit susibičiuliavo su kaimo jaunimu,
rengė vakarus. Tačiau prasmingiausi jo gyvenimo metai lėkė lageriuose
ar tremtyje. Be sveikatos grįžęs apsigyveno Subačiuje. Palaidotas
Panevėžyje. Liko jo rankraščiuose paties sudarytas eilėraščių
rinkinėlis Pašvaistė , drama Savanorio sūnus .
Išsamų referatą popietėje pateikė Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės
viešosios bibliotekos darbuotoja Stasė Mikeliūnienė. Meniškos
sielos moteris (pati ji tapo nuostabius paveikslus) pažymėjo,
jog dvasiškai kankinamas lageriuose ir tremtyje S. Šneideris-Diemedis
sugebėjo stebuklingai išsaugoti savo užrašų knygutę. O slapyvardę
jis pasirinko nuo gimtinėje augusio gražaus medžio - diemedžio.
Simas Račiūnas, kurio 75- metis neseniai buvo pažymėtas Panevėžio
J. Balčikonio gimnazijoje, prisimintas ir rajono viešojoje bibliotekoje.
Jos darbuotoja Danutė Pamerneckytė supažindino su poeto gyvenimu
ir kūryba. S. Račiūnas dabar gretinamas su Justinu Marcinkevičiumi,
lyginamas su Maironiu.
Iš Uliūnų kaimo kilęs gabus poetas buvo nuteistas dešimt metų
kalėti vien už tai, kad jis savo kūryboje nepadlaižiavo sovietinei
santvarkai. Grįžęs į laisvę baigė vokiečių kalbos studijas Vilniaus
universitete. Jis vertė L.Foichtvangerį, F.Šilerį, V.Gėtę, H.
Faladą bei kitus žymiausius rašytojus.
Bibliotekos renginyje dalyvavusi Jūratė Zanevičienė pasakojo,
jog S. Račiūnas nepaprastai džiaugėsi Lietuvos atgimimu. Jis buvo
priimtas į Rašytojų sąjungą. J. Zanevičienei teko patirti nuostabų
jausmą, kada į vienus namus agituoti už Stasį Lozoraitį Prezidento
rinkimuose atėjo keturi broliai Račiūnai ir galingai uždainavo.
Prieš penkerius metus miręs poetas S.Račiūnas palaidotas Antakalnio
kapinėse, Rašytojų kalnelyje.
Prisiminimų popietei apie keturis į Amžinybę išėjusius Panevėžio
krašto patriotus vadovavo viešosios bibliotekos darbuotoja Edita
Grucienė. Renginyje dalyvavo ir kalbėjo bibliotekos direktorė
Rūta Bagdonienė, vyr. bibliografė Emilija Bielskienė. Dainavo
Janinos Drevinskienės vadovaujamas Dembavos bendruomenės folklorinis
moterų ansamblis ir Skaistgirio pagrindinės mokyklos jaunieji
saviveiklininkai.
Renginio dalyviai turėjo galimybę pamatyti neseniai bibliotekoje
atidarytą Daliaus Dirsės tapybos darbų parodą.
Bronius VERTELKA
Panevėžys
© 2003 "XXI amžius"