„Garbie lietuvems Vidukles kraszta, žemaiteis pravardžiojemims“

Šiais pakiliais Juozapo Miliausko-Miglovaros žodžiais, ištartais XX a. pradžioje, norėtųsi prabilti apie naujai pasirodžiusios monografijos „Viduklė“ pirmtakus, autorius, sudarytoją Antaną Pocių, vyriausiąjį redaktorių Juozą Girdzijauską, dailininką Marių Zavadskį, talkininkus bei leidėjus. Keliolikos amžių laikotarpį apimanti, gausiai iliustruota vidukliškių gyvenimo knyga, kurioje tilpo daugybė nuotraukų, archyvinių dokumentų, mokslinių straipsnių, verstinių tekstų, atsiminimų, išleista vidukliškio Simono Stanevičiaus gimimo 200-ųjų metinių minėjimo valstybinės komisijos nutarimu (Kaunas, „Naujasis lankas“, 2002. 1136 p.).
Įgyvendinta visų mūsų ir ilgamečio Viduklės klebono kun. Prano Tumino (1909-1980 m.; Viduklėje klebonavo 1946-1964 m.) svajonė. Jis daugelį metų rašė Viduklės istoriją, kurios rankraštis ir buvo pirminis impulsas imtis šio darbo. Nutarta neskubėti ir, pasitelkus įvairių sričių specialistus, išsamiau, kompleksiškai nušviesti Viduklės krašto praeitį, surinkti atsiminimų, o kun. P.Tumino monografiją panaudoti kaip vieną svarbiausių istoriografijos šaltinių. „Tai įtemptas penkerių metų darbas“, - prisipažįsta sudarytojas A.Pocius. Pasitelkta net 50 autorių, specialistų, surengtos kelios mokslinės ekspedicijos, panaudota gausi archyvinė medžiaga. Labai pasitarnavo 1930-1932 ir 1938-1939 metais mokslinių ekspedicijų Viduklės apylinkėse surinkti duomenys. Tarsi atsiliepiant į J.Miliausko-Miglovaros viltis, istorijoje žiojėjusi spraga užpildyta: „Kada ir kaip Viduklės miestas iisistate, tam žiniuu truukst… o galem viltiis, jog bus tos žines susektas, kaip lietuvei priijeis prii pasmulkinga isziirima visuu krasztuu žemes sava“.
Dabar išleidžiama nemažai monografijų apie Lietuvos miestelius, tačiau daugelis gali pavydėti tokios unikalios, turtingos istorinės praeities klodų, kurie sluoksnis po sluoksnio atsiveria devyniuose šios knygos skyriuose: krašto geologija ir archeologija, geografija ir architektūra, mokykla, dvarai, žemės ūkis, Bažnyčia ir etnokultūra – pro mūsų akis praplaukia šio regiono žmonių gyvenimai nuo ledynmečio eros iki šių dienų. Tarsi devyniabriauniame nugludintame krištolo gabale visomis spalvomis atgyja ne tik žmonių, bet ir peizažo, upelių, kalvų, piliakalnių, vidukliškių vadinamų „bakaniukais“, atsiradimas ir jų esatis. Aptikta daug ženklų, jog būtent čia stovėta ir legendinių Pilėnų: Molavėnų piliakalnis atitinka visus matmenis, net kryžiuočių raštuose minimas Trapėnų žemės pavadinimas. Knygos kūrėjai su meile ir įžvalgumu kaip rentgenu košia savų ir priešų išvaikščiotą žemę iki pat klintinės sandaros pamatų. Tai, kas buvo nutolę nuo mūsų, ilgus amžius tūnojo užmaršties nepasiekiamoj gelmėj – ženklūs akmenys ir kalvų „bakaniukai“, net keturi piliakalniai ir kapai, vakarų ir rytų kryptimis keletu sluoksnių sulaidoti vyrai ir moterys, mūsų protėvių protėviai, su kardais ir diržų sagtimis, apyrankėmis ir žiedais karstuose – vėl atgyja mūsų akyse, bylodami ne tik Viduklės žemės ir žmonių, bet ir tėvynės dramatišką istoriją, papročius, tikėjimus, gyvenimo būdą, karus ir marus, badą ir netektis, okupacijas, kovas už laisvę ir sukilimus, darbo druska ir krauju verpiamą žemaičių genties trapų gyvasties siūlą. Perskaičius knygą, belieka pritarti J.Miliauskui-Miglovarai, kad Viduklė – ne tik Žemaitijos vidurys ar vidukelis į Lietuvą: „…Nes žina ir neprietelei muusu, jog tas krasztas iir pati szirdis Lietuvos, jog isz tos szirdiis po visa tan szali teak skaidrus kraujes, - tikrai lietuviszka darba“.
Kas dėjosi Lietuvoje, tas vyko ir Viduklėje, nes ji kaip akmenėlis, atgulęs kryžkelėse, visų perėjūnų buvo grumdomas ir mindomas į žemę, čia vėl su žole prasikalantis į saulę. Ne kartą žemaičiai atiduoti kryžiuočiams kaip įkaitas, per XIII-XIV amžius vos ne kas dveji treji metai kryžeivių ordų siaubiami, deginami, žudomi, išvaromi nelaisvėn ir vėl atsigaunantys kaip pagonių garbinami žalčiai ar neužmušamos gyvatės. Taip augo, formavosi užgrūdinta, stipri ir savita tauta, nespėjusi laiku savęs įvardyti.
Nedaug XIII amžiuje kryžiuočių šaltiniuose rasime lietuviškų vietovių, o Viduklė jau minima 1352 metais. Žemaičiuose įtvirtinant krikščionybę, tarp kitų dvylikos vietovių, kuriose Vytauto 1417 metų nurodymu reikėjo pastatyti bažnyčias, minima ir Viduklė. Didelį gyvybės impulsą suteikia prieš 400 metų diegę amatus ir verslą žydai, prieš 100 metų nutiestas geležinkelis Tauragė-Radviliškis. Žydų bendruomenės būta itin gausios: daugiau nei vietinių žemaičių. Apie juos vidukliškiai kalba su itin didele pagarba, prisimena susiformavusius ne tik ekonominius-socialinius bendruomenių santykius, bet ir asmeninius, šeimyninius, kai buvo dalijamasi skatiku, druska ir duona. Neatsitiktinai šiame krašte, iškilus nacių grėsmei, vidukliškiai ištisais kaimais pasišovė gelbėti kaimynus žydus. Ir nemažai išgelbėjo. Net kurstė visus pabėgti iš geto – būtų priglaudę, bet šie netikėjo, kad naciai ir jų pakalikai bus tokie žiaurūs.
Monografijoje nemažai vietos skiriama sukilimams, abiem pasauliniams karams, kurių metu Viduklė pleškėjo visų frontų ugnyje. Daug skaudžių puslapių apie pokario rezistenciją, Viduklės krašto jaunuolių kovą su bolševikų okupantais, stribais, kolaborantais; pirmąją, 1941 metų, ir visas kitas tremtis į Sibirą, kalėjimus ir gulagus. Santūrūs, dalykiški vidukliškių atsiminimai – kaip užgniaužta motinos rauda, atėjūno žudomų ir kankinamų vaikų išgyventas siaubas, tuštėjant gražiausioms sodyboms, kraštą paverčiant vėjo pustoma smėlio dykra.
Paskutinis skyrius paskirtas žymiems vidukliškiams. Jų nemažai: pirmasis lietuvišką eilėraštį XVII a. pradžioje parašęs poetas Petras Tarvainis, XVII amžiuje vertęs į lietuvių kalbą ir pats kūręs giesmes, išleidęs pirmą katalikiškų giesmių giesmyną ekskomunikuotas kunigas Saliamonas Slavočinskis, Simonas Stanevičius (1799-1848), viena šviesiausių lietuvių kultūros asmenybių, stovintis greta Simono Daukanto, pirmasis profesionalus lietuvių filologas; Mykolas Sleževičius, vadovavęs ketvirtajam Ministrų kabinetui, jo dėka Kaunas tapo antrąja Lietuvos sostine; kompozitorius, pianistas ir orkestro dirigentas Jeronimas Kačinskas, palikęs gausų kūrybos derlių; jo brolis, garsus „Vilkolakio“ ir Kauno dramos teatro aktorius Henrikas Kačinskas, rašytojas Juozas Aputis, alpinistas Vladas Vitkauskas. Yra nemažai į mokslo viršūnes įkopusių moterų ir vyrų: IV laipsnio Gedimino ordino kavalieriai – nepriklausomybės kovų dalyvis pulkininkas Zigmas Rumša ir profesorius Juozas Girdzijauskas; plačiai žinomas elektrorentgenografijos pradininkas profesorius Kazys Ambrozaitis; profesorės Ignatavičiūtės - medikė Birutė ir biologė Milda, jų brolis geologijos-mineralogijos mokslų daktaras Algimantas; kanauninkas, teologijos mokslų daktaras Juozas Grubliauskas; endokrinologas profesorius Antanas Norkus, jo brolis medicinos mokslų daktaras Kazys Norkus; profesorius Algirdas Smilgevičius; krašto kultūros paveldui daug nusipelnęs Vytautas Romualdas Kaminskas; chemijos mokslų daktarė, išradėja Ona Petroševičiūtė; LR Seimo narys filologas, knygų leidėjas Zigmantas Pocius; agrarinių mokslų daktaras Algirdas Antanavičius; elektronikos mokslininkas docentas Antanas Valinčius ir daug kitų šviesų šio krašto asmenybių. Graži ir turtinga Viduklės žemė praeitimi ir dabartimi atsiveria tautos gyvastingojo medžio šakomis ir šaknimis ilgalaikei būčiai. Knygą lengva skaityti, ji parašyta puikiu stiliumi, su didele pagarba amžinas vertybes kūrusiems žmonėms, su meile tėvynei, apsieita be kolaborantų ir tėvynės išdavikų pagerbimo. Kas skaitys šią knygą, tas pasisems protėvių išminties bei žemaitiškos dvasios stiprybės.

Eugenijus IGNATAVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"