Atnaujintas 2003 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1128)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Menininkas nebestebina kaimynų

Dailininkas Ričardas Ničajus pamėgo gyvenimą kaime

Autoriaus nuotrauka

Stultiškių kaime gyvenantis Dailininkų sąjungos narys Ričardas Ničajus beveik prieš 50 metų gimė Jakutijos pietuose, tarp Lenos ir Viliujaus upių. Jį krikštijo po lietuvių kolonijas keliaujantis vienuolis kunigas Šaulys. Vaiko tėvas, Sibiro tremtinys, mėgindavo akvarele piešti šio krašto gamtovaizdžius. Kartą Ričardukas pabandė akvarele nuspalvinti sniegą.Tokia buvo pirmoji pažintis su menu.

Ne bet kada gali tapyti

R.Ničajus daugiau žinomas kaip tapytojas. Menininkas pasakojo, jog mintys ateina pasimeldus. Netgi dirbdamas kalba maldas. Ričardo darbai – sudvasinti, tačiau juose nėra ryškių kokios nors religijos ženklų. Jo giminaitė savo darbovietėje turėjo keletą jo paveikslų. Juos išvydęs, senyvas kunigas teigė, jog šie kūriniai yra kaip šventi, prieš juos galima žegnotis.
Profesionalus dailininkas R.Ničajus teigė, jog sukaupta didelė patirtis įpareigoja kurti tik gerai. Sėsti prie molberto jis gali ne bet kuriuo metu, o tik tam tinkamai pasirengęs ar pajutęs plūstelėjusį dvasinį įkvėpimą.
Menininkas neslėpė žinąs, jog yra kitaip įsivaizduojančių meną. Kartais jo prašo įrėminti vatmano lapą, kuriame išvedžiotos kažkokios linijos ar pripiešta banalybių. Tačiau toks kūrėjas moka įteigti, jog tai geras darbas, ir už jį sugeba gauti didelius pinigus. Anot R.Ničajaus, tai nėra smerktina, nes čia tėra mažai apgaulės.

Vadovauja dailės būreliui

Dailininkas yra išbandęs ne vieną amatą, netgi mėginęs kalti akmenį. Jis teigia, jog vien iš meno šiandien neįmanoma išsilaikyti, todėl Upytės A. Belazaro pagrindinėje mokykloje dėsto dailę ir vadovauja moksleivių dailės būreliui. Viena gabiausių jo lankytojų – devintokė Viktorija Vaičekonytė. Penkiolikmetė yra surengusi parodų Upytės mokykloje, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės–Bitės viešojoje bibliotekoje, rajono policijos komisariate. Jos kūrinių laukia Panevėžyje įsikūręs Turizmo informacijos centras. R. Ničajaus auklėtinės Aušros Toleikytės kūryba palankiai buvo įvertinta Izraelyje. Gavusi finansavimą, dabar ji mokosi Švedijoje.
Dailės būrelį lanko aštuoni moksleiviai. Ne vienas jų dalyvavo vasarą Paįstryje rengiamuose tarptautiniuose jaunųjų menininkų pleneruose.

Buvo svečias net iš Nepalo

R.Ničajaus paveikslai eksponuoti parodose Čikagoje, Italijoje, Norvegijoje, juos perka kolekcininkai. Ričardas sulaukė svečio net iš Nepalo. Jis padovanojo paveikslą iš nuosavos dailės galerijos, o panevėžietis įteikė savo tapytą darbą.
R. Ničajus yra priėmęs svečių iš Italijos. Kasmet pas jį užsuka keli norvegai. Jie atveža dažų, o namo išsiveža paveikslų. Lietuvio gyvenimu domėjosi Švedijos televizija.

Sodyba – išsipildžiusi svajonė

Dažnai atvykėliai klausia, kodėl dailininkas gyvena kaip koks atsiskyrėlis sodyboje, kuri nuo civilizuoto pasaulio atsilikusi maždaug 200 metų. Pasirodo, mieste gyvenusiam R.Ničajui kaimas atrodė kaip sunkiai pasiekiamas ramybės kampelis. Ne vieno draugo prašė, kad padėtų išsirinkti sodybą. Išvydęs šią, atitraukti akių negalėjo. Sudėjo santaupas, skolinosi, kad tik įpirktų sodybą. Tik paskui sužinojo, jog per kelis šimtus metrų nuo jos kadaise stovėję jo prosenelės namai, vadinti Stasiaučyne. Iš ten išsikasęs jau sulaukėjusių obelaičių bei kriaušaičių, vaismedžius pasisodino prie savo sodybos ir juos paskiepijo.

Pavydėtinas pirkios jaukumas

1934 metais statytoje troboje išlikusi duonkepė. Yra ir kita krosnis, nuo kurios sienelės sklinda šiluma, ant jos verdamas valgis. Pakanka glėbelio malkų, kad kambaryje būtų 25 laipsniai šilumos.
Kambaryje, kur praleidžia daugiausiai laiko, yra nemažai senovinių daiktų. Senienomis domėjosi, jas rinko Ričardo uošvis. Išsaugotas jo dovanotas maždaug 1920 metų gamybos sieninis laikrodis.
Kiekvienas čia esantis daiktas turi savo istoriją. Pardavęs savo paveikslų Kaune, Ričardas pirko iš vieno antikvaro komodą. Šimto metų senumo sekreteras pirktas iš panevėžiečio antstolio. O kėdės išdrožtos R. Ničajaus žmonos. Virginija, kuri rajono viešojoje bibliotekoje dirba dailininke apipavidalintoja, Ričardą išmokė žvejoti.
Netoli sodybos buvo kasamas žvyras. Atsiradusią duobę užpildė vanduo. Čia pradėjo veistis žuvys. Didžiausia jų sugauta žuvis buvo tris kilogramus svėrusi lydeka.

Bando gyventi ūkiškai

Vienu metu Ničajai laikė 14 ožkų. Ožka – išrankus gyvulys, negers iš nešvaraus kibiro ir papelijusių miltų neės. Menininkas teigia, jog ožkos pienas suteikia daug energijos ir ypač tinka skrandžiui. Dabar dėl prastos ganyklos teko jų atsisakyti.
Ničajai augino tris Lietuvos juodagalvių veislės avis. Ričardas nešioja avių vilnų megztinį, kurį mezgė Virginija, o vilnas suverpė uošvė. Dabar laiko kalakutų ir žąsų. Daržovių irgi neperka – jų užsiaugina sklypelyje prie sodybos.

Bronius VERTELKA
Stultiškių kaimas,
Panevėžio rajonas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija